Tęsiame pasakojimą apie legendinę leidyklą „Vaga“ (pirmąją dalį rasite čia). Buvę jos darbuotojai žurnalui „Literatūra ir menas“ pasakojo, kaip laviruodavo tarp cenzūros, autorių užgaidų ir meninės vertės; koks iš tiesų buvo knygos kelias nuo rankraščio įteikimo iki spaustuvės; ką vos įdienojus vagiškiai veikdavo „Tauro rage“, „Pergalės“ kino teatre ar netgi krepšinio aikštelėje. O kur dar smagūs darbo procesą lydėję ritualai, šventės, neretai išvirsdavusios į smagias išgertuves, kelionės po Sovietų Sąjungą ir t. t.

Apžvelgsime ir su viena konkrečia pavarde siejamą liūdniausią įvykį – leidyklos, pervartos laikais pakliuvusios į „prichvatizacijos“ sūkurius, nykimo etapą, po kurio šioji, nors galutinai ir nežlugo, prarado buvusią šlovę ir reikšmę.

 

Aštunto dešimtmečio pradžia, prie „Vagos“ Lenino prospekte: vyr. red. pavaduotojas Stasys Sabonis, dailės redaktorė Rūta Saukienė, lietuvių literatūros redaktoriai Aldona Baliulienė, Sigita Papečkienė, Onutė Gudžiūnienė, Lilija Kudirkienė, Jonas Pilypaitis, Donata Linčiuvienė, Stasė Budrytė, Eugenijus Valotka, Aleksandras Žirgulys. Antano A. Jonyno archyvo nuotr.

 

Redagavimas ir cenzūra

Redaguojant reikėjo paisyti raudonųjų linijų, kurias brėžė sovietinė sistema. Ką jau kalbėti apie atvirai antisovietinį turinį – nebuvo galima kritikuoti net sovietinės tikrovės ir aplinkos (pavyzdžiui, Romualdui Lankauskui kliuvo dėl pavaizduotų valgykloje sulankstytų aliumininių šaukštų). Taip pat reikėjo vengti įvaizdžių ar frazių, tam tikromis aplinkybėmis įmanomų traktuoti kaip neparankių ar prieštaraujančių sovietinei ideologijai; šiek tiek daugiau laisvės turėjo nebent humoreskų kūrėjai. (Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad su cenzūra susidurdavo tik originalios literatūros autoriai ir redaktoriai – pavyzdžiui, Verstinės literatūros, PLB redakcijos gaudavo jau aprobuotus, suderintus kūrinius, tad jokių papildomų derinimų nereikėdavo.)

Pašalinti iš kūrinio ideologiškai abejotinas vietas ir pasažus buvo redaktoriaus pareiga, todėl atsakomybė už prasprūdusią neteisingą ar įtartiną eilutę – tai turbūt yra didžiausias paradoksas –  kliūdavo ne autoriui, bet redaktoriui. Dažniausiai patys redaktoriai autoriams pasiūlydavo, kad gal atsisakykime vieno ar kito žodžio, kokio elemento, nes jis gali užkliūti Glavlite (Vyriausiojoje literatūros ir leidybos reikalų valdyboje – t. y. cenzūros įstaigoje). Tačiau ne su visais autoriais toks atvirumas buvo įmanomas ir ne visi redaktoriai sau tai leido.

Kadangi apie cenzūros buvimą autoriai oficialiai neturėjo žinoti (kartais, ypač atvykusieji iš provincijos, ir nežinodavo), juos tekdavo įtikinėti savanoriškai atsisakyti tam tikros rankraščio vietos, motyvuojant žema menine verte, nerišlumu ar panašiai. Reikia prisiminti, kad redaktorius neturėjo jokių oficialių reglamentuojančių instrukcijų, kas leistina, o kas ne, – jam tekdavo spręsti intuityviai, todėl kartais toks redaktoriaus cenzūravimas galėjo tapti ir perteklinis, o už tai taip pat buvo galima nukentėti.

Žinoma, tai kaitindavo emocijas, būdavo, kad autoriai apšaukdavo jiems padėti norėjusius redaktorius kvailiais, kartais (pavyzdžiui, Juozas Stepšys knygoje aprašo, kaip Jonas Avyžius daugiau nesutiko taisyti savo „Degimų“) netgi piktindavosi, kodėl Rašytojų sąjunga negina autorių nuo redaktorių (p. 115).

 

Priekyje – Lietuvių literatūros redakcijos vedėjas Alijušas Grėbliūnas, pirmoje eilėje – redaktorės Donata Linčiuvienė, Lilija Kudirkienė, Rimantė Umbrasaitė, kritikos redaktorius Justinas Kubilius, antroje eilėje – redaktoriai Aldona Paulauskienė, Antanas A. Jonynas, Rita Kubilienė, Stasė Budrytė, Aušra Jurgutienė, Poezijos redakcijos vedėja Janina Riškutė, redaktorius Eugenijus Kubilinskas. Antano A. Jonyno archyvo nuotr.

 

Cenzūros sistemos būta keturpakopės. Pirmiausia kūrinys pereidavo filtrus leidyklos viduje: ideologiškai netinkamas vietas eliminuodavo redaktorius, vėliau rankraštį peržiūrėdavo arba ištisai skaitydavo redakcijos vedėjas, tada (ypatingais atvejais) – vyriausiasis redaktorius. Vėliau „švarus“ kūrinys keliaudavo į Glavlitą, kur jo imdavosi kvalifikuoti cenzoriai. Jei kas nors užkliūdavo, rankraštis keliaudavo į LKP Centro komitetą, čia pasiaiškinti neretai būdavo kviečiamas ir redaktorius. Redaktoriams tekdavo gintis, įrodinėti savo tiesą, kartais net tarpininkaujant vyr. redaktoriams, nors šiųjų atsakomybė buvo labiau moralinė. Kartais, kilus neaiškumų dėl ideologijos, įsikišdavo ir Spaudos komitetas, kuriam leidykla buvo pavaldi (jam, beje, vadovavo poetas Juozas Nekrošius). At­skirais atvejais kūrinys nukeliaudavo iki paties Saugumo komiteto.

Svarbu: kadangi cenzūros atseit nebuvo, papeikimą oficialiai skirdavo už „nekokybišką“ rankraščio suredagavimą. Prasikaltėlių pavardes iškabindavo savotiškoje gėdos lentoje. Už tris papeikimus per metus grėsė išlėkti iš darbo, o tai neatrodė viliojanti perspektyva, kadangi „Vaga“ buvo gan patogus (ypač kūrybiniams darbuotojams) užutėkis, o reputacinės pasekmės – neprognozuojamos (galėjai „ideologiškai atsakingo“ darbo negauti ir bet kur kitur). Prasikaltėlis taip pat netekdavo ketvirtinės ar metinės premijos. Beje, būta atvejų, kai papeikimas redaktoriui skirtas, rankraščiui net nepasiekus Glavlito.

Įdomu, kad patys rašytojai kartais nežinodavo, kuo jų kūrinys neįtinka cenzūrai (pagaliau ne visi, kaip jau minėta, suprato, kas tai yra). Dažniausiai autoriai iš savo redaktoriaus sužinodavo, kas užkliuvo, bet štai kur bėda: konkrečių paaiškinimų, kokia kliuvinio priežastis, nesulaukdavo ir redaktorius. Šiuo požiūriu procesas buvo gana „aklas“.

Žinoma, tai negaliojo to meto įtakingiesiems rašytojams, kuriems buvo leidžiama parodyti daugiau neigiamų sovietinės tikrovės reiškinių. Vienas iš jų – Vytautas Petkevičius, netgi specialiai prikaišiodavęs ideologiškai įtartinų dalykų, o redaktoriai per tai nukentėdavo. Tiesa, rašytojas garbingai juos gindavęs. Jo kūrinys (regis, ne vienas) buvo nukeliavęs net iki Saugumo komiteto.

 

Pirmoje eilėje (tolumoje) – Daiva Daugirdienė, pirmame plane – Virginijus Gasiliūnas; antroje eilėje – buhalterės. Pramoginis renginys (tikėtina, Naujųjų Metų vakarėlis). Daivos Daugirdienės archyvo nuotr.

 

Kiekvienas atvejis buvęs individualus. Skirtingai nei su daugeliu kitų, su V. Petkevičiumi cenzūros klausimais galėjai kalbėti visiškai ūkiškai: praleis ar nepraleis, taisyti, išbraukti ar palikti... Po didinamuoju stiklu buvo Juozas Aputis, R. Lankauskas – pastarojo kūrinį porą sykių net atmetė. R. Lankausko rankraščius kartais pavykdavo prastumti, vidinėje recenzijoje privardijus smulkių neva ydų, kuriomis užmaskuoti rimtesni ideologiniai „trūkumai“. Pats autorius, žinoma, įsižeisdavo pamanęs, kad redaktorė nieko neišmano.

Pavyzdžiui, 1982 m. spalio 22 d. įraše (p. 115) J. Stepšys, Lietuvių literatūros redakcijos vedėjas, rašo: „Ironiški, bet draugiškumo ribose buvo ir kontaktai su Gintaru Patacku, iš kurio rinkinio rankraščio (dalyvaujant redaktoriui poetui Jonynui [Antanui A. Jonynui – red. past.]) teko išimti – kaip ideologiškai „rizikingus“ – 10 eilėraščių. — Telefonu kalbėjau su K. Saja, iš kurio rankraščio teko išimti pjesę „Aklieji“ (taip pat ideologiniais motyvais).“ Kartais rašytojai nenorėdavo sutikti su taisymais, skambinėdavo ir liedavo pyktį. Pasitaikydavo ir atvirkštinių atvejų: kūrinio leidyba strigdavo dėl techninių kliūčių, netinkamo planavimo arba būdavo vengiama publikuoti prastą rankraštį, o autorius (pavyzdžiui, Jonas Juškaitis) įsivaizduodavo, kad jo neleidžia dėl ideologinių priežasčių.

Būta tikrai juokingų baimių, vengta itin tolimų, net neįskaitomų poteksčių. Rašytojų sąjungos partinėje organizacijoje svarstyti klausimai, kaip teisingai vaizduoti pokario tikrovę, kokie turi būti buožių paveikslai literatūroje. Konkrečių nurodymų, kas tiksliai draudžiama, redaktoriai neturėjo – šitai buvo palikta jų savikliovai ir konteksto pajautai (ši savybė sovietmečiu buvo itin svarbi, nes veikė labai daug nerašytų taisyklių). Todėl su pavydu žiūrėta net ne į laisvąjį pasaulį, bet į Rusijos kūrėjų turimas laisves. J. Stepšys 1982 m. rugsėjo 26 d. įraše cituoja Algimanto Baltakio pasakytus žodžius per pokylį Prano Raščiaus namuose: „Mūsų cenzoriška baimė pasidarė nepaprastai didelė, o rusų literatūra, ypač rusų proza, drįsta nepalyginamai daugiau...“

Tam tikra cenzūra įsitvirtino ir kasdieniame gyvenime. Nors 1975–1990 m. priežiūra nebuvo labai griežta ir antisovietinius anekdotus galėjai pasakoti daugmaž laisvai, nepasitikėjimo vis dėlto būta – įtarinėta, kad vienas ar kitas darbuotojas yra „stukačius“, seniau dirbantys atsargiai įspėdavo naujokus su tam tikrais asmenimis nebūti pernelyg atviriems. Apskritai vengta kalbėti visuomeninėmis temomis net su pačiais artimiausiais žmonėmis, bet taip, žinoma, buvo ne tik „Vagoje“.

Darbo organizavimas ir darbas „Tauro rage“

Nors pirmučiausia pagalvojame apie ideologiją, darbo leidykloje specifiką sovietmečiu labiau formavo techninės to meto galimybės. Niekas neturėjo kompiuterių, todėl kelias nuo rankraščio iki knygos buvo gerokai sudėtingesnis. Gavęs iš vyr. redaktoriaus rankraštį ir jį suredagavęs, suderinęs taisymus su autoriumi, redaktorius atiduodavo jį mašininkėms, šios jį perrašydavo. Tokį variantą, kuriame, aišku, likdavo nemažai klaidų, redaktorius duodavo skaityti jaunesniajam redaktoriui (bet visada skaitydavo ir pats, nes jaunesniuoju – dažniausiai pagrįstai – nelabai pasitikėdavo). Surinkus redaktoriaus, redakcijos vedėjo ir vyr. redaktoriaus parašus, švarutėlis tekstas būdavo vežamas į Kauno spaustuvę. Po kiek laiko redaktorius gaudavo jau surinktą laužinį (kažką panašaus į dabartinį maketą) – daugiau mažiau tvarkingą, tačiau skaityti reikėdavo labai atidžiai, nes spaustuvininkai tyčia padarydavo klaidų: sykį „Tiesos“ numeryje žodyje „tarybų“ buvo praleista raidė „y“ (liko tarbų valdžia), kitame žodyje vietoj „v“ atsirado „p“ (Sovietų Sąjungos papyzdys), o Leninas pasirodė su auksine (užuot su ausine) kepure ir t. t.

Be redaktoriaus, laužinį skaitydavo korektorės. Viena skaitydavo garsiai, o kita sekdavo tekstą. Tada viena korektorė dar kartą atskirai skaitydavo korektūrą, kad tikrai neliktų smulkių neatitikimų. Galiausiai korektūra grįždavo pas redaktorių, ją jau duodavo skaityti ir rašytojui (jei šis pageidaudavo), vėliau – vėl rutininis pasirašymo procesas, viršeliai, iliustracijos ir panašiai.

Nepaisant griozdiško ir iš pažiūros sudėtingo proceso, normos vis dėlto būdavusios ne tokios, kad reikėtų vilkti įsiręžus. Žinoma, daug kas priklausė ir nuo redakcijos – pavyzdžiui, Lietuvių originaliosios literatūros redakcija, leidusi prozą, turėjo daugiau rūpesčių nei Poezijos redakcija, kur knygų apimtys buvo nedidelės, o susirinkusi jaunų redaktorių poetų kompanija – mėgstanti pasiausti. Kitose redakcijose dirbusiųjų akimis, Poezijos redakcija apskritai visuomet būdavo girta, kabinete tvyrodavo dūmų debesys, pro kuriuos nebesimatydavo net tolėliau sėdėjusios Janinos Riškutės.

 

„Vagos“ kelionė į Uzbekiją. Antano A. Jonyno archyvo nuotr.

 

Oficialiai darbe reikėjo sėdėti nuo devynių iki šešių, tačiau, anot poezijos redaktoriumi dirbusio A. A. Jonyno smagiai utriruoto pasakojimo, iš tiesų dienotvarkė atrodydavo maždaug taip: „Darbe pasirodydavau apie pusę vienuolikos ryto, iš karto su kolegomis eidavome į „Rūtą“ kavos ir šio to stipresnio, tada, grįžus į leidyklą, iki pietų – parūkymas, bendravimas. Pietauti eidavome į „Tauro ragą“ – tai užtrukdavo iki trijų valandų. Grįždavome į leidyklą, jei dar likdavo laiko iki darbo pabaigos, paskui dar sykį užsukdavome į „Rūtą“. O dar, būdavo, ateina autoriai – eidavom su jais arba į „Rūtą“, arba „Žariją“, „Mėtą“. Darbo metu darbo nelabai ir dirbdavai. Redagavimas iš esmės vykdavo nedarbo metu, namie.“

Pasitaikydavo ir išradingesnių pravaikštų formų. Profsąjunga nuomojo darbuotojams sporto salę – darbo metu jie eidavo žaisti krepšinio arba į baseiną. Lankytasi ir kine, netoliese buvusiame „Pergalės“ kino teatre, žinoma, stengtasi įsliūkinti ir išeiti paslapčiomis, jau užgesus (arba dar neužsidegus) šviesoms. Pasakojamas net toks pusiau anekdotas: užsidega salėje šviesa, o priešais direktorius sėdi. Kolegos, jei kildavo reikalas, pridengdavo išėjusius į kiną ar kavinę – atseit dirba su autoriumi, bibliotekoje, archyvuose. Vėliau atsirado netgi toks dalykas kaip kūrybinė diena – galėjai pasirinkti, kur dirbsi. Kartais ką nors techniniais reikalais deleguodavo į Kauną, tai buvo laikoma puikia pramoga.

Žinoma, su pravaikštomis ir atsainiu darbu vis dėlto bandyta (nors ir nesėkmingai) kovoti. Reikėjo rašyti atskaitas, ką dirbi. Jurijaus Andropovo laikais vaikščiodavo tikrintojai ir kino teatre žiūrėdavo, ar darbo metu kas nors jame nesėdi. Persekiojo išgėrusius. Kai kurie kolegos irgi piktokai dirsčiojo į „bohemščikus“, vis dėlto ir viršininkai, ir partinė kuopelė žiūrėjo į tai tolerantiškai, laisvės nevaržė, o Poezijos ir Muzikos redakcijoms išsikėlus į gretimą pastatą A. Goštauto gatvėje tos laisvės netgi padaugėjo.

Bendras laisvalaikis ir kelionės

Darbuotojų laisvalaikiu rūpinosi profsąjungos. Leidykla turėjo poilsinę prie Aiseto ežero, taip pat samdydavo kambarius Juodkrantėje. Poilsiauta ir „Urbo kalne“ Nidoje. Organizuotos kelionės po Sovietų Sąjungą: darbuotojai lankėsi Samarkande, Armėnijoje, Solovkų salose, Uzbekijoje, Kryme ir t. t. A. A. Jonynas mena kelionę laivu per Baikalo ežerą: visiems gerokai įkaušus, kažkas vienos iš sričių pavaduotojai ant galvos užmetė žuvį.

Daugmaž rutininį girtavimą leidykloje ir aplink ją paįvairindavo proginės išgertuvės, kuriose dalyvaudavo didesnė dalis leidyklos darbuotojų. Ypač linksmai laistytos pasirodžiusios naujos knygos. Jų atsiimti atvykę autoriai neretai prisistatydavo su vaišėmis, būta atvejų, kai į „Vagos“ pastatą atridenta alaus statinė – šioji pastatyta koridoriuje ir tuštinta (darbo ir nedarbo metu) bent kelias dienas. Braidyta ir po šampaną (buvo itin karšta vasaros diena), vaišintasi J. Apučio iš Dzūkijos atvežama naminuke, J. Riškutės vis reikalauta parvežti iš Žemaitijos jos tėvuko „ąžuolinės“,  kuri buvo gaminama merkiant į spiritą pliauską ir dedant žolelių. Priverstinės blaivybės laikotarpiu patiekalą su alkoholiu yra paruošusi poetė Alma Karosaitė.

 

„Vagos“ išvyka (gal į Krymą): verstinės literatūros redaktorius Virgilijus Čepliejus, Antanas A. Jonynas, žurnaliuko „Naujos knygos“ (leido „Vaga“) redaktorius, humoristas Edvardas Vaitkus. Antano A. Jonyno archyvo nuotr.

Profsąjungos organizuota išvyka į Krymą: vertėjas, redaktorius Valdas Petrauskas, Vaikų literatūros redakcijos vedėjas Jonas Stukas, redaktoriai Petras Velička, Antanas A. Jonynas. Antano A. Jonyno archyvo nuotr.

 

 

Neįveiktas slenkstis. „Vaga“ pervartos epochoje ir atgavus nepriklausomybę

Epochų sandūrą „Vaga“ pasitiko ramiai. Leidykla dirbo kaip dirbusi – kolektyvas buvo didžiulis, knygos ėjo dešimttūkstantiniais tiražais. Tačiau vykstančios permainos, be abejo, jautėsi. Leidykloje susikūrė Sąjūdžio grupė, vyko gan triukšmingi susirinkimai su permainų reikalavimais. Neformaliu šios Sąjūdžio grupės lyderiu tapo Aleksandras Krasnovas, 1984–1989 m. dirbęs „Vagos“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotoju. Ši lyderystė, – nors vėliau daug darbuotojų dievagojosi suklydę ar buvę apgauti, – neabejotinai padėjo jam garsiuosiuose 1989 m. vyr. redaktoriaus rikimuose nugalėti J. Stepšį, kurį po šio įvykio, sustreikavus sveikatai, Daivos Daugirdienės teigimu, prireikė lydėti į kabinetą ir net siūlyti kviesti greitąją.

Šį įvykį, kurį J. Stepšys mini ir savo knygoje, jis laikė išdavyste ir skaudžiai išgyveno. Kaip vėliau matysime, A. Krasnovas – ar dėl savo kaltės, ar dėl sutapusių aplinkybių, kuriomis sunku buvo elgtis kitaip, – tapo ne tik vyr. redaktoriumi, bet ir leidyklos (tiksliau, leidyklų, nes po „Vagos“ jam dar pavyko sužlugdyti ir „Mintį“) saulėlydžio veidu: buvusiam vadovui apibūdinti šiandien atvirai vartojami žodžiai „niekšas“, „pabaisa“, „apsimetėlis“, „slidus žaltys“ ir kt.

Žinoma, pasikeitus vyr. redaktoriui staigių pokyčių neįvyko – darbai tęsėsi, be to, buvo politiškai įtemptas metas, darbuotojai leido laiką prie parlamento ir į leidyklą grįždavo tik sušilti, išgerti kavos. Pamažu leidykloje daugėjo finansinių problemų, pradėjo vėluoti atlyginimai, vėliau juos išvis liautasi mokėti. Negalėdami išsilaikyti, redaktoriai vienas po kito išbėgiojo į naujai besisteigiančias šiuolaikines komercines leidyklas.

Po motinystės atostogų – nemažai devintojo dešimtmečio pradžioje įsidarbinusio jaunimo sukūrė šeimas ir sulaukė jų pagausėjimo – nebebuvo kur grįžti, nes jaunosioms mamoms pagal stažą priklausiusios leidyklos akcijos (talkinant A. Krasnovo paskirtai naujai buhalterei, dirbusiai vos pusę metų) kažkur išgaravo, o naujai valdžiai, steigusiai jau šiuolaikinį komercinį darinį, jų paslaugų nebereikėjo. Nieko negavo ir kiti. Nespėjusiems laiku pasitraukti ir iki galutinės baigties pasilikusiems 17 metų pradirbusiems redaktoriams – tarp jų buvo ir poetas A. A. Jonynas – iš tų akcijų liko „tik vienai dienai pragyventi pakankami trupiniai“.

 

Leidyklos darbuotojai su šeimynykščiais „Vagos“ poilsiavietėje prie Aiseto ežero švenčia vaikų literatūros redaktoriaus, poeto ir vertėjo Henriko Bakano penkiasdešimtmetį. Antano A. Jonyno archyvo nuotr.

 

Kai kurie nebūtų galėjęs grįžti ir tiesiogine pras­me – prichvatizacijos sūkuriuose „išgaravo“ leidyklai priklausęs pastatas A. Rotundo gatvėje. Nors jo praradimo istorija yra mįslinga ir tiesą sužinoti vargu ar įmanoma, buvę darbuotojai laikosi versijos, kad lemiamą vaidmenį čia suvaidino ūkvedžiu A. Krasnovo paskirtas Romualdas Krivickas, supirkinėjęs darbuotojų investicinius čekius (žmonės, suprantama, juos pardavė, nes nežinojo, ką su jais daryti), o vėliau dingęs. Galiausiai pradingo ir pats A. Krasnovas – pusiau rimtai kalbėta, kad jis išsikėlė į Kaišiadoris ir augino (ar pardavinėjo) morkas.

Taip baigėsi legendinis leidyklos gyvavimo etapas. Šiandien „Vaga“ yra nedidelė tame pačiame pastate Gedimino pr. 50 veikianti komercinė leidykla, kurioje, anot rekvizitai.lt pateikiamos informacijos, dirba aštuoni darbuotojai. Šiuolaikiniai lietuvių grožinės literatūros kūrėjai čia užsuka itin retai – leidžiama daugiausia pažintinė ir pramoginė literatūra. Tačiau „Vagos“ knygynas tebėra kur buvęs – tiesa, sumažėjęs, dalį jo buvusių patalpų šiuo metu užima ukrainietiškų patiekalų restoranas „Kyiv“.

 

Pasakojimas paremtas šiuose leidiniuose pateikiama informacija: Juozo Stepšio „Atsiminimų fragmentai. „Vagos“ leidyklos dienoraščiai“ („Naujasis lankas“, 2024); Eugenijos Stravinskienės „Mano metai“ („Garnelis“, 2008); Jono Čekio „Knygos kūrėjų talkoje“ („Vaga“, 1995). Prisiminimais dalijosi poetas Antanas A. Jonynas, ilgametė „Vagos“ redaktorė Onutė Gudžiūnienė, LLVS pirmininkė Daiva Daugirdienė, dėl vykusių parodų konsultuotasi su dr. Aiste Kisarauskaite.