Lyg kokie laiškai iš augaviečių – toks jausmas neapleido perskaičius dvi naujausias poezijos rinktines, pasirodžiusias „XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno“ serijoje. Tekstai, kuriuos sunku apibrėžti. Autoriai, kurių kūrybos apžvalgai sunku išrinkti pavadinimą. Žmonės, rašę vienas apie kitą laiškuose. Senojo, tikrojo, popierinio pašto epochos atstovai. Įsišakniję ir išvešėję savo augavietėse, prie jų pririšti, iš jų žvelgę. Apie jas kalbantys ne tik laiškuose, bet ir eilėraščiuose. Nuolat persikūnijantys į kitus, ten augusius, augančius, augsiančius.
Bet neapsigaukite, ne apie paštą čia bus. Ir ne apie ekologiją. (Nors laiškai ir augavietės lyg ir šių sričių terminai.) Greičiau apie reinkarnaciją. Nors...
Nijolė Miliauskaitė. „Širdies labirintas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.
Reikalavimai serijinėms knygoms griežti: apimtis, struktūra, apipavidalinimas, formatas turi išsitekti aiškiuose rėmuose. Gilintis į pateikimo detales, apžvelgiant prie normatyvų priderintą leidinį, kažin ar verta. Bet kalbant apie Nijolės Miliauskaitės „Širdies labirintą“ nebūtų vaisingos ir pastangos gvildenti meistriškai parašytų tekstų matricas: ne tik paskirų eilučių ar žodžių, bet ir pavienių raidžių sąsajos su anapus rašmenų glūdinčiais jutimais senokai išknibinėtos...
Galgi labiausiai norėtųsi apibūdinti pačią knygą lydintį būvį. Pasinėrimo nuotaiką, lėtai apimančią nuo pat pirmų puslapių. Artėjimas link tiesos, nirvanos čia juntamas visur (matyt, ne šiaip sau Rytų tikėjimai ir papročiai buvo tokie svarbūs Miliauskaitės gyvenime). Net knygos sudarytojos Janinos Riškutės įžanginis tekstas „Kito pasaulio ilgesys“ savitai kas kelias pastraipas sudalytas paryškinto šrifto žodžiais, nuosekliai per būties etapus vedančiais į kūrybos gelmę: Mergaitė → Mylimasis → Benamiai → Namai → Susvetimėjęs pasaulis → Vaikas → Savastis → Siela → Gyvybė–Mirtis. Nuo pradžios iki galo. Nuo kūdikiško vaiskumo iki grįžimo link nuskaidrėjusių versmių. Tokį sėkmingą leidinio įvadą retai sutiksi: atskleidžiant svarbiausius poetės gyvenimo tarpsnius, parodant ryškiausiai matomas, atviriausias jų susilietimo su eilėmis vietas, jame ne tik nubrėžiamos galimos įžvalgų kryptys, bet ir įkūnijama bendra pačiuose eilėraščiuose glūdinčių ženklų dvasia. J. Riškutė už pratarmės tekstą ir už darnų pačios rinktinės sukomponavimą tikrai nusipelno gerų žodžių.
Tekstų dėlionės konstravimo užduotį kiek palengvino sprendimas knygos pagrindu pasirinkti pačios Miliauskaitės sudarytą rinktinę „Sielos labirintas“ (1999). Naujojoje knygoje išlaikyta net autorinei rinktinei būdinga kūrinių eilės tvarka, neįtraukiant tik kiek labiau nuo visumos atskilusių eilėraščių. Pakoreguotas ir leidinio pavadinimas: pasirenkant „Širdies labirinto“ variantą grįžtama prie poetei kadaise labiau patikusio žodžio. Toks, labai nežymiai nuo pradinio (autorės sumanyto) knygos įvaizdžio nutolęs, leidinio formatas – tikrai vykęs. Džiugu, kad sudarytoja nepažeidė pirminės žinios vientisumo, nesiėmė kamšyti ilgo Miliauskaitės jaunystės tylėjimo tarpsnio rankraštinio mokyklos laikų rinkinio eilėmis ar plačiais komentarais.
„Širdies labirinto“ tekstų apibūdinimui tiktų dailės terminija: atsargūs štrichai, švelnūs pasteliniai potėpiai. Ši pilkšvai žemiška aplinka (gal iš čia tas Miliauskaitės artumas žemininkų nuostatoms?) tarsi liudija nuolatinį poetės norą įsitvirtinti, pabėgti nuo valdiško viešumo. Ieškodama prarastų vaikystės namų, mėgindama atsiskirti nuo internatų ir bendrabučių buities, Miliauskaitė pirmiausia linkusi kuo giliau įsišaknyti. Jai nerūpi dirvožemio našumas ar dirvodarinių uolienų struktūra, jai svarbu laikytis stabiliai, jausti po kojomis savo žemę, savo tylą ir liūdesį. Pasiilgusi jaukumo, kadais matyto močiutės tėviškėj (laukuos išsimėtę trobos, seni / tėvų sodinti medžiai, žalios / ošiančios sodybos, lygumų / salos, p. 149), vėliau, kad ir kur būdama, ji saugo savąją teritoriją. Tai įžvelgiama ir begalinėse (kalbant ne tik apie laiką, bet ir apie proceso sudėtingumą) poetės pastangose atskirti savus, esant namų užribyje (neprisitaikę žmonės / prieglaudose, kūdikių namuose, beprotnamy // atpažįsta vieni kitus / iš akių / skaitykloj, senamiesčio kavinukėse, lavoninėj, p. 58), ir siekyje atriboti kasdienybę uždaro kambario tyloje, siuvant lėles (tu lig vidurnakčio sėdi, siūdama lėles / žiūrėk, tavo draugas, artimiausias bičiulis – mėnuo / pakyla // skiautė prie skiautės, atraiža prie atraižos, p. 253).
Aplinkos svetimumas spaudžia Miliauskaitės atmintį gilyn, į vaikystę, tvirtų protėvių rakandų link. Ir kartu neleidžia jai plėstis. Jos augavietė uždara, prigludusi kampe, susigūžusi (kiek siaubo / šiam ramiam kraštovaizdy, p. 62), sunkiai pasiekiama, menkai įdirbta. Čia išsilaiko tik tvirčiausi, nereikliausi augalai – blindės, kiečiai. Ir ekologijos žinios, nagrinėjant jų augimo procesus, tikrai praverstų. Taip, sielos ekosistemos struktūra, dvasios energijos apykaita ar panašūs terminai kol kas labiau artimi mistikai nei mokslui. Tik kažin ar to mokslo čia reikia? Turbūt svarbiau tiesiog pajusti bendro knygos konteksto skaitytojui siunčiamą pranešimą apie savos buveinės svarbą. Apie tai, kaip sunku ją atrasti, įsavinti, apginti. Galbūt todėl visa rinktinė – lyg vientisas laiškas – dvelkia tikrąja, nesuklastota Miliauskaite. Rodos, nei paštas, nei ekologija čia niekuo dėti. O vis dėlto...
Sigitas Geda. „Ovalas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.
Arnui Ališauskui tekusi užduotis – sudaryti kiek įmanoma pilnesnę ir drauge prie serijos standartų pritaikytą Sigito Gedos poezijos rinktinę – tikrai sunki. Poeto tekstai ne po vieną sykį perrašyti, perdėlioti, perdatuoti, perleisti įvairiomis versijomis. Pats Geda buvo linkęs juos kilnoti iš vienos knygos į kitą (per daug nepaisydamas, ar leidžia rinkinį, ar rinktinę), skirtingai apibūdinti jų atsiradimo aplinkybes. Ne visada lengva identifikuoti ir konkrečių eilėraščių adresatus: kai kurie vaikams skirtose knygelėse spausdinti kūriniai vargu ar laikytini vaikiškais. Papildomas kliuvinys – poeto kūrybos laikotarpio statistinis nesutapimas su XX a. riba (juk „Lobyno“ serija skirta supažindinti su didžiaisiais praėjusio šimtmečio lietuvių literatūros autochtonais).
Todėl stebėtis, kad „Ovalas“ kartais atrodo gan kampuotas, tikrai nedera. Ir čia ne sudarytojo kaltė. Aštriabriaunė rinktinės sąranga – sodrios Gedos poezijos neišsitekimo normalizuotoje erdvėje padarinys. Nuolatinis strakaliojimas, keičiant temas, raiškos formas, veikėjus, stilių, poetui buvo būdingas ir kūryboje, ir gyvenime. Pratarmėje „Poezija kaip alternatyvus pasaulio sukūrimas“ tai akcentuodamas Ališauskas kartu atskleidžia dar vieną svarbų momentą – „trūkčiojantį“ Gedos kūrybinį procesą. Jis įžiūrimas net eilėraščių datose: tirštus, intensyvius laikotarpius, kai per keliolika dienų parašoma nauja knyga, dažnai skiria metus ir ilgiau trunkančios tylos pauzės.
Pauzės Gedai svarbios ir tekste: rimties intarpai čia lyg savotiškos skiemenų ir kirčių rezginio akutės, paryškinančios ritmikos vijas. Sustojimą, štilio vietą jis dažniausiai nužymi brūkšniais (ne šlifuot – ne statyt – o – auginti / žodžius – savyje – ir – / pasaulį –, p. 292). Poetas dažnai pabrėždavo pauzės reikšmingumą ir įtraukdamas šį žodį į eilėraščių pavadinimus (o pavadinimų ir dedikacijų prasmėms Geda skyrė ypatingą dėmesį). Nenuostabu, kad eilių romanu vadintus „Žalio gintaro vėrinius“ (1988) analizavę lingvistai sugebėjo įžvelgti periodinių pauzių taktą net knygos turinyje*. Todėl sprendimas naujojoje rinktinėje išardyti „Žalio gintaro vėrinių“ struktūrą teisinantis, kad tai vėliau daręs ir pats autorius, vargu ar vykęs. Dabar visame „Ovale“ telikę trys pauzėmis įvardyti eilėraščiai, iš kurių tik du („Pauzė“ ir „Etimologinė pauzė“) pataiko į knygos skyrių, reprezentuojantį po išardymo siužetinės linijos netekusį eilių romaną.
Koks ypatingas vaidmuo, formuojant bendrąją rinktinės nuotaiką, tenka eilėraščių dėlionės pilnumui ir tvarkai, vienu – itin tinkamu – žodžiu apibūdino Ališauskas. Įžangoje jis vadina šią knygą parinktine. Išties, poezijos rinktine „Ovalą“ tegalima laikyti formaliai: Geda pernelyg platus, pernelyg įvairiaspalvis, o gal net pernelyg šviežias, kad susidėliotų tai, ką tradiciškai įprasta apibūdinti šiuo terminu. Priežastis vėlgi paranku grįsti ekologiniais argumentais: kol kas ši poezija nepasiduoda sukultūrinimui, susisteminimui, susodinimui į vieną sklypą. Eilėraščiai „Ovale“ – lyg augalai draustinio pažintiniame take: iškilesni tam tikrose vietose pastebėti, pažymėti, net aprašyti; pavieniai lapai ar žiedai nuo ypač vertingų paskabyti ir sudėti į ekspoziciją; bet didžioji dalis ploto – vis dar menkai pažintas sąžalynas.
Lygindamas Gedos kūrybos sanklodą su augalais nesu originalus. Aptardami ankstyvuosius jo rinkinius, kritikai įžvelgdavo panašumų į medį, vis paabejodami dėl šaknų gylio; vėliau simboliškai gretino šį poetinį organizmą su bulvienojais... Šio augalo formą ir rūšį kažin ar nurodytų ir pats poetas, dažnai viename eilėraštyje prasiskverbdavęs pro tokią ekosistemos įvairovę, kokios kiti neįveikė visos kūrybinės egzistencijos metu:
Pro varnalėšas vieškelin išeinant,
užtemę spalvos, niaukės vakare
pasilinguodamos tamsiųjų eglių eilės,
o tu sakei, kad niekur nebėra
gražesnio krašto... Kruvino gvazdiko
sukibę šaknys gali pasakyt,
kad čia žavu... Gražuole, man pavyko
mylėti tavo lūpas ir akis,
dagiliui skrendant, augale lėnasai,
šviesioj paskliautėj
skroblo, pakelės
raudoną kriaušę skinant, mėlynąsias
apyblandas ir vieškelio pelės
sliuogimą girdint lenkės bulvienojai.
p. 140
Šioje citatoje verta įsižiūrėti į daugtaškius. Fragmente iki pirmosios skirties – žvilgsnis aukštyn, tolyn; vėliau nukrypta į požemį, į šaknis; paskutinio daugtaškio atribotoje sakinio dalyje grįžtama į artimąją pažemės aplinką. Čia pauzės – jau ne ritmo instrumentas, o įrankis, padedantis greitai aprėpti kuo platesnę teritoriją. Brėždamas brūkšnį ar dėdamas daugtaškį, Geda dar labiau išryškina spalvas, išvengdamas blankios spektro dispersijos, sudėdamas baltai juodus įtampos ženklus tarp artumo ir tolumo, šilumos ir šalčio, gėrio ir blogio. Ar ne iš čia ir tas šokčiojimas, trūkčiojimas, nepastovumas?
„Ovale“, kaip ir Miliauskaitės rinktinėje, pirmiausia, regis, siekta pranešti apie augavietę. Bet nors dirvos pagrindas panašus, Geda (kitaip nei Miliauskaitė, kurios vaizdinija taikosi prie pilkšvo nederlingos žemės fono) savo eilėse pirmiausia siunčia žinią ne apie sėkmingą įsitvirtinimą, o skelbia apie išsiplėtusią, suvešėjusią lapiją. Miliauskaitė nuolat ieško atminties gylio. Gedai užtenka vaikystėje matytų žuvų ir samanų. Laikydamasis už šių reginių, jis plinta į šonus, tarsi bet kada sėklos barstymui pasirengusi piktžolė, padengdamas vis naujus dirvono plotus. Lapai jam svarbesni už šaknis, o bulvienojai – už bulves. Po kiekvieno šienavimo – pauzė, sausra. Ir staiga suvešėjusio atolo blizgesys, gavus vos kelis lašus aitraus skysčio...
Kas dabar pasakys, kuo žolės atžėlimas skiriasi nuo reinkarnacijos? Nors ir ne apie ją čia šnekėjome.
* Skirmantas Valentas. „Babilono atstatymas (Sigito Gedos ekspansionizmas)“, Darbai ir dienos, 2002, Nr. 29, p. 179–190.