Aušra Kaziliūnaitė. „Esu aptrupėjusios sienos“. – V.: „Kitos knygos“, 2016.

Sienos būna įvairios: aukštos ir žemos, vidinės ir išorinės, storos ir plonos, tikros ir išgalvotos, laikančiosios ir atitvarinės, sausumos ir jūros... Visų neišvardysi. Ar tiek reikia? Pristatydama ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį Aušra Kaziliūnaitė atsako į šį klausimą griežtai – jos būtinos ir neišvengiamos: „Sienos yra ribos. (...) Galime bandyti jas apeiti ar sugriauti, bet po šio bandymo galiausiai lieka aptrupėjusios sienos. (...) Kartais vaikštome po šiuos dvasios kambarius, o kartais beviltiškai trankomės į jų sienas, kurios ir esame mes patys.“ Noras įrėminti tekstus nedviprasmiškos klasifikacijos linijomis juntamas ir į keturis gan panašios apimties skyrius („Žmogus“, „Miestas“, „Daiktai“, „Gamta“) padalytos knygos struktūroje, ir pavadinime, ir daugelyje rinkinį iliustruojančių Laimos Stasiulionytės nuotraukų.

Kategoriška nuomonė – būdingas Kaziliūnaitės kūrybos bruožas. Poetės nuoseklumą tenka pripažinti net tais atvejais, kai jos nuostatos ar jų pateikimo maniera neatrodo pernelyg priimtina. Be to, į atvirumą (kurio knygoje nestinga) būtina atsakyti atvirumu. Tad esu priverstas iš anksto deklaruoti: vertindamas poeziją socialinių pareiškimų niekada nelaikiau svarbiu drąsos kriterijumi, nors daugeliui skaitytojų šios autorės tekstuose labiausiai imponuoja būtent visuomenei aktuali tematika. O ir poetės nuolat skelbiamas priešinimasis nusistovėjusiai tvarkai („tik veikdama neįdomius dalykus ir / bend­raudama su nemaloniais žmonėmis / galiu tikėti kad pasaulis gražus“, p. 30) ne visada pateisina sprangų teksto stilių su gausiomis nuobodžių žodžių sangrūdomis. Kita vertus, ši citata ne tik dera su mano pozicija – poezijos varžybose visada buvau linkęs sirgti už žaidžiančiuosius kitoje aikštės pusėje (arčiau ramybės, gilumo, tradicijų), – bet ir atsako į dažnai už(si)duodamą klausimą: kam imtis ne itin patinkančios knygos pristatymo?

Gali būti, kad pradėdamas apžvalgą kiek pakeltu tonu savotiškai net konstatuoju Kaziliūnaitės nuostatų („...dėl laisvės reikia kovoti nuolat, ir – su savimi, nes atsiranda pagundų nutylėti, pasielgti taip, kaip būtų naudingiau“*) teisingumą. Sąžiningumas, aiškus idėjos pateikimas laikytini autorės savybėmis, su kuriomis ne tik man, bet ir daugumai skaitančiųjų jos eilėraščius lengviausia atrasti bendrų sąlyčio taškų. Tačiau knygoje nestinga ir dirbtinoko afišavimosi („Mačiau tėvų siųstus aštuonmečius / kurie pribėgę prie žmogaus teisių aktyvistų / šaukė – grąžinkit mums vaivorykštę“, p. 16), ir detalių, skirtų itin siaurai auditorijai („mes nojus / kuris išgirdo kvietimą / bet niekada nepastatė laivo / mes besišypsantis nojus / mes darius kuris išėjo namo / mes marija iš gaisro išnešusi / šamano užrašus / mes aira ir viktoras gyvendami / miškuose išgirdę visus paukščius“, p. 58–59). Tekstai, dvelkiantys pernelyg suvisuomenintu ar suasmenintu entuziazmu, rinkinyje bene silpniausi.

Geriau skamba eilėraščiai, kuriuose mėginama išsipažinti atsargiai, lyg netyčia įviliojant skaitytoją į standartinę, kone familiarią situaciją („ją vakar paliko vyras / tačiau giriasi kokią gražią suknelę / su mažais narcizais nusipirko“, p. 79). Taip pat ir visai priešinga kryptimi – aistringai atviro skaudulio link – nukreipti tekstai („tavo žodžiai kaip gervuogių krūmai / raizgosi aplink mano nuogą kūną / ieškodama rūgščių uogų susibraižau rankas / klijuoji pleistrais / dangstai vėliavom / gediminaičių stulpais ir teismais / negali sau atleisti“, p. 104). Jie – tarsi prieštara knygos anotacijoje pateiktam požiūriui, kad mąstymas „yra pagrįstas ir save pagrindžia ribomis“. Skaitant emociniuose paribiuose (dažnai – net užribiuose) atsiduriančius žodžius, susidaro įspūdis, kad Kaziliūnaitei lengviau rašyti ne tarp sienų, o už jų.

Įspūdingai atrodo fragmentai, kuriuose pojūčiai, mintys ir aplinkos vaizdai suliejami („supjaustysiu tavo veidą / naktie / išlupsiu akis / ir sulesinsiu juodiems paukščiams // žingsniuodama / šviesiausiais šaligatviais / suspardysiu galvą // išdaužysiu žibintų / kėslus“, p. 48) ar supriešinami („kai sakau tiesą / visada pagaunu save / besielgiančią taip tarsi bandyčiau visus apgauti // net kai apsimetu / suprantu apsimetusi, kad apsimetu // o ten prie upės / beržas ir vėl pasidengė mažais žaliais lapeliais // žalesniais už žalius“, p. 90). Paradoksalu, jog nemažai panašaus pobūdžio eilėraščių susitelkę paskutiniame rinkinio skyriuje „Gamta“. Atrodo, jog iki tol daugiausia miesto terpėje patirtus išgyvenimus aprašinėjusi poetė vis dažniau įžvelgia pirmapradės autentikos magiją. Gal tai viena iš priežasčių, vertusių baigti knygą suabejojant, ar „akmenys, saulė, šviežiai nupjautos žolės kvapas / ant seno medžio šakos besiilsintis paukštis / meilė // iš tiesų neegzistuoja“ (p. 109)? Juk įsivaizduojamos sienos lengviau trupa (o dargi ir sunkiau pastatomos) ten, kur mažiau mūsų veiklos pėdsakų. Kur ribos tarp jausmų, žmonių ir daiktų ne tokios stabilios ir labiau priklauso nuo kitų, nuo išorės. Naujajame rinkinyje Kaziliūnaitė, regis, vis dažniau tai suvokia ir patiria, labiau į tai įsiklauso. Įsiklausymo link norėtųsi nukreipti ir būsimus knygos skaitytojus: „esu aptrupėjusios sienos / (...) aptrupėjusios sienos – / kad tave geriau girdėčiau“ (p. 72).

 

Vytautas Stankus. „Skruzdžių skandinimas“. – V.: „Versus aureus“, 2016.

Rašymo (o kažkiek net gyvenimo) stilistika, ritmika, vyraujančios temos ir daugelis kitų požymių, regis, verstų pristatyti Vytautą Stankų kaip visišką Kaziliūnaitės priešingybę. Bet trečiame jo eilėraščių rinkinyje nemažai aspektų, leidžiančių tokiu požiūriu rimtai su­abejoti. Nors „Skruzdžių skandinime“ išliko jau ankstesniuose rinkiniuose pastebėtas poeto pomėgis mąsliai dėlioti žodžių sekas, taip suteikiant vidinėms refleksijoms neapibrėžtumo, išvengiant aštrių kampų ir staigių posūkių, kartkartėmis čia taip pat siunčiami signalai apie susidūrimą su ribų problema („tai mano barikada, mano / gynybinė siena, kuri / dabar trupa, kuri mane išduoda“, p. 25; „tada suvokiau, jog visi / gyvename tokiose dėžutėse“, p. 69). Maža to, knygoje rasime ir chroniška rezistencija atsiduodančių eilučių: „noriu visko, kas kenkia, visko / kas neteisinga, noriu čipsų, alaus, / rūkyto sūrio, rūkytų kiaulės ausų, kiaulės kojų, / kiaulės, atsitiktinių lytinių santykių“ (p. 44).

Ar tai reiškia, kad pakito ligtolinis Stankaus pasaulio matymo modelis? Galbūt. Juk keičiasi viskas. Nors šįsyk labiau derėtų aptarti ne modelio kaitą, o jo versijos atnaujinimą. Rinkinyje nuolat juntami tradiciniai atsparos taškai, leidžiantys autorių rikiuoti vienoje voroje su visažiniais klasikais – elementarių situacijų sureikšminimas, pasakojimo pakilumas, aliuzinė kalbėjimo maniera. Tad didelės nuostabos nekelia ir tai, jog geriausi rinkinio eilėraščiai („kabantys sodai“, „inkliuzas“, „maudyti žirgus“) pirmiausia išsiskiria harmoningu skambesiu. Minties pilnat­vė juose aptinkama sunkiau: kartais ji paslėpta, kartais nutrūkstanti, o kartais nelabai ir būtina („ir nieko net sakyt nereikia, viskas / savaime tarsi aišku, tik sutviskęs / ugnies lašelis gęstančios dienos“, p. 57). Neišbaigtumas juntamas ir dėl autoriaus įnorio slapstytis po užuominomis: lipdant savąjį vaizdą nuolat įklijuojama žinomų poetų tekstų citatų, sąsajų su pavardėmis. Atrodo, šiose eilėse nuo autentiškų žodžių atskirti įtakas, poveikius, ryšius su menamomis mokyklomis ne visada išgali ne tik skaitytojas, bet ir pats Stankus. Pavyzdžiui, į pirmąjį knygos eilėraštį iš kažin kokių Gedos, Parulskio, Nastaravičiaus agrarinių tolybių sugeba priklysti net šiam poetui nebūdinga kiaulės skerdimo scena...

Taigi turime aiškių modelio nekintamumo liudijimų. Bet versijos atnaujinimą išduodančių bruožų rinkinyje tai pat apstu. Juos nesunku įžvelgti raiškoje: „Skruzdžių skandinime“, kitaip nei ankstesnėse knygose, vyrauja ilgi, į savitus ciklus sudėlioti tekstai. Atskirti pavienį eilėraštį nuo ciklo keb­lu, nes po vienu pavadinimu dažnai slepiasi ir per kelis puslapius išsibarsčiusios to paties paveikslo detalės, ir menkai susijusios nuotrupos. Vis dėlto svarbiausi atsinaujinimo požymiai glūdi giliau. Mėgindamas užmegzti artimesnį kontaktą su skaitytoju poetas šį kartą drąsiau apnuogina vidines baimes, beldžia į savo paties sumūrytas sienas. Tekste gausu tamsos, batalijų, kraujo („kapodavau drugelius, įsivaizduodamas, kad / dalyvauju kruviname mūšyje, lupdavau kojas / žiogams, manydamas, jog tai karo belaisviai, / kuriuos žūtbūt turiu iškvosti, mėčiau akmenis“, p. 16). Panašu, jog destrukcijos elementais siekiama įveikti glotnaus (ir vietomis patižusio) grožio plutą, už kurios ilgai slėptasi. Taip įvedama vidun, parodoma, kas slypi tose gyvenimui skirtose dėžutėse, gilumoje, po pilvaplėve: „autobusas pasaulis autobuse sudarytas iš gelsvo / prakaito tvaiko kita stotelė Lazdynai mirtis turi gelsvą / kvapą Vilniaus viešasis transportas dvokia mirtim juk“ (p. 55).

Stankaus noras būti atviresniam džiugina. To jam – jau pirmojoje knygoje užėmusiam kiek pakylėtą įžvalgų skelbėjo poziciją – ilgokai trūko. Perdėto delikatumo atsikratymas, posūkis paprastesnės, šiurkštesnės kalbos link, itin įtaigiai suskamba paskutiniame rinkinio eilėraštyje „maudyti žirgus“. Čia kviečiama „bristi / gilyn, bet pirmiausia: nusibalnoti, / pasilikti tik kamanas, bristi gilyn, / kol pradedi plaukti, gerti“ (p. 109). Neabejokite kvietimo tikrumu – briskite!

 

Vladas Braziūnas. „Lėtojo laiko aky“. –­ V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyk­la, 2016.

Naujausias Vlado Braziūno eilėraščių rinkinys netikėtai priverčia aptarti konteksto svarbą. Rodos, niekas per daug nepakito. Kaip ir ankstesnėse knygose, susimastęs ir sykiu kupinas vaikiško džiugesio Braziūnas klajoja po savo pirmapradį pasaulį – tarp dausų, „sieros žemės“, ugnies ir „vandens sraumenų“, vietomis braukdamas rugių rasas, kartkartėmis sutikdamas devyniaragius, prisėsdamas pailsėti krikštasuolėse ir pagarbindamas perkūnus ar žemynas. Bet į valdžią atėjusi krivių-apsišaukėlių armija sugebėjo taip suvulgarinti šią terpę, kad pabluko net „Lėtojo laiko aky“ poetinė įtaiga. Gali kiek nori kartoti, kad politika ir menas –­ nesusiję dalykai, bet vargu ar įmanoma paneigti viešojo fono poveikį suvokiant kūrybą. Rinkinio pasirodymas tuo metu, kai posakis „Naisių kvapas“ po truputį tampa banalybės sinonimu, sukelia reakciją, kažkuo primenančią ligi šiol tebeegzistuojantį Mieželaičio sindromą, kai, prisiskaičius mokykliniuose vadovėliuose pateikiamos privalomosios repertuaro dalies, kitų autoriaus knygų nebesinori net atsiversti. Tiek vienu, tiek kitu atveju dalį vaizdo užgožia ne(per)matomos sienos.

Braziūnas bent gali guostis, kad statinys prieš jo langus – nelegalus. Ir kaltinti poeto tikrai neverta: lyginant su kitais, jo kūryba visada plėtojosi atokiau nuo aktyvių socialinių diskusijų. Nors prisiminus istoriją apie sovietmečiu septyneriems metams leidykloje užstrigusį pirmą rinkinį, tenka pripažinti, jog šiuo požiūriu Braziūnui tikrai nesisekė. Deja, ilgai puoselėtą poetinį kraštovaizdį gali subjauroti ir turtingo kaimyno pernakt suręsta tvora...

Vis dėlto, net tai suvokiant, nėra lengva įveikti nederamai susiklosčiusių aplinkybių nulemtą instinktyvų atstūmimą sukeliančią ribą (kažin, kodėl šiandien taip kirba minėti visokias ribas, sienas ir pertvaras?). Gal todėl skaitydamas rinkinį iš pradžių nutariau sužymėti geriausiai skambančias vietas. Po kelių dienų, dar sykį permetęs knygą akimis ir nuplėšęs žalius lapelius nuo kai kurių, kaip iš antro karto pasirodė, tokios garbės galbūt nevertų puslapių, nudžiugau: poetinės kokybės ženklai vis dar puošė daugiau nei dešimtį eilėraščių. Tai tikrai daug vos 116 puslapių (kartu su visomis kiekvieno iš trijų skyrių pradžioje pabarstytomis Sigutės Chlebinskaitės iliustracijomis) apimties knygelei. Juolab kad niekada nežinai, ar po kažkelinto skaitymo netyčia neužkliūsi už ligi tol praslydusių ar „kitaip persiskaičiusių“ žodžių.

Braziūno stiprybė – gebėjimas netikėtai atskleisti kasdienių akimirkų žavesį („tie žvilgantys špokai ant kopėtėlių / raudonoj obely“, p. 81), metaforiškai nutapyti erdvę („pro miglą jau matyti pasklidai sodybų medžiais / palopyti stogai, jau vietomis pro debesio / lyg mėlynumo juodo, kraštą / nedrąsiai pakrapnoti saulės“, p. 97). Dažniausiai šias detales sieja neskubraus rimo žingsnis, nepermušantis vidinio skambesio. Tekstą lengva lydėti akimis, tai suteikia galimybę mąsliai įsiklausyti ne tik į jau perskaitytus, bet ir į mintyse dar neištartus žodžius, atsekti visumą. Rinkinyje nemažai sonetų ir klasikiniais ketureiliais posmais sudėliotų eilėraščių.

Kiek nuvilia lyg iš įsibėgėjimo standartinėmis frazėmis parašytos vietos. Nors jų negausu, bendram vaizdui tai tikrai kenkia: sutikus eilėraštyje tokį šablonišką posakį kaip „keliauja jaujon javas prisikentęs“ (p. 47), noras skaityti likusią jo dalį gerokai apmenksta. Panašios ne tik autorių, bet ir redaktorių darbo ypatumų nulemtos spragos pastaruoju metu vis dažniau aptinkamos LRS leidyklos knygose. Tad tiek „Lėtojo laiko aky“ redagavusiai Nijolei Daujotytei, tiek pačiai leidyklai ateityje derėtų atsakingiau prasijoti pateikiamus rašinius.

Patyrusių kūrėjų tekstuose įprasta ieškoti šviežumo blyksnių. Šiuo požiūriu knyga gali pasirodyti kiek nuvilianti. Naujoviškos savivokos ženklu (beje, jau ne viename pastarųjų metų Braziūno rinkinyje) galima laikyti nebent kartais prasiveržiantį norą kalbėtis su skaitytoju, įsitaisius prieš jį išminčiaus poza („į seno žmogaus rašymus dera žiūrėti rimtai: jis numano, ko nežino jauni: jie nežino, ko jie nežino“, p. 108). Autorius – ne jaunėlis, tad požiūrio į laiką pokytis natūralus ir puikiai suprantamas: vis aiškiau suvokiama, kad pragyventa amžiaus dalis tėra menkniekis, lyginant su laukiančia ar nelaukiančia ateityje – ir tai, tiesą sakant, visai nebesvarbu. Bėda kita: panaši pozicija tokia būdingas vyresniems autoriams, kad jautresnės jaunų skaitytojų nosys neretai užuodžia pamokslavimo svilėsius.

Bet svilėsių kvapas nebūtinai susijęs su pervirta koše. Jis lydi ir kiaurai sieną begręžiančio grąžto antgalį. To Braziūnui ir palinkėčiau – svilti gręžiant. Prakalant naujus langus į neaptvertą erdvę. Pagrindžiant sienų poreikį...

* www.mediaforumas.lt/su-nepriklausomybes-kodu/1329-poete-ausra-kaziliunaite-del-laisves-kovoju-nuolat-labiausiai-su-savimi.