Akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos“, šiemet jau septynioliktą kartą organizuotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto, ėmėsi naujos iniciatyvos – Metų straipsnio konkurso. Juo siekiama atkreipti dėmesį į vertingiausius Lietuvos akademiniuose žurnaluose paskelbtus literatūrologinius straipsnius ir išrinkti geriausius. Konkurso komisiją sudarė: pirmininkė prof. dr. Brigita Speičytė (VU), dokt. Karolina Bagdonė (LLTI), dr. Ramunė Bleizgienė (LLTI), dr. Dalia Pauliukevičiūtė (LLTI) ir doc. dr. Marijus Šidlauskas (KU). Komisija sudaryta taip, kad straipsnius vertintų įvairių institucijų skirtingų kartų literatūrologai, kurie būtų dalyvavę ir „Literatūros salų“ seminaruose, t. y. priklausytų šiai bendruomenei. Komisija įvertino beveik 50 2021-aisiais pasirodžiusių mokslo publikacijų. 2022 m. liepos 29 d. „Literatūros salose“, vykusiose Antupės kaime (Biržų r.), B. Speičytė paskelbė 11 geriausių, kokybiškiausių, originaliausių metų literatūrologinių straipsnių sąrašą, komisijos rekomenduojamą skaitytojams, bei du straipsnius laureatus – geriausią metų debiutinę publikaciją ir geriausią metų straipsnį.

Kalbėdama apie atrinktas publikacijas komisijos pirmininkė pažymėjo, kad vertinamus straipsnius litua­nistiniais galima laikyti siaurąja arba plačiąja prasme: „Siaurąja prasme juose tyrinėjama lietuvių literatūra, Lietuvos raštija, o plačiąja prasme tai lietuviškai parašyti literatūrologiniai tekstai, skirti lituanistinei humanitarinei mokslo bendruomenei, net jeigu juose rašoma apie užsienio autorių.“ Pasak B. Speičytės, vertinant tyrimus galvota ne tik apie bendruosius mokslo straipsniui keliamus kokybės reikalavimus, bet ir apie „idėjos originalumą, tyrime plėtojamą intelektualinę intrigą, diskusiją ir išvadas, kurios nauju, netikėtu, įdomiu, kūrybišku aspektu atskleidžia analizuojamą tekstą, problemą ar reiškinį“. Paaiškinta, kodėl nuspręsta vertinti lietuvių kalba rašytus tyrimus: nors pastaruoju metu didžiausias dėmesys vertinant publikacijas skiriamas straipsniams užsienio kalbomis, būtent rašydami lietuviškai pirmiausia kreipiamės į savą humanitarų bendruomenę ir kuriame akademinę kalbą.

 

Rūtos Lazauskaitės nuotrauka

 

M. Šidlauskas taip pat aptarė skaitytus straipsnius pabrėždamas, kad moksliškumo kriterijai, kuriais remiantis reikalaujama metodologinio nuoseklumo ir naujumo, ne visuomet yra pozityvus faktorius: „Pagal tokius kriterijus į šį sąrašą vargu ar patektų ne tik Viktorija Daujotytė, bet ir Tomas Venclova; jeigu tektų metodologiškai nuosekliai pristatyti išvadas, raktažodžius, tvarkingai viską sudėlioti, būtų nelengva net Vytautui Kubiliui ar Albertui Zalatoriui – jie irgi į sąrašą sunkiai įsispraustų. Taigi galvoju, kad moksliškumo barjeras vis dėlto šiek tiek pavojingas, nes moksliškumo kriterijai, metodologinis pažangumas pirmiausia turėtų derėti su esminiu mąstymo brandumu ir raiškos lygiu.“ Anot M. Šidlausko, skaitant straipsnius nesunku pastebėti, kad pasikliovus inovatyviomis metodologijomis tyrimuose neretai redukuojamas literatūros, kaip estetikos objekto, aspektas. Iškelta ir kita aktuali problema: humanitarinių mokslo tyrimų hermetiškumas, menkas skaitomumas platesnėse, ne specialistų auditorijose.

Pristačius straipsnių vertinimo kriterijus ir komisijos darbo eigą, paskelbtas 11 įdomiausių, originaliausių, kokybiškiausių 2021 m. literatūrologinių straipsnių sąrašas (abėcėlės tvarka): Birutė Avižinienė, „Literatūra ir jos kūrėjai tarpukario Lietuvos radijo programoje“ („Colloquia“); Dovilė Gervytė, „Maironio autoredagavimas: neapsisprendimo dėl pakeitimų pernaša“ („Archivum Lituanicum“); Nijolė Keršytė, „Mirtis ir rašymas lietuvių prozoje: J. Biliūnas, J. Aputis, S. Parulskis“ („Semiotika“); Neringa Klišienė, „Lietuvių dramaturgija ir jos krizės“ („Literatūra“); Žydronė Kolevinskienė, „Vytauto Mačernio atminimo įamžinimas išeivijoje“ („Oikos“); Aušra Kundrotaitė, „Autobiografinis paktas kaip architektūrinis palimpsestas: Juditos Vaičiūnaitės Mabre viešbutis“ („Colloquia“); Loreta Mačianskaitė, „Kodėl semiotikai myli Vaižgantą, arba Nesibaigiantys metodo išbandymai“ („Semiotika“); Olga Mastia­nica-Stankevič, „1863–1864 metų sukilimas Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte moterų atsiminimuose“ („Acta historica universitatis Klaipedensis“); Irina Melnikova, „(Skaitymo) ikoniškumas. Lolita“ („Semiotika“); Akvilė Rėk­laitytė, „Atgimimo poezija. Kas šaukė tautą, kas ją vedė?“ („Colloquia“); Giedrė Šmitienė, Jurga Jonutytė, „Ligos ir negalios mediacija: artikuliacijos sudėtingumas“ („Colloquia“)*.

Komisijos pirmininkė paskelbė ir abu straipsnius laureatus: už geriausią debiutą apdovanota D. Gervytė, o „Metų straipsnio“ konkurso laureate tapo N. Keršytė. Pristatydama geriausią debiutą B. Speičytė patikslino: „Straipsnis nebuvo išskirtas su nuolaida kaip studentės parašytas – jis, mūsų penkių nuomone, pateko tarp įdomiausių ir geriausių praėjusių metų publikacijų, nors buvo parengtas bakalauro darbo pagrindu. (...) Tekstas visiškai laisvai gali būti skaitomas be jokių nuolaidų greta kitų jau patyrusių mokslininkų darbų.“ Kalbėdama apie N. Keršytės atliktą tyrimą komisijos pirmininkė teigė: „...iš bendro konteksto mokslininkės straipsnis išsiskyrė daugeliu dalykų: jame plėtojama teorinė diskusija, nušviečiamas tam tikras lietuvių literatūros procesas, taip pat diskutuojama su literatūros kritika. Taigi ne tik atliekama savita analizė, bet ir plėtojama diskusija, vystoma teorinė mintis. Tai tikrai fundamentalus straipsnis, labai rekomenduojamas visiems.“

Dėkodama už komisijos įvertinimą N. Keršytė papasakojo apie savo teksto genezę, kaip atsirado tokia tema, svarstė apie literatūrologinio darbo prasmę ir apskritai humanitarų egzistenciją mūsų laikais: „Pritardama M. Šidlauskui noriu pasakyti, kad visa akademinė veikla, ne tik rašymas, biurokratizuojasi, ir kuo toliau, tuo labiau. Kadangi viskas dabar siejama su finansavimu, akademinis rašymas iš tiesų tampa tokia veikla, kuri maitina pati save, o mokslininkai net nelabai domisi tuo, ką daro, ką rašo kiti. Dėl šios priežasties akademinių žurnalų iš tiesų neskaito net ir tie, kurie į juos rašo. (...) Bet, tiesą sakant, laikai vis dėlto keičiasi. Rašydama šį savo tekstą, skaičiau „Metuose“ spausdintą gerą V. Kubiliaus straipsnį apie mirtį literatūroje ir supratau, kad šiais laikais nebeįmanoma rašyti taip, kaip jis rašė, – tiesiog pasikeitė paradigma. Bet, man atrodo, situacija nėra tokia bloga, kaip ją nusako M. Šidlauskas, mat dažniausiai tie patys autoriai, kurie rašo akademinius straipsnius, rašo ir kultūriniams leidiniams, – taip mes judame keliais bėgiais. Tačiau akademinis žanras iš tiesų vis labiau siaurėja ir, o tai dar blogiau, ne tik nebekreipiamas dėmesys į literatūrą kaip į estetinį objektą, tai tiksliai pastebi M. Šidlauskas, bet patys straipsniai vienodėja, standartizuojasi jų stilius, kaip tekstai jie neįdomūs. Tai bendra modernybės prob­lema: šiuolaikinė kultūra yra unifikuojanti kultūra – visa tai galime stebėti ir akademinėje terpėje. Tačiau galimybė rašyti kitaip neatimta, ją galima realizuoti rašant kultūrinėje spaudoje. (...)

Kai man pasakė apie mano straipsnio išrinkimą metų straipsniu, pagalvojau, kad galbūt jis rinkimuose dalyvavo ne visai kaip lygiavertis dalyvis, nes tai ne visai straipsnis, tai veikiau kokių trijų spaudos lankų studija. Į šį tekstą sudėjau darbus, kuriuos atlikau prieš daugybę metų, pvz., panaudojau net disertacijoje rašytus dalykus. Be to, kai ką perėmiau iš vadovautų studentų darbų (pavyzdžiui, poetė Greta Ambrazaitė, mano vadovaujama, rašė magistro darbą apie rašymo savirefleksiją Sigito Parulskio kūryboje). (...)

Akivaizdu, tiek „Literatūros salos“, tiek šie straipsnių rinkimai padeda suburti filologus, padeda jiems jaustis tam tikra bendruomene. Ėmiau galvoti: o kuo ši mūsų bendruomenė skiriasi nuo kitų? Juk šiais laikais įprasta, madinga burtis į įvairiausias bendruomenes, asociacijas, feisbuko grupes ir pan. O kuo vis dėlto mes skiriamės nuo siuvinėtojų ratelio, baikerių klubo, šinšilų augintojų grupės feisbuke ar kitų susibūrimų, funkcio­nuojančių tokiu pat būdu – žmonės buriasi pagal bend­rus interesus ir palaiko vieni kitus? Man atrodo, mūsų bendruomenė turėtų būti daugiau nei paprastas būrelis tarp kitų, ir tas „daugiau“ susijęs su savo vaidmens ir situacijos šiuolaikiniame pasaulyje įsisąmoninimu. Mane paveikė prancūzų filosofo Yves-Jeano Harderio knygos „Istorija ir metafizika“ viršelyje užrašyta frazė: „Mūsų santykį su laiku žymi prieštaravimas: būti savo laiko žmogumi filosofui reiškia priklausyti kultūrai be filosofijos.“ Tai sako prancūzas, gyvenantis kultūroje, kuri anksčiau buvo filosofijos kultūra. Ir aš pagalvojau, kad mes šiais laikais lygiai taip pat funkcionuojame tokiame pasaulyje ir tokioje visuomenėje, kurioje vis mažiau, o gal ir visai nebeliko vietos humanitarikai plačiąja šio žodžio prasme – tiek filologijai, tiek istorijos mokslui. Darius Kuolys filologus vis ragina imtis istorinių tyrimų, bet reikia suvokti, kad gyvename tokioje visuomenėje, kurioje istorinė perspektyva kaip refleksijos perspektyva yra iš viso išnykusi. Istoriniai įvykiai minimi, kalbama apie istorinę atmintį, bet istorija kaip refleksijos ir savirefleksijos perspektyva išnykusi, kadangi viskas paremta aktualybe. Viskas, apie ką kalbama, viskas, kas laikoma svarbiu, – tai aktualijos. Tad mes gyvename tokiame pasaulyje, kuriame humanitarikai vietos nebelikę – ir tai turime aiškiai suvokti, įsisąmoninti. (...)

Mąstydama apie mūsų, humanitarų, situaciją ėmiau ją įsivaizduoti kaip pirmųjų krikščionių, kurių misija buvo apaštališka: jie vaikščiojo iš vieno miesto į kitą, kai kur juos apmėtydavo akmenimis, kitur iš gailesčio priimdavo, pamaitindavo, tada su jais pradėdavo bendrauti, kalbėtis; nepaisydami to, koks buvo pasaulis – o jų požiūriu, jis buvo barbariškas, – jie turėjo vienintelį tikslą: skelbti Dievo Žodį. Tačiau šiai paralelei reikia vienos korekcijos: šiuolaikiniai humanitarai, skelbiantys Žodį, turi būti ne visai kaip tie pirmieji krikščionys, žinantys Tiesą ir ją skelbiantys nežinantiems; jie turėtų būti panašesni į neišmanančius mokytojus. Idėją apie neišmanantį mokytoją iškelia Jacques’as Rancière’as, priešindamas jį tradiciniam visažiniam mokytojui, turinčiam absoliutų žinojimą, kurį perduoda nieko nežinančiam mokiniui. Neišmanantis mokytojas yra toks, kuris turi kitokį žinojimą negu jo mokiniai, ir jie savo žinojimais dalijasi. Humanitarų misiją matau kaip neišmanančių mokytojų veikimą: jie turi kurti daugiabalsį, polifoninį toną tokiame pasaulyje, kuriame vis labiau įsigali (ne tik karo situacijoje, bet apskritai modernybės pasaulyje) vienos tiesos nuostata, pagrįsta manymu, kad tik vienas požiūris gali būti teisingas; kalbėdami humanitarai turi kurti tokius diskursus, kurie leistų įsisąmoninti, kad nėra vienos tiesos, kad tiesos konkuruoja, kad egzistuoja jų daugis, daugiabalsiškumas.

Čia, „Literatūros salose“, pati pasijutau kaip ta neišmananti mokytoja. Mat esu kai kurių šios stovyklos dalyvių buvusi studentė, o kai kuriems buvau ir būsiu dėstytoja, taigi tuo pat metu esu ir studentė, ir dėstytoja. Ir tokia čia esu ne viena: viena mano buvusi studentė, „Literatūros salų“ organizatorė Aistė Kučinskienė taip pat džiaugėsi, kad iš buvusios studentės kai kuriems jau tapo dėstytoja, įgijo savo mokinių; o M. Šidlauskas ką tik prisipažino, kad jam ši stovykla padėjo daug ko išmokti – padėjo atjaunėti ir suavangardiškėti. Tad tokiu būdu šioje erdvėje mokytojams susitikus su mokiniais, mokytojai taip pat mokosi iš savo mokinių, kaip pastarieji – iš savo mokytojų. Todėl labai dėkoju, kad rengiate „Literatūros salas“, ir dėkoju, kad sugalvojote tokią iniciatyvą kaip geriausių straipsnių rinkimai.“

„Literatūros salų“ organizacinis komitetas sveikina laureates ir tikisi Metų straipsnio konkursą tapsiant kasmetinį.

* Sąrašą su išsamiais bibliografiniais aprašais galima rasti čia: www.llti.lt/lt/naujienos/1202

Aistė Kučinskienė – literatūros tyrėja, vertėja, VU Filologijos fakulteto dėstytoja, LLTI mokslo darbuotoja.