Latvių vaikų rašytoja Luīze Pastore (g. 1986) išpopuliarėjo knygomis „Maskačkos istorija“ („Maskačkas stāsts“, 2014), septyniomis „Meno detektyvų“ („Mākslas detektīvi“, 2015–2023) serijos knygomis, o daugiausia dėmesio sulaukė nuotykinis pasakojimas „Laimės vaikai“ („Laimes bērni“, 2021), grįstas legendinio latvių keliautojo Aleksandro Laimės (1911–1994), gyvenusio Venesuelos džiunglėse, biografijos faktais. 

„Maskačkos istorija“ pasakoja apie berniuką Jokūbą ir jo bičiulystę su kalbančiais šunimis, kurie drauge apsaugo aptriušusį, bet autentišką Rygos rajoną Maskačką nuo ketinimų statyti stiklinius daugiaaukščius. Pagal šią knygą sukurtas komiksas ir animacinis filmas „Jokūbas, Mimi ir kalbantys šunys“. Autorė apdovanota įvairiomis premijomis, jos kūryba verčiama į užsienio kalbas.

Interviu su trimis Baltijos šalių kūrėjais – lietuviu Tomu Dirgėla, estu Anti Saaru ir latve Luize Pastore – kviečiame skaityti naujausiame „Literatūros ir meno“  numeryje (2023 10 20, Nr. 18).

 

Luīze Pastore. „Maskačkas stāsts“. Iliustratorius Reinis Pētersons. – V.: „Neptuns“, 2013.

 

 

Maskačkos bosas 

 

Jokūbas buvo vienas namuose. Pro pirmo aukšto langą ne kažin kas matėsi. Tiesiai priešais stūksojo pilkas ir neišraiškingas daugiabutis su keistu piešiniu ant šoninės sienos. Kiek dešiniau – vieniša tramvajaus stotelė be suoliuko, gilyn į Maskačką driekėsi akmenimis grįsta gatvė, kažkur po dulkėmis ir purvo grumstais snūduriavo tramvajaus bėgiai. O kairėj – širdies – pusėj, pievoje, augo medžiai, po kuriais ieškodami pavėsio gulinėjo gauruoti Maskačkos šunys. Kartais pro šalį pravažiuodavo pustuščiai, nuobodulio apimti tramvajai – šunys pakeldavo galvas ir nulydėdavo juos šuniškais žvilgsniais.

Retsykiais berniukas išvysdavo palei langą praeinančią Mimi. Erglis tvirtino, kad Maskačka – saugiausia vieta pasaulyje, ir vaikai čia gali drąsiai vaikščioti vieni. Saugumo dėlei Jokūbas kol kas pasirinko stebėti situaciją pro langą. Bet kuo dažniau Jokūbas matydavo Mimi vieną, tiesiog sau vaikštinėjančią, tuo labiau augo jo drąsa pirmąsyk atsidurti gatvėje vienam, be suaugusiųjų palydos.

Erglis buvo sakęs, kad namo grįš tik vakarienei, kurios Jokūbui teko dar gerokai palaukti. Kadangi Erglis ir Mimi buvo labai savarankiški, abudu savo nepriklausomas klajones baigdavo prieš pat sutemą, todėl vakarieniaudavo saulei leidžiantis. Sakoma, kad tokia valgymo tradicija įprasta ir kai kur Italijoj – būdamas jūreiviu Erglis tai žino.

Mimi gatvėje nesimatė. Tiesą sakant, gatvėje nesimatė nė gyvos dvasios. Nei svetimų dėdžių, su kuriais būtų galima pasikalbėti, nei mašinų, į kurias būtų galima įsėsti, nei šviesoforų, kurie piktai pamerktų raudona akim, nei berniukų, su kuriais skalbimo dienomis kieme galima paspardyti kamuolį – aišku, kad čia saugu!

Šunys ėmė skalyti ir priminė Jokūbui, kad jie čia tebėra. Šunų balsai vis piktėjo ir garsėjo. Jie lojo ne ant Jokūbo, o ant kažko, ko jis dar nematė. Po akimirkos išgirdo mašinos burzgimą, ir nuo Maskačkos milžinišku greičiu artėjantis mažas taškelis virto prabangiu limuzinu. Šunų akys užsidegė, net kailis ėmė blizgėti – taip karštai jie lojo ant mašinos.

Vienas seniausių būrio šunų – stambus, pilkas gražuolis pačiame jėgų žydėjime, tankiais antakių šeriais ir vešlia uodega – buvo ypač vikrus, tačiau ir jam nepavyko krimstelti limuzino padangų. Šunys lodami nusekė paskui limuziną iki pat Erglio ir Mimi namo kampo, kur sustojo kaip įbesti ir nutilo.

Šunys išsiskirstė, bet pilkasis skalikas atsitūpė vidury kelio lyg norėdamas įsitikinti, ar limuzinas visgi neketina grįžti. Jis atkakliai nesijudino iš vietos net tada, kai tramvajaus vairuotoja piktai pasignalizavo trauktis iš kelio. Galiausiai, iš širdies nusičiaudėjęs, apsimesdamas esąs abejingas, šuo prisiartino prie Jokūbo ir įsitaisė netoliese, pavėsyje.

Gatvei nuščiuvus, Jokūbas išgirdo:

– Prakeikta nuliova tačkė! Tokios net kulka neima, ką jau ten mano dantys?!

Jokūbas dairėsi balso savininko, bet aplinkui nieko nebuvo. Jis apmirė. Negi tikrai?..

– Nenustebk, lyg aš būčiau aštuntasis pasaulio stebuklas. Esi Maskačkoj, o čia viskas kiek kitaip negu esi įpratęs, – tęsė balsas.

Jokūbas nedrįso net dirstelti į didžiulį šunį. Berniukas karštligiškai bandė prisiminti, ar kada yra norėjęs išgirsti gyvūnus šnekant, nes čia galėjo būti tas atvejis, apie kurį įspėjo tėtis, kai išsipildo koks nors neapdairiai išsakytas noras.

– Na, ne, taip nieko nebus, – pasigirdo balsas, ir akies krašteliu Jokūbas pamatė atsargiai besiartinantį šunį. – Sveikas atvykęs į Maskačką! Esi čia laukiamas!

Taip pat akies krašteliu Jokūbas pastebėjo, kad tikrai kalba ne kas kitas, o šuo. Atsargumo dėlei jis nieko neatsakė – o jei kartais Mimi jį paslapčiomis stebi ir piktai pasišaipys, kad jis kalba su savim vidury tuščios gatvės.

– Aš esu bosas. Taip mane vadina Maskačkoj. Savo tikro vardo nebepamenu. Per daug laiko praėjo, kai paskutinįkart gyvenau su žmogumi – tikruose namuose. Dabar mano namai – Maskačkos gatvės, o aš esu Maskačkos vartų sargas, – pasakojo visiškai aiškiai kalbantis šuo.

Jokūbas nežinojo, ką ir galvoti, sustingęs klausėsi šuns balso; jis skambėjo šiltai ir draugiškai. Berniukas sukaupė jėgas ir vos krutindamas lūpas, kad išvengtų pašaipos, sušnibždėjo nepastebėjęs čia jokių vartų.

– Aš tau viską parodysiu, – aukštai iškėlęs vešlią uodegą šuo vedė berniuką per gatvę. – Tai mano komanda – mano bendražygiai, – priėjęs prie pievelėj gulinčių šunų supažindino Bosas. 

Šunys atsiliepė paklusniai vizgindami uodegas. Bosas vienus bendrus grybštelėjo už ausies, kitiems žaismingai krimstelėjo pakaklę.

– Čia mano šeima, mano sūnūs, – išpūtęs krūtinę ir akies krašteliu stebėdamas didėjančią Jokūbo pagarbą šuo trumpai sulojo ant mažų šuniukų, kurie kaipmat apsivertė pilvais aukštyn. – O čia Sniegė – mano gyvenimo draugė.

Ji buvo trumpaplaukė, pilkšvo kailio, kuris kadaise buvo baltas kaip sniegas, o tamsias stirnos akis rėmino ilgos, beveik permatomos baltos blakstienos. Ji nusišypsojo ir... nusišypsojo! Tai buvo žymiai keisčiau negu girdėti kalbantį šunį! O tada Jokūbas pamatė ir Sniegę kalbančią. Pamatė ir išgirdo, bet nesuprato nė žodžio. Bosas paaiškino, kad Sniegė gimusi Rusijoje ir kalba tik rusiškai. Ir kad Sniege ją pakrikštijo čia, Maskačkoj, nes ankstesni šeimininkai net nepasivargino duoti jai vardo. „Sobaka“ – rusiškai reiškia „šuo“ – taip ją vadino. Toks vardas damai nepritiko.

Vienus šunis bosas vadino Krikštatėviais, kitus – Dėdėmis ir Tėvukais. Senelis buvo vyriausias būrio šuo – bedantis, praplikusiu kailiu ir nelanksčiomis kojomis, visiškai aklas, bet labiausiai gerbiamas būrio narys, nes šunys kreipėsi į Senelį svarbiausiais gyvenimo klausimais, į kuriuos jis pateikdavo atsakymus uosdamas orą ir judindamas uodegą visomis pasaulio kryptimis. Kaip tik Senelis esą davęs palaiminimą pakviesti Jokūbą į Maskačką ir leisti jam apsigyventi tarp Maskačkos čiabuvių. Kodėl – niekas būryje nežinojo, bet nedrįso klausti ar suabejoti sprendimu. Šunys tokius dalykus tiesiog jaučia.

Jokūbui iš susijaudinimo svaigo galva, bet jis išdrįso pasiteirauti: 

– Bose, ar jūs kokia mafijos gauja?!

Maskačkos šunys prapliupo juoktis. Vieni persimetė keliais žodžiais, tikriausiai rusiškai, ir taip pat prajuko. Kiti taip įsijautė, kad kvatodamiesi vartėsi ant žemės, visomis keturiomis aukštyn.

– Gal mes esam, kaip tu sakai, gauja, bet ne mafija. Šunys valdo Maskačką, ir tik mes palaikom čia tvarką. Mes nesam blogi, tik saugom savo namus. Tačiau galim labai supykti, jei kas nors kėsinasi į mus ar mūsų gyvenamąją vietą... – trumpam Bosas susijaudinęs nunarino galvą, bet tučtuojau pasitempė tarsi išdidus žmogus, neatleidžiantis sau silpnumo. – Tu sakei, kad nematei Maskačkos vartų – štai jie. – Bosas perėjo pirmyn atgal įsivaizduojama linija tarp Mimi ir Erglio namo kampo ir galinės pilkojo namo sienos. – Čia prasideda Maskačka, – galvos mostelėjimu parodė į piešinį ant pilkojo namo sienos, – o čia likęs anapusinis miestas Išorija, kuriame gyvena išoriniai, – jis peržengė įsivaizduojamą ribą.

– Maskačkoj niekam nevalia apsigyventi be mūsų leidimo, – įsakmiai pridūrė Bosas. – Bet kviečiami tik geranoriški žmonės (kaip jau minėjau, šunys tokius dalykus jaučia). Likusiais mes pasirūpiname, – Bosas reikšmingai nutilo. – Turtuolių namai aptverti aukštomis akmeninėmis tvoromis, kad apsaugotų jų turtus. Žmonės įsikuria ir leidžia dienas tarp savo brangių daiktų, o kaimynas nepažįsta kaimyno už mūrinių tvorų, jie gyvena amžinai bijodami prarasti daiktus ir nuolat vieni kitus įtarinėdami.

Ne tik šunų, bet ir visų Maskačkos gyventojų namai yra Maskačkos gatvės. Mums niekas nepriklauso ir mes neturime ko prarasti! Todėl Maskačkos gatvės yra saugios, nes žmogus žmogui čia ne priešas, o draugas. Vienintelis dalykas, kurio čia reikia pasisaugoti, yra išoriniai – mes juos prižiūrim ir, jei reikia, įbauginam, apsimesdami pavojingesniais nei iš tikrųjų! Taip mes stengiamės išvengti piktavalių. Policija dėl to ant mūsų griežia dantį, o persigandę išoriniai apie mus iš pykčio skleidžia baisiai perdėtas paskalas, bet, tiesą sakant, policija turėtų daugiau darbo Išorijoj nei Maskačkoj, nes pas mus niekada nenutinka nieko blogo.

– Tas limuzinas – ar jis taip pat iš Išorijos?

– O taip, tas nelemtas limuzinas... – atsiduso Bosas.

Šunys slapčia kažką šnabždėjosi ir nudūrė žvilgsnius. Tik Sniegė toliau žiūrėjo į Jokūbą didžiulėmis rudomis akimis ir tyliai klapsėjo sniego baltumo blakstienomis. Ji tikrai nesuprato nė žodžio latviškai.

– Ar tu tik nesikalbi su savim?! – staiga Jokūbas už nugaros išgirdo paniekinantį kikenimą. – Gal turi įsivaizduojamą draugą? Cha cha!

– Mimi! Aš ne su savim kalbu, – krūptelėjo Jokūbas. 

Mimi iš aukšto žiūrėjo į Jokūbą, sukryžiavusi rankas ant krūtinės. 

– Kalbuos su Maskačkos Bosu, šituo šunim – o jis su manim irgi kalba! 

Mimi įtariai apžiūrėjo šunis. Visi kaip vienas tylėjo. 

– Tfu, bet tu ir radai, su kuo bičiuliautis! – įdėmiai nužvelgusi šunis, po akimirkos metė ji.

– Ne, ne, jie tikrai kalba! Bose, pasakyk ką nors, ji netiki! – meldė Jokūbas.

Klapt klapt, tik Sniegės blakstienos šnarėjo tyloje, o šunys nuobodžiaudami sugulė ant pievelės. Kol Jokūbas pasipiktinęs bandė prakalbinti šunis, Mimi abejingai atsuko jiems nugarą ir patraukė namo.

Pasipylė lietus ir pradėjo temti. Berniukas kurį laiką dar stovėjo lietuje ir žiūrėjo į šunis. Sniegė, aiškiai pasibjaurėjusi drėgme, pasislėpė po medžiu, o kiti šunys mirko lietuje.

Bet Maskačkos šunys juk tikrai kalbėjo! Gal tai buvo kokia ypatinga, saugoma kalbančių šunų veislė, įrašyta į slaptą Raudonosios knygos poskyrį, kuris prieinamas tik šalies prezidentui ir kitiems garbiems asmenims? Žiūrėdamas į apniukusį dangų Jokūbas svajojo, kad galėtų supažindinti šunis su Mimi, gal tada ji norėtų su juo draugauti. Šiltas vasariškas lietus aptemdė jo akis. Dangų perskrodė žaibo strėlė.

 

Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė

„Maskačkas stāsts“. – Rīga: „Neputns“, 2014