Granauskas R. ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI. Novelių apysaka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Patiko Romualdo Granausko novelių romanas „Trys vienatvės", patiko ir novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai". Nors romanas autobiografinis, o apysaka – ne, tačiau šis žanrinis skirtumas skaitytojų estetiniam vertinimui, manau, įtakos neturi, nes visi R. Granausko realistiniai kūriniai, vaizduojantys pokario Lietuvos kaimą, pasižymi laiko ir vietos autentika, šiaurės žemaičių („dounininkų") būdo, kalbėsenos savaimingumu... Didžiumos „Šventųjų gyvenimų" novelių siužetų pamatan gulė būtent rūsti pokario tikrovė. Knygos anotacijoje teigiama: „Prozos menas keičia suvokimą, – kad ir kaip buvo sunku, tauta gyveno ir išgyveno. Pereidama tragiškas, groteskiškas, kasdienės buities situacijas, susimąstydama ir nusišypsodama." Tačiau R. Granauskui šiuo atžvilgiu nieko nereikėjo keisti: apysakoje jis tik pakoreguoja savo individualų meninį vektorių, krypstantį pokario tikrovės link –­ visose vienuolikoje novelių jaučiamas apibendrinamas žvilgsnis į tą tikrovę ir tą žvilgsnį sintezuojanti mintis. Ypač tai juntama novelėse, kurių pagrindinės veikėjos autoriaus yra simboliškai „pakeliamos į šventąsias". Už ką R. Granauskas į šventųjų rangą pakelia „eilines" merginas – kaimo siuvėją Pauliną, kolchozo karvių melžėją ir šėrėją Pilimaną (Filomeną), mokytoją Mikaliną? Už tai, už ką jis visada savo kūryboje aukština personažus, –­ tiek istorinius, tiek literatūrinius: už žemaičių ir kalnėnų išlikimą istorijoje ir savo „liežuvyje" pasiaukojusį Simoną Daukantą, už lietuvių poezijos ir prozos raidai daug nusipelniusius poetą Antaną Vienažindį, prozininką Joną Biliūną, už stojiškai pasitinkantį mirtį dėl prabočių tikėjimo išsaugojimo Senąjį Žynį, už kolchozinei dorovinei suirutei bandančią pasipriešinti kaimietę Moniką Kairienę.

Vertybių mastelis jiems visiems vienodas – adoruojantis, sakralinis, tačiau prie pakilios, patetinės R. Granausko kūrinių gaidos, net ir norėdamas, negalėtum prikibti: tendencingumas, didaktiškumas, sentimentalumas, atsainumas, manieringumas etc. Tai yra tos grožinio kūrinio savybės, kurios iškreipia patį kūrinį ir mažina jo estetinį įtaigumą, čia eliminuojamos. Suprantama, tai visai nereiškia, kad R. Granauskas nėra šių išbalansuojančių „patarėjų" atakuojamas, bet jam, pasižyminčiam puikia menine klausa, daug lengviau tas atakas atmušinėti. Tad ir šiuo atveju, keliant paprastas lietuvaites ant simbolinio altoriaus, jam padėjo meninis saikas, gilus žmogaus sielos pažinimas ir nuodugnus tragiškos pokario Lietuvos kaimo tikrovės išmanymas. Padėjo ir dar vienas subtilus „padėjėjas", įvardytas apsakymų knygoje „Išvarytieji": „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti... Tik ašarų nėra. Pro jas nieko nematysi rašydamas" (Paryš­kinta – A. G., p. 198). Gailesčio jausmas susijęs su sentimentalumu, su širdies dūsavimais, su ašaromis, tačiau jų, kaip prisipažįsta pats autorius ir kaip mūsų pastebėta, jo kūryboje nėra. Tačiau nėra tiktai tekstų paviršiuose, o potekstėse apsčiai, nors rieškučiomis semk... Tobuliausia teksto ir potekstės, išorinio fabulos piešinio ir vidinio vyksmo personažo sieloje dermė regima novelėje „Šv. Paulina". Jau pirmoje pastraipoje (pasakojama „nuo savęs", taigi autoriaus vardu, kaip ir kitose novelėse) dar neįvardyta pagrindinė novelės veikėja siuvėja apgaubiama iš šono ir iš aukšto pamatytu dviplaniu vakaro vaizdu. Tai pačios merginos, pakėlusios galvą nuo siuvamosios mašinos horizontalus savo kiemo, savo trobos nuo stogo krentančio šešėlio matymas ir žvilgsniui atsiveriantis saulės laidos vaizdas, kuris, sprendžiant iš novelės pasakojimo būdo, priskirtinas autoriui.

Būtent šio ekspozicinio sakinio potekstėje užkoduoti ženklai, pranašaujantys būsimą tragediją: „Šiuo metų laiku saulė leisdavosi anoj pusėj už tų aštrių eglyno viršūnių, tartum guldavosi ant ilgo dantyto pjūklo ir, susižeidusi į tas aštrumas, vakaro krauju nutaškydavo trečdalį dangaus" (p. 5). R. Granauskas ne šiaip sau paguldo saulę į aštrų, kruviną guolį, – stilistinio ir kompozicinio tikslingumo jis preciziškai laikysis visoje istorijoje apie doros, šviesios sielos, romantišką meilę partizanui puoselėjusios kaimo merginos tragišką žūtį. Išraiškingos detalės („Kai Paulina susijaudindavo, jos akyse užsidegdavo dvi mažos elektros lemputės, nušviesdamos visą veidą", p. 6) lakoniškai perteikia merginos būseną, kai ši platoniškai pamilsta kaimynų Beržonskių sūnų Povilą, buvusį gimnazistą, pradedantį poetą. Tačiau Povilas kartu su broliais išeina į mišką, ir buvusios trumpos laimingos valandos rišant rugių pėdus paskui Povilo pradalges, klausantis jo sukurtų eilėraščių, jo minčių apie dvasinio sielos grožio pirmumą, pasibaigia... Ateina sunkios laukimo dienos ir naktys. Istorinio-socialinio laiko šiurpumas (stribų siautėjimai kaimuose, įtarumo atmosfera, tvyranti net tarp artimiausių kaimynų) autoriaus atskleidžiamas Paulinos bei kitų personažų (pavyzdžiui, partizanų motinos Beržonskienės) charakteriais. („Geriausia toji kūrinio forma, kuri nepastebima", – teigė G. Flaubert'as).

R. Granauskas tragišką istorijos atomazgą artina iš lėto, subtiliai –­ stilistiniais pustoniais, įvesdamas į vaizduojamąjį laiką cezūras, kintančiai veikėjos būsenai atspindėti rasdamas vis naujų įvaizdžių, išradingų metaforų. Mažorine tonacija lydimas Paulinos ankstesnysis ėjimas mišku į bažnyčią, ir jau minorine – kai partizano Povilo laukia nežinomybė, kai aplinkui vis dažniau girdima apie jų žūtis... Taip, atrodo, nežymiais stilistiniais štrichais, panaudodamas netgi vieną kitą to rūstaus meto vaizdavimo stereotipą (miestelyje numestų partizanų kūnų epizodas), R. Granauskas meistriškai parodo dvasinę bei socialinę dirvą (t. y. tą kolektyvinę lietuvių tautos istorinę bei mitologinę atmintį), kurioje galėjo subręsti tokios šviesios asmenybės kaip Paulina, Pilimana, Mikalina –­ nepasiduodančios priešui, pažeminimui, išniekinimui, savimi ginančios žmogiškąjį orumą...

Trys pirmosios novelės apie didvyriškai bei patriotiškai pasielgusias merginas darniai gula į triptiką. Tiesa, mokytoja Mikalina išsiskiria iš žemaitiškos apysakos personažų galerijos (ji aukštaitė), bet ji irgi, reikia tikėti, nenusileis R. Granausko adoruojamiems žemaičiams: tuo tikėti įgalina jos, sakytumei, irgi daukantiškas siekis išsaugoti mūsų tautos istorinę atmintį, užrašyti stribų ir enkavedistų daromus nusikaltimus, užfiksuoti partizanų žūties vietas, jų bei jų ryšininkų pavardes.

R. Granauskas nelabai paisė novelių apysakos žanro ypatybių – siužeto vienovės, apsiribojimo vienu dviem centriniais personažais ir pan. Novelių vyksmuose išlaikytas tik istorinio laiko ir geografinės erdvės vientisumas. Tiesa, novelėse „Gerda", „Šv. Stanislovas", „Jedzė" laiko vyksmas gerokai nutolęs nuo tragiškojo, kai kurie kolchozai jau yra praturtėję, o jų pirmininkai su rajonų valdžiomis lėbauja suomiškose pirtyse. Atitinkamai išauklėtos ir jų atžalos, kaip ir pirmininko sūnelis Rimvydas, atsainiai švystelėjęs į griovį atsitiktinai surastą mokytojos Mikalinos kadaise rašytą jai brangų sąsiuvinį („Gerda"). Pagrindinis autoriaus dėmesys sutelktas į novelių, kaip autonomiškų knygos struktūros dalių, meninę kokybę, humanistinę pakraipą ir socialinį rezonansą. Nebe­siekdamas rungtyniauti su ankstesniuoju R. Granausku, kai buvo sukurtos sudėtingos ir turiniu, ir forma apysakos „Jaučio aukojimas", „Baltas vainikas juodam garvežiui", „Raudonas ant balto", „Švento Lozoriaus diena", „Gyvenimas po klevu", „Su peteliške ant lūpų"..., dabar jis, remdamasis paslėptu gailesčio ir nedemonstruojamais (dėl istorinės teisybės) neapykantos jausmais, kelia kitą uždavinį – pastatyti po literatūrinį paminklą paprastiems žmonėms. Ar tie paminklai stovės? Ir ar ilgai? Atsakymas, manau, priklauso nuo meninės kokybės. O ji labai aukšta. Kaip taikliai pastebėjo Jūratė Sprindytė: „Novelės kanonas „Šventųjų gyvenimuose" reprezentuojamas meistriškai... Tragikos intensyvumas perteikiamas neįtikėtinai paprastu naratyvu". („Rašymai, užrašymai – į sąmonę ar į griovį?", „Metai", 2013, Nr. 5–6). Tikrai – R. Granauskas grąžina senokai mūsų grožinėje prozoje besi­svečiavusį Jo Didenybę Katarsį. Visose vienuolikoje novelių yra dėmesio vertų meninių atradimų, teikiančių gurmanams estetinį teksto skaitymo malonumą, patriotiškiau nusiteikusiems skaitytojams – epizodų, apsunkinančių atmintį lietuvių tautos skaudžiu stalinistiniu laikotarpiu, o jautruoliams –­ dilginančių sielas galudienių pensininkų, dabar dažnai vadinamų „senjorais", fizinio ir dvasinio nuovargio, ir nelengvos buities vaizdų... Nelengva šiandien ir buvusių stribų senatvė („Šv. Stanislovas") – už butelį šnapso Šopa su Vasylium yra pagatavi (t. y. pasirengę) užstatyti savo medalius; ir kojos jų jau nebetvirtos, tad nebeužtenka drąsos pridergti į partizanų paminklui rausiamą duobę, ir apskritai „šūdinas" gyvenimas kaimynams skersakiuojant. R. Granausko ironijai ir sarkazmui pasitarnauja dar vieno šventojo vardas: juoko, pašaipos grimasomis autorius nukenksmina ar potekstėje paslepia savo rūsčiąją pilietinę poziciją – stribų ir sovietų valdžios „pasubinotų" (t. y. užpakalio šluostytojų) demaskavimo aistrą. Tad ir šiuo atveju novelių veikėjams R. Granauskas yra nuoseklus –­ kiekvienam atseikėja, kas ko vertas: vieni pagarbos ir adoracijos, kiti pašaipos ir pažeminimo.

Mano galva, geriausius R. Granausko apsakymus būtina išversti į anglų kalbą ir pristatyti užsienio, ypač Europos sąjungos tautų, skaitytojams. Manau, kad jie nesupeiktų lietuvių prozos meistro, o pastatytų jį vienon greton su... (čia palieku užsienio literatūros žinovams laisvę rinktis).