Šiuolaikinė paauglių literatūra (bent anglakalbėse šalyse) pasiekė gana aukštą lygį, todėl vidutiniški kūriniai yra pasmerkti dūlėti knygynų ir bibliotekų lentynose. Jiems nepadės nei papildoma reklama, nei literatūrologų, mokytojų ar bibliotekininkų rekomendacijos. Žinant šią tendenciją, vidutiniškų kūrinių bijoma kaip šildymo sezono pradžios. Visi nauji leidiniai pažymimi išskirtinumo ženklu: kritikus pribloškęs debiutas, bestseleris, išverstas į šimtus kalbų, paremta tikrais įvykiais, ypatinga knyga, paliečia ir mintis, ir sielą. Didžioji dalis tokių pasakymų tėra reklaminiai triukai. O jei ketvirtojo viršelio tekstas ir būna tiesa, tai patį kūrinį sugadina vertimas.

Gal kas nors galėtų man paaiškinti, kodėl paauglių knygų vertimai yra tokie prasti? Manote, kad tekstas per paprastas „normaliam" vertėjui? Paaugliai nėra reiklūs skaitytojai? Manau, kad kertame šaką, ant kurios sėdime. Paaugliai puikiai skaito angliškai, o atsisiųsti knygą iš interneto yra lengviau, nei mikrobangų krosnelėje pasišildyti vakarykštę picą. Suprantama, kad gerų suomių, vokiečių ar japonų kalbų žinovų trūksta, bet kam tada reikalingi redaktoriai? Leidėjai, jei norite neprarasti skaitytojų-pirkėjų, investuokite į vertėjus. Gerbkite skaitytoją ir leiskite jam mėgautis tekstu.

Nenorėdama vėl grįžti prie vertimo problemos, iš karto sakau, kad visų pristatomų knygų vertimas gana prastas. (Apžvelgiamų knygų autoriai nėra ang­lakalbiai – visada įdomu sužinoti, kokios problemos kamuoja paauglius, gyvenančius ne Niujorke, Čikagoje ar Londone.) Vienoje tekstą nublankina per daug paprastas, kapotas vertimas, kitoje pasiklystama painiose ir sudėtingose sakinių konstrukcijose: „Žvarba puldinėjo pro mažiausius plyšelius, adatos skylutės didumo, ir negailestingai kandžiojo kūną, kuris iš visų jėgų stengėsi palaikyti gyvybei būtiną temperatūrą" (Simukka, p. 74). Verčiant iš suomių kalbos dingo visa šiaurės šalių tekstams būdinga atmosfera. Ją gelbsti tik nuolatinis šalčio ir sniego minėjimas. Bet už tai reikėtų dėkoti autorei, o ne vertėjai. Kalbos kultūros klaidos jau tapo norma tiek paauglių, tiek suaugusiųjų knygose. Išsilavinęs skaitytojas išmoksta jas ignoruoti, o vidutinis net nepastebi. Ir dar vienas klausimas: kaip gyvame pokalbyje turėtų skambėti skliausteliai: „Gal važiuojame į tą kavinukę antrame aukšte (virš grožio salono), kuri garsėja juodąja arbata" (Yoshimoto, p. 93)?

Jana Frey. „Oras pusryčiams". Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė. – Vilnius: „Alma littera", 2014.

Ko tikėtis iš serijoje „Beveik suaugę" išleisto kūrinio? Tradicinių paaugliškų problemų, neišsiskiriančio turinio ir nepatogaus skaitymo. Vartai vartai knygą, laužai nugarėlę, lankstai kampus, o skaitymo malonumo – mažai arba labai mažai.

Vokiečių rašytojos Janos Frey knygoje gvildenama sudėtinga ir gana skaudi problema – valgymo sutrikimai, jaunų mergaičių noras būti lieknoms, gražioms ir tobuloms. Paauglių literatūroje ši tema yra tiesiogiai susijusi su mirtimi. Pagrindinių veikėjų balansavimas tarp gyvenimo ir mirties, alkio sukeliamos haliucinacijos, nesugebėjimas suvokti, jog naikini save, – tai keli iš būdų, kuriais autoriai mėgina parodyti, jog anoreksija ir bulimija nėra tiesiog žaidimas su maistu ir svoriu. Bene stipriausias tokios tematikos kūrinys yra Laurie Halse Anderson „Žiemos mergaitės". Lyginant su juo, „Oras pusryčiams" tėra lengva pasaka prieš miegą.

Pagrindinė veikėja ir pasakotoja Serafina gimė vokietės ir italo šeimoje. Italijoje praleista vaikystė buvo geriausias mergaitės gyvenimo laikas. Ten ji turėjo tobulą močiutę, karvę, draugų ir vienas kitą mylinčius tėvus. Atvykus į nedraugišką Vokietiją, viskas pasikeičia. Jos sesei pasisekė, nes ji panaši į tėvą italą: liekna, aukšta ir tamsiaplaukė. Serafina yra tipiška vokietė: šviesiaplaukė, išblyškusi ir apvalaus kūno sudėjimo. Ar lengva būti storule? Paauglė pasakytų, kad tikrai ne. Mokykloje iš jos šaiposi, per atos­togas prie jūros negalima maudytis, nes visi pamatys „lašinius", o gražuolio kaimyno širdies tikrai nepavergsi kimšdama makaronus su pesto padažu.

Kaip įprasta, autorė vienai veikėjai užkrauna kelias problemas. Antsvoris, besiskiriantys tėvai ir nelaiminga meilė – tokios pagrindinės knygos temos. J. Frey detaliai aprašo mergaitės svorio metimo planą. Nuo užsispyrimo visiškai nevalgyti iki vidurius laisvinančių vaistų rijimo ir priverstinio vėmimo persivalgius: „Pietūs: 1 l mineralinio vandens, – įrašiau į dienoraštį. Ilgai žiūrėjau į tą įrašą. Jis buvo geras, tai buvo laimėjimas. Aš save įveikiau. Man vis lengviau sekėsi nugalėti save ir savo kūną" (p. 85). Skaitytojai susipažins su kalorijomis, populiarių žurnalų patarimais ir valgymo sutrikimų klinikų veikla. Klausiate, kur buvo tėvai, kai jų dukra badavo? Kartais nieko nematydavo, kartais versdavo valgyti, o kartais net paskatindavo toliau lieknėti. Argi ne paskatinimas, kai mama irgi nusprendžia mesti svorį, nes tiek laiko savęs neprižiūrėjo, visai apsileido ir (galbūt) dėl to ją paliko vyras?

Nors knygos pabaigoje Serafina pasižada valgyti, bet jos stambus draugas susirūpina savimi ir nusprendžia valgyti mažiau: „Bejėgiškai prigludau prie savo storojo draugo, kuris ir vėl buvo apsirengęs labai savotiškai. (...) Aš beveik visuomet būnu vienas, valgau gerokai per daug, o mokykloje visi žiūri į mane kaip į idiotą" (p. 184). Moralas ir pamoka, kurią galėtų įžvelgti skaitytojas? Vienintelis kelias į laimę ir sėkmę – tobula figūra.

 

Salla Simukka. „Raudona kaip kraujas". Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. – Vilnius: „Alma littera", 2014.

Jaunos suomių rašytojos Sallos Simukkos detektyvo „Raudona kaip kraujas" lietuvių kalba laukiau, kaip maži vaikai laukia Kalėdų. Šiaurės šalių detektyvai man yra patys geriausi (linkėjimai Jo Nesbø!), todėl neabejojau, kad paaugliams bus rašoma taip pat gerai. Be to, detektyvo žanras paauglių literatūroje yra retas svečias. Rašytojai jo vengia, o paaugliams rekomenduojama skaityti klasiką arba suaugusiesiems skirtus kūrinius. „Raudona kaip kraujas" buvo pristatoma kaip išskirtinis įvykis paauglių literatūros padangėje: mistiškas detektyvas, verčiamas į 50 kalbų, prilygsta kultinei knygai „Mergina su drakono tatuiruote".

Pagrindinė knygos veikėja Snieguolė Anderson pabėgo iš gimtojo kaimelio ir gyvena Tamperėje. Galėtume tikėtis, kad paauglė, kaip ir Lisbet Salander, turi pati rūpintis savimi, tačiau taip nėra. Snieguolę išlaiko tėvai, o praeityje įvykęs paslaptingas, didžiąją knygos dalį nutylimas įvykis, neprilygsta Lisbet išmėginimams. „Įvykį" galėtume priskirti vaikiško kvailumo ir suaugusiųjų aklumo vaikų nelaimėms kategorijai.

Nors S. Simukka mus mėgina įtikinti, jog Snieguolė atitinka šiuolaikinėje paauglių literatūroje populiarėjantį merginos-pasaulio gelbėtojos tipažą, tačiau jai tai nepavyksta. Taip, pagrindinė knygos veikėja yra protingesnė nei jos išlepinta, rožiniais drabužiais besirengianti draugė. Ji yra apsiskaičiusi, išmano psichologiją, turi seklės įgūdžių ir gali apsiginti (ar bent jau pabėgti) nuo užpuolikų. Ir vis tiek Snieguolės personažui pritrūksta loginio pagrindimo. Kad ir kaip autorė sureikšmintų „įvykį", jis negalėjo paauglės paveikti taip, kad ji taptų tokia stipri ir savarankiška, kokia yra vaizduojama. Palyginkime: Ketnis iš „Bado žaidynių" puikiai šaudo iš lanko, nes šis įgūdis jai leidžia išmaitinti visą šeimą, Penryn iš „Angelų įsiveržimo" yra įvaldžiusi kovos menus, nes šizofrenija serganti mama ją užrašė į visus mieste esančius savigynos būrelius. Mamos neprognozuojami pykčio ir smurto protrūkiai tik paskatina nepraleisti nė vieno užsiėmimo. Su šiomis merginomis Snieguolę sieja uždarumas, savanoriškas atsiskyrimas nuo aplinkinio pasaulio ir nuolatinė kova su savimi.

Knygos siužetas gana paprastas ir neišsiskiriantis: vieną dieną Snieguolė mokyklos fotolaboratorijoje aptinka išdžiaustytus kruvinus banknotus. Ji labai greitai išsiaiškina, kam jie priklauso, ir nori sugrįžti į savo kasdienybę, bet yra įveliama į mafijos pasaulį. O čia neišsisuksi be pagrobimų, milžiniškų pobūvių, šūvių kapinėse ir gaudynių po užsnigtus laukus. Įdomiausia dalis – Snieguolės pasaulio pristatymas per ryto ritualus, jos sapnai ir vizijos, baimė ir kova su ja: „Snieguolė negalėjo pakęsti šio žiemos tarpsnio. Speigo ir šalčio. Kai ir vieno, ir kito per daug. Pavasario dar nesimatė nė ženklo. Žiema šaldė be atvangos, net vilties nesuteikdama, kad pasibaigs, stingdė, viskas sulėtėjo, apmirė. Namuose buvo šalta, šalta lauke, šalta mokykloje" (p. 24). Tokios knygos dalys primena, jog skaitai tikrą šiaurietišką detektyvą. Visa kita –­ anglakalbės paauglių literatūros tradicijos interpretacijos.

 

Banana Yoshimoto. „Virtuvė". Iš japonų kalbos vertė Indrė Baronina. –­ Vilnius: „Alma littera", 2014.

Jeigu knyga yra perleidžiama, tai turėtų reikšti, kad ji yra gera arba labai gera. 1988 m. Japonijoje pasirodęs Banana Yoshimoto romanas „Virtuvė", Lietuvoje pirmą kartą išleistas 1996 metais. Šiemet ji pasirodė šiuolaikiškai ir labai ryškiai įpakuota. Bet ar turinys prilygsta išvaizdai? Juk lietuviai mėgsta sakyti: pagal drabužį sutinka, pagal protą išlydi.

Ryškus viršelis su oranžiniu virduliu ir jaukia sofute nuteikia pasakojimui apie gyvenimą keičiantį maistą, virtuvės trauką ir magiją. Lyg tuose holivudiniuose filmuose, kur pagrindinis veikėjas atranda savo gyvenimo laimę virtuvėje. Japoniška realybė šiek tiek kitokia. Tai istorija apie vienatvę, liūdesį ir nusivylimą, žmonių susvetimėjimą ir savęs paieškas.

Pasakotojos Mikagės Sakuro mėgstamiausia pasaulyje vieta yra virtuvė: „Mėgstu net ir itin nešvarias virtuves, kur daržovių primėtyta ant grindų, o šios tokios purvinos, kad pajuosta šlepečių padai" (p. 5). Mirus senelei, mergina naktis leidžia prie šaldytuvo. Ne, ji negamina ir nevalgo, o miega. Jeigu jai pasisektų mirti virtuvėje, ji jaustųsi laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Gaila, bet knygoje ši trauka nėra smulkiau paaiškinama ar atskleidžiamos jos priežastys.

Pasakojimas perskirtas į dvi dalis: „Virtuvė" ir „Pilnatis". Pirmoje dalyje Mikagė subręsta, pasirengia įžengti į suaugusiųjų pasaulį ir atrasti savo svajonių virtuves. „Pilnatyje" mergina tampa gelbėtoja. Gėlių krautuvėlėje dirbančiam jaunuoliui Juičiui ji padeda susitaikyti su motinos ir tėvo nužudymu. Nors knyga baigiama gana optimistiškai, tačiau bendra –­ liūdesio –­­ tema išlieka ir užvertus paskutinius puslapius.

Tai tėra paviršutinis knygos sluoksnis, kurį galima lengvai atpasakoti. Smulkmenas, keistus įvykius, su tikrove susipinančius sapnus turi atrasti pats skaitytojas. Aptarti trumpus, buities detalėmis perkrautus ir iš pirmo žvilgsnio tokius tuščius Juičio ir Mikagės pokalbius beprasmiška. Juos reikia pajausti, kaip Kobo Abės smėlynuose pasiklydusio vyro siaubą ar Haruki Murakami pasaulio magiją.

Ar Lietuvą apims „bananų" manija? Tikriausiai ne. Kokybiškos literatūros gerbėjai pamirš šią knygą, nes ji yra per blanki. Populiarios literatūros gerbėjai pradės skaityti ir padės ją į šalį. Per daug nepaaiškinamų intarpų (beje, taip dažnai sakoma ir apie Murakami kūrybą). Savęs ieškantys paaugliai ir supermamytės „Virtuvę" vadins metų atradimu. O kuo būsi tu?

Šias knygas suartina jų trūkumai: kažkam pritrūko įgūdžių užrašyti tekstą, kažkam – išplėtoti vieną siužetinę liniją, trečiam geriau nedirbti vertėju ar redaktoriumi. O paauglių literatūroje tokie trūkumai šviečia kaip raudonas spuogas ant nosies galo. Neskaitykite ir nerekomenduokite pras­tų tekstų, ieškokite tik pačių geriausių. Ir garsiai barkite leidėjus, vertėjus ar redaktorius, jei darbą atliko blogai. Kad ir kokio amžiaus skaitytoja(s) būtumėte.