Drįstu spėti, Lietuvos skaitytojams Leonora Carrington (1917–2011) geriausiai pažįstama iš neseniai lietuvių kalba pasirodžiusio romano „Klausymo ragelis“ (vertė Emilija Ferdmanaitė. – V.: RARA, 2021). Ekscentriškas, mistiškas, šmaikštus tekstas atskleidžia autorės stilių, drąsą eksperimentuoti, lakią vaizduotę. Leonora turėjo daug balsų – menininkės, vienos svarbiausių siurrealizmo mūzų, atsidavusios mylimosios, keliautojos, virėjos, karo rykštę patyrusios moters. O kalbėjo ji paveikslais, apsakymais, laiškais. Šiame straipsnyje aptarsiu du pastaruosius L. Carrington saviraiškos būdus – apsakymus ir laiškus. Ypač daug šio tipo tekstų sukurta Antrojo pasaulinio karo metais, kai Leonora glaudėsi mažame Prancūzijos kaimelyje ir laukė, kol paaiškės suimto mylimojo, taip pat menininko Maxo Ernsto likimas. Kūrėjos tuometinių minčių ir net gyvenimo būdo atgarsiai ataidi šiuolaikinės literatūros tekstuose – ji tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienam rašytojui. Nors menininkė vargu, ar įtarė, kad ateityje jos laiškai ar proza sulauks tokio dėmesio, šis fenomenas įdomus tyrinėti, nes byloja apie pasaulio, žmonių ir idėjų universalumą.

 

Leonora Carrington, autorius nežinomas

 

Rašydama laiškus Leonora gyveno pietų Prancūzijoje, Sen Marten d’Ardešo miestelyje, apsupta įtarių konservatyvių vietinių, kreivai žiūrinčių į užsieniečius, o ypač į vienišas moteris, ką jau kalbėti apie menininkes, turinčias kaimo žmogų trikdančių įpročių, – Leonora, pavyzdžiui, mėgo dekoruoti namo fasadą įmantriomis skulptūromis, vaikščioti nuoga ir maudytis upėje. Ar tokie poelgiai neprimena Vianos Rošė, britų autorės Joanne Harris romano „Šokoladas“ (vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. – V.: „Sofoklis“, 2021) veikėjos? Genama likimo audrų Viana atvyksta į Prancūzijos kaimą Lankenę prie Tano, kur ją pasitinka uždara ir glaudi bendruomenė, nepageidaujanti atvykėlių nei naujovių. Žmonės iš tolo aplenkia Vianos šokoladinę, vengia bičiuliautis su moterimi, nors ši ir elgiasi draugiškai. Po maždaug 20 metų panašus likimas ištinka Vianos dukrą Rosetę romane „Braškių vagis“ (vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė. – V.: „Sofoklis“, 2022). Ne vienas Rosetę atstumia, nes paauglė nekalba, mieliau bendrauja gestais, gyvūnų ar paukščių garsais, kuriuos meistriškai pamėgdžioja. Taip elgiasi ir todėl, kad myli gamtą, ir todėl, kad nepasitiki žodžiais, kurie gali apgauti, išduoti. Laiške Maxui Leonora rašo: „O, kad žinotum, koks niekingas man atrodo žmogaus balsas“ (Whitney Chadwick. „The Militant Muse“. – London: Thames and Hudson, 2021, p. 83). Vėliau menininkė paaiškina, kad balsu reiškiama neapykanta dėl tautybės ar ryšių su kitais žmonėmis, t. y. dėl dalykų, kurie gyvūnijos pasauliui nė motais. Gal todėl nedaug kam žinomoje L. Carrington pjesėje „Salonique“, apie kurią užsimena tik tokie atsidavę jos darbų tyrinėtojai kaip, pavyzdžiui, Whitney Chadwick, apstu sąsajų su augalais ir gyvūnais, taip pat pabrėžiama, kad gamtos dėsniai turėtų būti svarbesni nei visuomenės primetamos normos.

Kalbant apie įmantrias skulptūras, apsigyvenusias Leo­noros namų kieme, verta paminėti, kad prieš M. Ernsto suėmimą abu menininkai glaudžiai bendradarbiavo ir palaikė vienas kito kūrybines ambicijas. Netrukus po to, kai įsikūrė Sen Marten d’Ardešo viloje, Leonora nupiešė moters, ark­lio ir undinėlės hibrido eskizą, kurį Maxas pavertė skulptūra. Tad keisti padarai gyveno ir menininkės prozoje, ir jos namuose kaip puošybos elementai. Leonora viename iš to meto laiškų draugei dailininkei Leonor Fini pasakoja istoriją, kuri po karo tapo prozos kūriniu „Ponas Sirilis de Gind­rė“ („Monsieur Cyril de Guindre“): „Pradėjau apsakymą apie keletą iškrypėlių (...).“ Vienas jų – Sirilis – įsivaizduoja santykiaująs su undinėle: „...ji nenustojo glamonėti manęs savo glebia uodega, vis labiau sušlapindama mano rožinį chalatą“ (cituojamas apsakymo vertimas į anglų kalbą iš rinktinės „The Seventh Horse and Other Tales“, 1988, – aut. past.). Leonoros kūryboje tokios scenos – jaunystės, geidulių ir manijų simbolis. Identiška simbolika ataidi šiuolaikinės argentiniečių autorės Samantos Schweblin apsakyme „Vandenis“, paskelbtame knygoje „Pilna burna paukščių“: „...staiga pastebiu, kad iš prieplaukos mane stebi vandenis. (...) Ilgai į jį žiūriu, niekaip negalėdama suprasti, kas čia: aukščiau juosmens tarsi vyras, bet žemiau juosmens panašus į undinę“ („Pilna burna paukščių“. Vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė. – V.: „Sofoklis“, 2019, p. 103). Abi prozininkes sieja tai, kad keisti, mistiški padarai jų kūriniuose išryškina pasaulio iškrypimą, tamsumą bei vienatvę. Ypač baugią vienatvę Leonora patyrė atokiame Prancūzijos kaime laukdama, kol paaiškės Maxo likimas. Tuo metu jos vaizduotė gimdė įdomius, viliojančius ir baugius personažus.

Ginklas, kuriuo nuo aplinkinių priešiškumo ir vienatvės ginasi J. Harris personažė Viana, yra šokoladas. Maistas kaip simbolis neretai atsikartoja ir Leonoros kūriniuose. Pavyzdžiui, „Klausymo ragelyje“ vaizduojamo pensiono teritorijoje galima aptikti pastatų, kurių forma primena tam tikrus produktus. Kituose tekstuose maistas vaizduojamas dar groteskiškiau. Viename savo laiškų Leonora pasakoja apie neseniai sukurtą apsakymą, kuriame aprašyta jos bendravardė draugė Leonor – į ją laiške ir kreipiamasi: „...tu, išsižiojusi ir liepsnojančiais plaukais, pagavai viščiuką, krentantį nuo lubų“ („The Militant Muse“, p. 84). Pasak rašytojos W. Chadwick, šie vaizdiniai susiję su Leo­noros domėjimusi kulinarija – menininkė ne tik nebijojo eksperimentuoti virtuvėje, bet ir buvo skaičiusi žinomo Londono šefo Alexio Soyerio nurodymus, kaip valgyti nedidelius paukščius: „Suimkite putlų paukštelį už snapo, apibarstykite druska, pašalinkite skilvį, o tada drąsiai susigrūskite burnon (...) pajusite dar nepatirtą malonumą“ (ten pat, p. 85). Perskaičiusi šiuos sakinius prisiminiau S. Schweblin apsakymą „Pilna burna paukščių“, kuriame pasakojama apie mergaitę, valgančią gyvus paukščius: „Šiam sučirpus, supratau, jog juodu grumiasi, matyt, žvirbliukas bando ištrūkti. (...) Kai Sara pagaliau atsisuko, paukščiuko jau nebuvo, o visa jos burna, nosis, smakras ir rankos buvo išsitepusios krauju. Kiek susigėdusi šyptelėjo, didžiulė burna išsilenkė lanku ir prasižiojo, tada aš pašokau, išvydęs raudonus dantis“ („Pilna burna paukščių“, p. 31). Verta paminėti, kad Leonora buvo vegetarė ir arši gamtos mylėtoja, tad nuo lubų į burną krentančios vištos veikiausiai simbolizuoja ne malonumą, o ironišką požiūrį į Londono šefo rodomą nepagarbą gamtos kūrinijai.

Leonora išgyveno karą, kai žiaurumas buvo nuolatinis palydovas. Tame pačiame laiške bendravardei draugei ji pasakoja apie dar vieną rašomą apsakymą: „Pavaizduosiu patiekalą, pagamintą iš labai gražios mirusios moters, kurios oda primins Breso vištos krūtinėlę“ („The Militant Muse“, p. 86). Breso višta – tai vištų veislė, kuria prancūzai labai didžiuojasi ir laiko savo išradimu. Šalies įstatymais apibrėžta, jog paukščiai turi būti skerdžiami tik tam tikrais būdais ir svaiginami rankomis, kad nenukentėtų jų nepriekaištingos odos baltumas, apie kurį ir užsimena Leonora. Menininkė buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos, tačiau nepritarė išlepimui ir tokius delikatesus vertino kaip besaikės visuomenės godumo požymį, todėl ir minimo apsakymo apmatus galima laikyti dar viena jos ironijos išraiška. Panašiai apie visuomenės sugedimą kalba ir šiuolaikinė argentiniečių rašytoja Agustina Bazterrica, kurios romane „Mes, gyvuliai“ vaizduojama bendruomenė, skerdimui ir vartojimui veisianti... žmones. Žmonės A. Bazterricos kūrinyje svaiginami ranka lyg Breso vištos, taip saugoma jų balta oda: „Japonas baksnoja į randeliais išvagotos akinamai baltos odos atraižą ir burba, kad tai pati vertingiausia rūšis, bet didelė partijos dalis netiko naudojimui būtent dėl tokių pažeidimų. Jis kartoja, kad gali paslėpti tik negilius įdrėskimus. Sako, kad sudarė šį segtuvą su viltimi parodyti pavyzdžius skerdyklos ir veislyno darbuotojams, nes jie turi žinoti, kokios rūšies odai reikia išskirtinio dėmesio“ („Mes, gyvuliai“. Vertė A. Čebelytė-Matulevičienė. – V.: „Sofoklis“, 2022, p. 18–19). Be to, kai kuriuose argentiniečių rašytojos vaizduojamuose „veislynuose“ išauginami „produktai“ laikomi „grynakraujais“ ir dėl to pranašesniais už kitus, kaip ir Breso vištos laikomos „grynakraujėmis prancūzėmis“.

Čia galima grįžti prie įžangoje pateiktos minties apie universalumą. Patiekalų iš žmonių simbolika, ataidinti 2017 m. išleistame A. Bazterricos romane, Antrojo pasaulinio karo metais L. Carrington buvo aktuali, nes menininkė suprato, kad žmonių ir gyvūnų pasaulis negrįžtamai susijęs, o mūšio lauką regėjo kaip savanoriškai įsteigtą skerdyklą, kurios veiklą palaikė beprasmiški pasirinkimai ir klaidingi sprendimai.

Ne visi Leonoros laiškuose minimi apsakymai, pjesės ir tekstai išvydo dienos šviesą – pavyzdžiui, pjesė „Salonique“ neišliko. Būdavo ir taip, kad pradėjusi rašyti apsigalvodavo ir pakeisdavo siužetą ar imdavosi naujo kūrinio. Apie menininkės svarstymus ir dvejones žinome iš laiškų, mat gindamasi nuo vienatvės ir liūdesio, kurį sukėlė mylimojo įkalinimas, rašydavo daug ir dažnai, o kūriniai ar jų užuomazgos buvo mėgstama laiškų tema. Bendrame kontekste ypač išsiskiria karo nuspalvinta kūryba ir išgyvenimai. Leonora prisipažįsta, kad tuo metu regėdavo haliucinacijas ir patyrė nervinį išsekimą, tačiau įkvėpimas niekur nedingo. Memuaruose teigia jautusis kaip „belytė, Mėnulis, Šventoji Dvasia, čigonė, akrobatė, Leonora Carrington ir moteris“ („Down Below“ (1944). Iš prancūzų k. vertė Victor Llona. – VVV, 1 (4), p. 81). Išskirtinis menininkės gyvenimas ir kūryba iki šiol įkvepia ieškoti, tyrinėti, vaidenasi šiandienos kūrėjų tekstuose kaip nuorodos į Leonoros biografiją ir specifiniai karo, meilės, vienatvės, godumo ir atsidavimo simboliai.

Augustė Čebelytė-Matulevičienė – literatūros vertėja iš ispanų ir anglų kalbų, verčianti nuo 2019 metų. Kultūrinėje spaudoje skelbti trumposios prozos, poezijos vertimai, taip pat autoriniai tekstai.