Ieva Rudžianskaitė. Žmonės, bet ne tie

Žmonės“ – trečiasis Enrikos Striogaitės eilėraščių rinkinys, pasirodęs po 14 metų pertraukos. Pavadinimas asocijuojasi su žinomu žurnalu, tačiau knygoje vaizduojami personažai veikiausiai ten nepatektų. Galiniame viršelyje yra veikėjų – Alfuko ir Natalijos –„atsiliepimai“ apie knygą, tačiau vienas iš jų yra pasirašytas ir Enrikos vardu, tad poetė trina ribą tarp fikcijos ir tikrovės, taip tapdama savo kuriamo poetinio pasaulio dalimi. Todėl knygos idėja kiek primena Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“ (2019), kur sumaniai sukuriama literatūrinė fikcija. Be to, V. Kulvinskaitės atsainaus pasakojimo iliuzijoje ne itin linksmos temos, o „Žmonėse“ iš pirmo žvilgsnio smagios istorijos slepia įvairiausias problemas, tokias kaip alkoholizmas, skurdas, emigracija, vienatvė, nenusisekę santykiai.

Pirmame eilėraštyje – ankstesnių poetės rinkinių – „Lyja“ (2004) ir „Vienišėja“ (2005) – pėdsakai: „kai lyja vienišėja žmonės / gatvių rūke praeinantys netyčia / nukrinta lašas ašara kelionės / į šalį žydinčios garstyčios“ (p. 7). Šį eilėraštį laikyčiau savotišku ankstesnės kūrybos užantspaudavimu, po kurio atveriamas daugiabalsis poetinis spektaklis, neretai imituojantis kasdienės kalbos stilių. Nepaisant to, kad knyga paveikiai struktūruota, abejoju, ar joje reikalingi lyriniai intarpai, laikinai nutraukiantys siužetą (p. 22, 25, 34). Atrodo, personažų daugiabalsiškumas be reikalo nutildomas.

 

Enrika Striogaitė. „Žmonės“. Dailininkas Arvydas Poška. – K.: „Naujasis lankas“, 2019.
Enrika Striogaitė. „Žmonės“. Dailininkas Arvydas Poška. – K.: „Naujasis lankas“, 2019.

 

Veikėjų (taip, šioje knygoje veikiama, o ne tik jaučiama ar būnama) yra įvairių. Kai kurie bent akimirkai tampa svarbūs ir nepamainomi, pvz., eilėraštyje „Girta saulė“: „girtuoklėlę, / kasdien sutinkamą / prie Kęstučio maximos, / kaulijančią centų pigiausiam alui // mama norėjo pavadinti Saule, / bet persigalvojo: kai būsi sena, / kokia iš tavęs saulė, / o jei dar stora kaip aš, / tai ką – stora saulė? (...) kaip Dievą myliu, ėjo tarsi karalienė – / tiesi, ori, išdidi (...) / bet juk ne kiekvienam pasiseka pamatyti / seną, storą, girtą saulę“ (p. 48–49). Epitetai „tiesi, ori, išdidi“ supriešinami su paskutinėje eilutėje esančiais „sena, stora, girta“. Taip sukuriamas kontrastu grįstas vaizdas, dar labiau išryškinantis skaudžią temą. Belieka pridurti, kad ir kiti knygos personažai linkę per daug gerti. Tiesa, Gabrielius išsiskiria savotišku filosofišku požiūriu: „memento mori, my dear, / mes ir taip visi per daug krutame“ (p. 30). Tai sufleruoja, kad alkoholio vartojimas neretai yra nevilties, o ne moralinio nuosmukio ženklas.

Plėtojami siužetai susipina su rašymo problema, ypač išryškėjančia pirmoje rinkinio dalyje. Čia nuolat kuriama eilėraščio atsiradimo iliuzija. Tai atspindi ir knygos veikėjos Barboros R. nustebimas: „ką? aš – jau eilėraštyje? / tikrai? negali būti“ (p. 12). Toks žaidimas vystomas ir per keistą Alfuko ryšį su ars poetica pasitelkiant buitiškas detales, tačiau nutolstant nuo kasdienio pasaulio įprastumo (p. 18, 23). Be to, Alfuko požiūrio savikritišku tikrai nepavadinsi: „kažkadaise maniau / kad aš – beveik Verlenas / Rembo Baironas (...) ir dabar taip manau“ (p. 17).

Kita vertus, eilėraštyje „Napoleonas“ tarsi siekiama eliminuoti kūrybą: „gyvenime labiausiai man kenkė / eilėraščiai. / (...) išsižadu tų parazitų, / visų iki vieno, (...) pakeičiau pavardę [šnibžda], / pradėsiu gyvenimą iš naujo: / Labas, savo gyvenime neparašiau nė vieno eilėraščio, / esu švarus“ (p. 32–33). Kuriant vargu ar įmanoma likti švariam, įžengti į dar neužkariautas literatūrines erdves, kuriose nebūtų jokio kito kūrėjo pėdsako, išvengti įvairių kultūrinių kontekstų įtakos. Tai, žinoma, nuvilia, tačiau ar tikrai tik dėl to eilėraščiai griauna gyvenimą? Galbūt atsispindi ydingas visuomenės dalies požiūris į poeziją, kuri, nepaisant jos kokybės, yra laikoma nuostolinga ir todėl nereikalinga?

Rinkinyje nemažai mirties nuojautų. Šiurpią nuotaiką kuriantys įvaizdžiai, pvz., įduba (p. 36), kapo duobė (p. 39), karstas (p. 67), mėsininkas (p. 43), įkomponuoti taip, kad sudėtinga įžvelgti aiškią šiapus ir anapus ribą: „norėčiau paklausti / kaip man su tuo gyventi? / su visu tuo / su kuo negaliu (...) / sakote tai – Dievas? / o kodėl vienoje jo saujoj / druska (šitai suprantu) / bet kitoje – / prieskoniai? (...) gal primestum ant kelionės? / trūksta bilietui / na ne tik bilietui / taip, ir kelionei“ (p. 43). Ko gero, druska nurodo sąryšį su Evangelijomis („Jūs – žemės druska“, Mt 5, 13). Apie tokią sąsają mąstyti leidžia kiti eilėraščiai, kuriuose išmoningai pateikiamos užuominos į biblinius personažus (p. 40; 41–42 ir kt.) ar net F. Nietzsche’s „Dievo mirtį“ (p. 75). Kitaip tariant, biblinės figūros desakralizuojamos, pateikiamos sukeistintos situacijos.

Kalėjimo prižiūrėtojas Petras, saugantis vartus, bibliniu vardu pavadintas irgi ne be reikalo: „mažakalbis kasdien išgėrinėjantis Petras / dirbo kalėjimo sargu / atidarydavo vartus įleisdamas / uždarydavo – išleisdamas // ne // atidarydavo – išleisdamas / uždarydavo – įleisdamas“ (p. 69). Painūs kone absurdiški svarstymai plėtojami ir kalbant apie Petro mirtį. Jo mirties versijas pasakoja dukra ir meilužė, abi nurodančios savotišką balansavimą tarp gyvenimo ir mirties, kai tarpinį būvį simbolizuoja kalėjimo vartai. Pastebimai žaisminga ir iš pirmo žvilgsnio nerimta prieiga prie tokių temų, apie kurias literatūros tradicijoje mažai juokaujama, suteikia E. Striogaitės tekstui ir įdomumo, ir savotiško patetiškai rimto skaudumo.

Itin dėmesio vertas ir, mano manymu, vienas stip­riausių eilėraščių rinkinyje yra „Paulius [filmo pradžia: mizanscena rudenėjančiame kaime]“. Jame absurdiškų situacijų vaizdavimas pasiekia kulminaciją: „kai vis dėlto atsimerkiau / pamačiau vos judantį beveik kiaurą traktorių: // tai Saulius girtuoklis vežė karstą (...) viskas kaip ir gerai / bet iš kur jis ištraukė tą karstą / ir kas jam davė tiek bulvių?“ (p. 67) Vardai Saulius ir Paulius – užuomina į Sauliaus atsivertimą Bib­lijoje. Apaštalų darbuose (Apd 9) pasakojama apie Saulių, persekiojusį Jėzaus mokinius, kol, keliaujančiam į Damaską, jam pasirodė Kristus. Taip jis tampa Jėzaus skelbėju, pavadintas Pauliaus vardu. Svarbu priminti, kad netikėtai Kristaus užkluptas Saulius parkrito ant žemės, o eilėraščio veikėjas tarsi kalba iš po žemių („kai stipriai ėmė skaudėti akiduobes (...) supratau – jos jau užpiltos žemėm“ p. 67). Garsusis atsivertimas savitai parodijuojamas, kai bulvės, neva svarbiausios eilėraštyje, tampa apsėdimu, mat kitame tekste, pavadintame „Post scriptum“, ši bulvių tema tęsiama: „sudarinėjant knygą / dingo vienas eilėraštis / Karstas su bulvėm / ačiū Dievui paskui atsirado / ir karstas / ir svarbiausia – bulvės“ (p. 68). Taip išgirstamas ir pačios autorės balsas, dar labiau komplikuojantis ir taip sudėtingą tikrovės bei teksto santykį, kadangi negalime sakyti, kad rinkinyje tiesiog siekiama pavaizduoti kasdienes situacijas (tai atskleidžia ir kasdienybės sukeistinimas). Tačiau neišeina paneigti, kad knygos personažai itin atpažįstami. Dėl tokio dvigubumo tekstus tenka skaityti labai įdėmiai ir stengtis juos suprasti, net jei aiškios ribos nebuvimas tarp tragiškų ir juokingų situacijų gali paklaidinti ne tokį atidų skaitytoją.

„Žmonės“ suteikia galimybę tarsi iš šalies stebėti vieną po kito pasirodančius personažus, įvairiausius nutikimus, netektis, „permatyti“ veikėjų mintis ar netikėtai išgirsti jų paslaptis. Šis rinkinys – vienas iš sėkmingų pavyzdžių, kai siekiama išryškinti aktualias problemas, kalbėti apie žmones, dėl vienokių ar kitokių priežasčių patiriančius socialinę atskirtį. Tačiau tai netampa deklaratyviu manifestu, nes pavyksta įpinti ir universalias – meilės, mirties, poezijos – temas, kurios gvildenamos labai savitai, o svarbiausia – primenama, kad visai šalia mūsų, o ne ryškių žurnalų iliuzijoje, gyvena patys įdomiausi žmonės.