Eilėraščių rinktinės – poeto kūrybos rezultatų koncentratas, atskleidžiantis tiek bendrus autoriaus tematikos ir stiliaus bruožus, tiek atskirus jo santykių su aplinka etapus. Šie leidiniai patogūs ir knygų kaupikams: daug vietos lentynoje paprastai neužima, o užsimanius mėgstamo autoriaus kūrybos – knygą lengviau rasti. Tačiau net solidžios rinktinės įtinka ne kiekvienam poezijos mėgėjui: dauguma turi savas taisykles, specifinius atrankos standartus, lemiančius, kokias knygas dera kaupti namuose – savotišką lentynos kanoną.

Miniu tai ne šiaip sau. Ši apžvalga daug kuo primena pasvarstymus, ar dvi naujos lietuvių poetų rinktinės, šiandien apibendrinančios kone visą jų gyvenimo darbą, atitinka manąjį lentynos kanoną.

 

 

Gintaras Grajauskas. „Kaip viskas buvo“

Gintaras Grajauskas jau seniai viena koja įžengęs į mūsų literatūros klasikų sąrašą. Manau, ši rinktinė tai puikiai įrodo, o gal net liudija, jog netrukus autorius klasikų gretose galės jaustis stabiliau ir remtis nebe viena, o abiem kojomis (juk tikrai ne kiekvienam tenka garbė būti išleistam LLTI „Gyvosios poezijos“ serijoje).

Kiek sunkiau pasakyti, iš kur tas G. Grajausko klasiškumo pojūtis. Argumentai, kad dauguma poeto eilėraščių tuo tiesiog dvelkia – nors mėgindamas kam nors paaiškinti „Grajausko efektą“ itin paprastai, ko gero, griebčiausi būtent tokios argumentacijos, – šiuo atveju nelabai tinkami. Priežasčių, kodėl poetas nusipelnė klasiko statuso, paieškai daug dėmesio skiria ir rinktinės sudarytoja Virginija Cibarauskė. Mėgindama pagrįsti knygoje pasakojamų istorijų išskirtinumą, įvade ji akcentuoja autoriui būdingą specifinį pasaulio matymo rakursą, o apardama, kas G. Grajauskui leidžia paprastais žodžiais prakalbinti istorines asmenybes ir mitų herojus, dažnai vartoja paslaptingą žodį „prozopopėja“ (visada kartojau, kad devynaukščiai terminai – didžioji literatūrologijos bėda, atbaidanti normalius žmones nuo domėjimosi šia sritimi). Pasak įvado autorės, poeto eilėraščių patrauklumą lemia būtent tai, kad į skaitytoją kreipiamasi kasdiene kalba, tarsi leidžiama pasijusti vienu iš personažų.

 

Gintaras Grajauskas. „Kaip viskas buvo“. Sudarytoja Virginija Cibarauskė. Serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020.

 

Tačiau ne mažiau žavi „Kaip viskas buvo“ eilėraščių universalumas. Skirtingiems rinkiniams atstovaujančių tekstų mozaika – itin spalvinga. Esama ir skub­riai apmestų ironiškų eskizų („jau per plauką buvau / nuo žiogų ir varlių / gyvenimo“, (eil. „Per ilgai užsisėdėjau prie seno tvenkinio“, p. 131); „taip gerai buvo prigludus / kaip ant manęs pasiūta // ir še tau – / susigarankščiavo“ (eil. „Nuogas prieš veidrodį“, p. 137)), ir anekdotiškų provincijos epizodų („pasidejavo // vokiečiai tvarkingi, airiai darbštūs, / olandai vaišingi, tik mes vieni, lietuviai, / išvis neturim kuo pasirodyt // tai tėvokas, sugriebęs lazdą, kaip / užsiautė anam per dantis // sakydamas: bet dabar tai ir tu jau / turėsi kuo prieš kitus pasirodyt“ (p. 123). Bet nestinga ir gilesnių apmąstymų („už visko netekusį Biblijos Jobą baisiau / tėra Nutylėtasis Jobas, iš anksto žinojęs // jog viskas, kas duota / bus atimta“, p. 221), metaforiško vaizdinių žaismo („karvių banda miške lyjant žemuogių lietui / žvilgantys šonai juodi įsitempę kaklai“, p. 26; „aš svajoju, o gatvėje vėjas su liepomis mylisi“, p. 36), literatūrinėmis aliuzijomis apkaišytų scenų („paukštis danguj / įšalęs / žemėje brisiaus / galas // žemėj pasiutusiai / sninga / buvo Radauskas / dingo“, p. 54).

Aišku, mokėjimas suvaidinti neva nieko nevaidinantį, nepasikėlusį, tokį kaip visi – irgi svarbus. Įspūdis, kad gali lygintis su autoriumi, kad kartais pats apibūdintum situaciją beveik identiškomis frazėmis, skaitant naująją G. Grajausko rinktinę persekioja kone nuolat: „pavakare, sekmadienį / skaičiau knygą // bandžiau, kaip ten vadinama, / gilintis, bet viena koja vis vien / buvau sekmadienyje“ (p. 172). Tokias susitapatinimo galimybes teikia retas lietuvių poetas – dažniau susiduriame su meninės arogancijos požymiais, kai kūrybą stengiamasi įstumti kuo giliau į uždaro, daugeliui nesuvokiamo ir pernelyg suasmeninto pasaulio epicentrą.

Dirbtinį atsiribojimą ir savosios pasaulio sampratos iškėlimą aukščiau kitų visada laikiau vienu simptomų, verčiančių suabejoti, ar skaitoma knyga išties atitinka manąjį lentynos kanoną. Tad šiuo požiūriu klausimų apie „Kaip viskas buvo“ galimybes atsidurti mėgstamų skaitinių lentynoje tikrai nekilo. Papildomą pranašumą mano akyse, lyginant su kitais autoriais, G. Grajauskas įgyja ir dėl nuotaikingo istorijų pateikimo stiliaus, gerokai išsiskiriančio iš tebevyraujančių graudulio nuometais pridengtų eleginių paklejojimų. Puikus pavyzdys – eilėraštis „Dievo dažnis yra 50 Hz“: „sėdėjo kirpykloj išmuilinta žiauna / klausėsi radijo FM 91,4 MHz // o mašinėlėn pakliuvo vandens / tai kaip trenkė per ausis 220 V / net seilės sučirškė // paskui dievagojosi, kad girdėjo / aiškų aiškiausiai, nelyg Vatikano / diktorius būtų ištaręs: // „klausėtės Viešpaties balso“ (p. 119).

Siekiant išvengti kaltinimo liaupsių tiražavimu, į tekstą standartiškai privalu įterpti ir kritinių pastabų. Tačiau dėl jų šįsyk sudėtingiau – nelabai yra prie ko prikibti šitoje knygoje, nors tu ką... Vienintelė kiek kliuvusi rinktinės savybė – šioks toks persotinimas panašios stilistikos ir tematikos tekstais: galbūt iš kiekvieno rinkinio derėjo atrinkti keliais eilėraščiais mažiau. Nesakau, kad foniniai tekstai prasti, tačiau kartais jie kažkiek užgožia geresniuosius, dėl kurių rinktinės paprastai ir sudaromos.

Rimtesnių priekaištų neturiu ir knygos dizainui: „Gyvosios poezijos“ serijoje tikrai vykusiai suderintas knygų formatas, šriftas, informacijos apie konkretų autorių bei pačią knygų seriją pateikimas ir S. Chlebinskaitės parinktos akių nevarginančios viršelio spalvos. Tiesa, pasiklausyti prie rinktinės pridėtų kompaktinių diskų su autoriaus skaitomais eilėraščiais karantino sąlygomis nebepavyko: namuose esantis kompiuteris pernelyg naujas ir nebeturi CD skaitytuvo (manau, serijos leidėjams pravartu pagalvoti, kaip ši problema bus sprendžiama ateityje, kai kompaktiniai diskai galutinai taps atgyvena). Vis dėlto, nepaisant karantino sukeltų laikinų nesklandumų, neabejoju – naujoji G. Grajausko rinktinė tikrai atitinka manąjį lentynos kanoną. Maža to, ši knyga greičiausiai puikuosis nesunkiai pasiekiamoje vietoje.

 

Tomas S. Butkus. „Ežero žemė“

Nors rinktinės autoriaus vardą girdžiu tikrai ne pirmąsyk ir net esu skaitęs pavienius tekstus, prieš pradėdamas rašyti apžvalgą nutariau geriau susipažinti su Tomo S. Butkaus asmenybe. Be keliolikos straipsnių, interviu ir dažnai rašytojo pavardę mininčių knygų platintojų, visagalis internetas išmetė ir nuorodą į T. S. Butkaus vadovaujamų vaikų kūrybinio lavinimo dirbtuvių puslapį. Apsilankęs jame sužinojau, kad dirbtuvės skirtos pasaulio sąrangos tyrimams, panoraminiam matymui lavinti, dėmesio koncentracijai stiprinti ir kūrybiškumui skatinti. Matyt, kažko panašaus siekta ir leidžiant ilgai rengtą („šią knygą pradėjau rašyti 1997-ais, o baigiau tik 2020-ais“, p. 9), lyg ir viską vienon vieton sutraukti mėginančią „Ežero žemę“. Geltoname viršelyje įrėmintas užrašas įmantriu šriftu teigia, jog tai „eilėraščių ir poemų romanas su fotografijomis, piešiniais ir žemėlapiais sudaužytoms sieloms ir prisikėlusiems balsams su kūnais Tomo S. Butkaus parašytas, nupieštas ir sukomponuotas centriniame visatos serveryje“. Galima sakyti, autorius lieka ištikimas sau: naujojoje knygoje, kaip ir čiabukuose, specifinio dizaino projektuose, nestandartinėje muzikoje bei kituose netipiškuose sumanymuose, daugiausia dėmesio skiriama originalios formos paieškoms.

 

Tomas S. Butkus. „Ežero žemė“. – Klaipėda/Vilnius: „Vario burnos“, 2020.

 

Nesunku pastebėti, kad formai „Ežero žemėje“ (šį kartą pavadinime lyg ir nuspręsta atskirti žodžius, nors ankstesnėje kūryboje buvo minima ežerožemė) skirtas ypatingas dėmesys. Tekstus lydinčios nuotraukos, keistos grafinės kompozicijos, vadinamosios žemėlapių simuliacijos, kai kur pateikiamos šalia eilėraščio, o kartais net palendančios po juo, palieka savotišką įspūdį. Nenuostabu, kad daugelis šį leidinį lygina su albumu – iliustracijos pagal svarbą čia nenusileidžia tekstui, dažnai net užgožia jį (prie tokio įspūdžio prisideda ir smulkus, kartais spalva nuo fono per daug nesiskiriantis šriftas). Nesu vizualinės srities žinovas, todėl nesiimsiu plačiau aptarinėti pateiktų vaizdų, jų tarpusavio dermės ir galimų sąveikų su tekstu, tačiau kažko daugiau nei siekio išsiskirti ne­įžvelgiu. Tęsdamas mintį apie galimas asociacijas su albumu drįsčiau teigti, jog knyga labiausiai primena proginį leidinį, skirtą jubiliejiniam giminės susitikimui (pastaruoju metu tokie madingi): dideli blizgūs lapai, prašmatnus viršelis, įvairių metų nuotraukos su pažįstamų ar nelabai pažįstamų pirmtakų (žinoma, ir paties autoriaus-susitikimo organizatoriaus) atvaizdais, galiausiai – kruopštus svarbiausių gyvenimo darbų aprašas...

Labiau noru nestandartiškai save pateikti ir išprovokuoti skaitytojų susidomėjimą nei kokiais nors žanrinės klasifikacijos argumentais, matyt, grįstas ir mėginimas vadinti knygą romanu. Bet esmės tai nekeičia – juk užklijavus ant paspirtuko „Belarus“ logotipą, dauguma tikrai nepradės laikyti paspirtuko traktoriumi. Tas pats tinka ir knygos struktūrai: autorius teigia, jog joje rasime dvi aiškiai besiskiriančias dalis („skaidiškės – tamsioji laiko pusė, nematomas „aš“, vandenų gelmė ir dugnas. jungėnai – šviesioji erd­vės dalis, permatomas „tai“, žemės lengvumas“, p. 9) ir 13 skyrių, kuriuose – po 13 eilėraščių. Tačiau į vadinamuosius skyrius, veikiau vadintinus panašios temos ir konfigūracijos tekstus jungiančiomis dalimis, patenkantys eilėraščiai išbarstyti nenuosekliai, o puslapiai tyčia sumaišyti, todėl norintiems skaityti skyrių po skyriaus knygą tektų nuolat praversti kelis, keliolika ar net daugiau kaip šimtą puslapių pirmyn ir atgal.

Ar tokia rinktinės struktūra atrodo įmantriai? Taip. Ar ji padeda ką nors papildomai suprasti ar pajusti? Vargu. Bent jau man tikrai nepadėjo. Kita vertus, greičiausiai tai priklauso ir nuo skaitytojo požiūrio į skaitymo procesą bei santykio su eilėraščiu. Jei esate linkę suvokti skaitymą kaip žaidimą, o poeziją – kaip žongliravimą žodžiais, tuomet T. S. Butkaus siūlomas variantas gali pasirodyti visai įdomus. Dėmesio verta ir tai, kad, nepaisant noro vaizduoti giliamintį pasaulio struktūros aprašo sudarytoją, autoriui dažnai artimas vaikiškas požiūris. Kartais jis „prasimuša“ visai atvirais mėginimais sukomponuoti eilėraštį iš kūdikio veblenimą primenančių garsų („masina / teba / makata / takė / pienenė / duonenė / deimenė / kėtė / anka / anga / maka / nanė / dika / maza / gaga / sandani / gėtinė / ambanakti“, p. 357), o kartais tam pasitelkiamas praeitį menančių daiktų vardijimas („betvarkydamas padvalą / aptikau pundelį suvytusių bulvių, / vieliką su vykrutasikais ir veidrodėliu / kailinę ruso kepurę, keletą meškerių / (...) žiurkės skeletas po linoleumu / su spiromis, šaibos ir gaikės, / ventiliai ir gilzės, volas, blizgutės, / kampe sena raskladuškė, gyvas biesas / rakandų ir chlamo, tolimiausiam / rūsio kampe – sloinikas / patarmoškės“, p. 157). Labiau į vaikiškus pašėliojimus panaši ir žodinė ornamentika, kai manieringos figūros dėliojamos iš raidžių, skiemenų ar keverzonių ranka. Tiesą sakant, niekada nebuvau tokių kūrinių gerbėjas (ypač kai bandoma juos pateikti kaip savotiškas eilėraščių atmainas), tačiau šiuo atveju tai, ką autorius vadina konkrytais, labiau priminė nenumaldomą norą perspjauti panašiais eksperimentais kadaise garsėjusius Eduardą Mieželaitį ar Sigitą Gedą.

Vaikiškumas juntamas ne tik tekstų sanklodoje. Neretai jį išduoda ir skubėjimo ženklai: nors labai stengtasi į knygą sudėti viską (daug kas taisyta, perrašyta, pertvarkyta), vis dėlto pakvailiota „ant greičio“. Net pasakojimai, kad apie leidinį buvo galvojama kelis dešimtmečius, šio įspūdžio, deja, nesusilpnina. Tad jei tektų išties spręsti, ar „Ežero žemė“ atitinka manąjį lentynos kanoną, sakyčiau – ne. Puošybai, be abejo, tiktų. Ir vaizduotę, ko gero, lavina (kūrybinių dirbtuvių funkcijas atlieka), bet užimamos vietos ir vidinio turinio santykis, mano galva, tikrai ne rinktinės naudai. Ir dar tas skaitant vis kirbėjęs pojūtis, kad rašyta labiau sau nei kitiems...