Su literatūrologu, vaikų literatūros tyrinėtoju KĘSTUČIU URBA kalbėjosi Laimutė Adomavičienė

 

 Neseniai grįžote iš 35-ojo IBBY kongreso Naujojoje Zelandijoje, iš kur parsivežėte prestižinį Garbės apdovanojimą už S. Hartnett knygos „Sidabrinis arkliukas“ vertimą, skaitėte pranešimą. Kokie jūsų įspūdžiai?

Kai atsiduri tarp bemaž 500 bendraminčių iš viso pasaulio, pasijunti labai gerai. Ne vieną kongreso dalyvį pažįstu jau kelis dešimtmečius, asmeniški pokalbiai apie vaikų literatūrą dažnai padeda suvokti, atrasti nė kiek ne mažiau negu vieši pranešimai. Kongrese dalyvavau jau vienuoliktą kartą, jo struktūra gana tradicinė: gausybė pranešimų, kurių tik menką dalį gali išklausyti, H. Ch. Anderseno medalio teikimas, įrašymas į IBBY Garbės knygą (joje ir vėl atsirado trys lietuviškos pavardės), nominuotųjų knygų paroda ir kita. Išskirtiniu dalyku laikyčiau kelionę po Oklando, kuriame vyko kongresas, vaikų ir mokyklų bibliotekas. Labai stiprų įspūdį paliko Pasaulinės vaikų literatūros viktorinos baigiamasis renginys, kuriame dalyvavo šešios moksleivių komandos iš skirtingų pasaulio šalių. Viktorina neapsiriboja spėliojimu – girdėdamas vedėjo klausimus, ir žiūrovas gauna labai daug informacijos apie vaikų literatūrą. Labai įdomu buvo suvokti pačios Naujosios Zelandijos vaikų literatūros situaciją. Ji daugiausia kuriama anglų kalba, dėl to patiria milžinišką konkurenciją. Vis dėlto šalis turi talentingų kūrėjų, o 2008 m. jos atstovė Margaret Mahy buvo apdovanota Anderseno medaliu. Tai, manau, ir paskatino zelandiečius rengti šį kongresą. Deja, pati Mahy jo nebesulaukė. Didelį įspūdį paliko maorių kultūros apraiškos. Beje, Naujojoje Zelandijoje knygos vaikams leidžiamos ir maorių kalba.

Išskirtinumo šiam kongresui teikė labai gausi lietuvių delegacija. Už tai turime dėkoti Lietuvos kultūros tarybai, suteikusiai paramą. Tokios guvios delegacijos nebuvo įmanoma nepastebėti. Kaip reta gausu klausytojų buvo mums –­ Astai Gustaitienei ir man – skaitant pranešimus, kuriuose pavyko šį tą pasakyti ir apie lietuvių literatūrą. Doktorantė Inga Mitunevičiūtė prie savo stendinio pranešimo irgi buvo nuolat supama susidomėjusiųjų. Man itin smagu, kad vėl sutikau garsią amerikiečių rašytoją Katherine Paterson, kuri sakėsi specialiai atėjusi paklausyti „lietuviško“ pranešimo, nes Lietuvą pamilusi dar 1986 m., kai dalyvavo tada Vilniuje surengtoje konferencijoje. (Beje, autorė tada Lietuvos leidėjams padovanojo savo knygos „Smarkuolė Gilė Hopkins“ autorines teises.)

2015 m. pabaigoje pasirodžiusi jūsų knyga „Auginančioji literatūra. XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai“ aktualina vaikų literatūros ugdomąją paskirtį – auginti vaiką / skaitytoją, bet kartu atveria jūsų, pasišventusio vaikų literatūros tyrėjo, kūrybinę evoliuciją. Dauguma knygos straipsnių po kurio laiko jūsų peržiūrimi, „apauginami“ atrasta medžiaga, naujomis įžvalgomis. Kas skatina grįžti prie seniau rašytų tekstų?

Sugrįžti turbūt pripratino pedagoginis darbas. Dėstydamas vaikų literatūrą kasmet privalai vis ką nors perskaityti iš naujo, pasikartoti. (Neturiu tokios genialios atminties, kad, sykį perskaitęs tekstą, jį detaliai atsiminčiau visą gyvenimą.) O skaitydamas iš naujo visada pastebi ką nors nauja. Be to, laikui bėgant, atsiranda ir kitų tyrėjų publikacijų, įžvalgų, kurių niekaip neišmokstu ignoruoti, nesvarbu, kad ne visad jose aptinku ypatingų netikėtumų. Nors kiekvieną straipsnį rašau atsakingai, kaip „galutinį žodį“, knyga reikalauja dar didesnės atsakomybės. Štai kodėl didžioji dalis anksčiau publikuotų tekstų, atsidūrusių „Auginančiojoje literatūroje“, buvo peržiūrimi, pildomi, naujinami. Ypač išaugo skyrius apie apysakas paaug­liams, jis tapo kone ištisa studija, mat nuo pirmosios mano publikacijos 1988 m. šis žanras gana intensyviai plėtojosi, keitėsi. Be abejo, kai kas ir mano paties buvo pražiūrėta, nepastebėta ar tiesiog netilpo į straipsnį. Vis sugrįždavau prie Prano Mašioto gyvenimo ir kūrybos, pasigilinau į jo vertimus, tad papildžiau ankstesnę jam skirtą apybraižą. Kai kas parašyta ir specialiai šiai knygai.

Knygoje publikuojamiems tyrimams taikote ne istorinių aplinkybių diktuojamą chronologiją, o specifinę vidinių priežasčių nulemtą vaikų literatūros raidą. Kaip suvokiate šį procesą?

Į vaikų literatūros procesus man teko skverbtis savarankiškai – niekada nesu išklausęs tokio kurso, kokį štai jau beveik keturis dešimtmečius pats dėstau. Man tikrai naudingi buvo aspirantūros metai, kai perėjau vieno vaikų literatūros žanro – dramaturgijos – keliu ir stengiausi apčiuopti jo raidą. Taip ir išniro galvoje formulė, kad vaikų literatūros kaitą lemia požiūris į vaiką arba pedagogika, vaiko psichologijos pažinimas bei paisymas ir, trečia, meno dėsniai. Taigi rašytojo intencija – tai, ko labiausiai siekiama, rašant vaikams, kaip norima skaitytoją paveikti, – ir leido man XX a. lietuvių vaikų literatūros istorijoje įžvelgti tris tarpsnius: šviečiamąjį (didaktiškąjį, pedagoginį), psichologinį (imituojantį vaiko prigimtį, žaidinantį skaitytoją) ir „meninį“, arba ezopinį, dviplanės literatūros etapą. Tie tarpsniai nesutelpa į griežtus pilietinės istorijos rėmus, negalėjau labai preciziškai jų sutalpinti ir į tris knygos dalis.

Perskaičius „Auginančiąją literatūrą“, iškyla opus klausimas: kodėl iki šiol nėra naujos lietuvių vaikų literatūros istorijos? Būnant bendrosios lietuvių literatūros dalimi, vaikų literatūrai dažnai atitenka podukros vaidmuo: ji aptariama glaustai ar eskiziškai prie atskirų autorių. Kodėl susiklostė tokia „tradicija“?

Lietuvių vaikų literatūrą tyrinėjo nedaug žmonių, mano kolegės, dėsčiusios šį kursą aukštosiose mokyklose, negalėjo atsidėti vien vaikų literatūrai. Kiti žmonės, susidomėję, susižavėję šia sritimi (tokių studentų esu turėjęs tikrai nemažai), neturėdavo kur realizuoti savo interesų. Dirbdami nuo literatūros nutolusį darbą, ilgainiui ir patys nuo jos nutoldavo. Požiūris į vaikų literatūrą kaip į podukrą yra labai inertiškas. Nors turiu pripažinti, per tuos metus, kai man tenka šioje srityje suktis, labai daug kas pasikeitė. Drįstu sakyti, plačiosios visuomenės akyse vaikų literatūros statusas pasikeitė netgi labiau nei tarp literatūros specialistų.

Jūs teigiate, kad V. Aurylos studija „Lietuvių vaikų literatūra“ (1986) yra vienintelė istorija, bet tarybinių laikų leksika, privaloma politinė atributika atstumia studentą. Viliatės, kad jūsų tyrimai prisidės prie ateities jaunųjų mokslininkų, rašysiančių istoriją. Kas trukdo dabar sutelkti vaikų literatūrų tyrėjų pajėgas ir neatidėti šio svarbaus darbo?

Šis klausimas pratęsia ankstesnįjį, bet atsakydamas pirmiausia noriu pažymėti, jog gerbiu profesoriaus Vinco Aurylos nuveiktus darbus. Jo darbų kliuviniai šiuolaikiniam skaitytojui susiję su istoriniu laiku, ideologijos diktatu. Bet vis tiek tai yra pagrindas, ant kurio galime stotis ir veikti toliau. Ateities kartos, žinoma, iš naujo įvertins ir gal net šaipysis iš mano kartos ir mano paties tyrimų... O sutelkti vaikų literatūros tyrėjų pajėgas sunkoka, nes nelabai yra kur. Beveik visus mus telkiantis IBBY Lietuvos skyrius yra visuomeninė organizacija, bet ne oficiali institucija. Vaikų literatūra tarsi ir neturėjo tyrinėjimų centro, bazės. Tiesa, mano buvusiai studentei dr. Loretai Jakonytei buvo sudarytos sąlygos tirti vaikų literatūrą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, ir štai koks puikus rezultatas –­ monografija „Šeimos vaizdinys soviet­mečio lietuvių literatūroje vaikams“ (2015). Būsimus vaikų literatūros tyrinėjimus drįsčiau sieti su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentu, kurio veiklą palaiko ir skatina bibliotekos vadovybė. Bet tik tuo atveju, jeigu į tą departamentą pateks daugiau filologo išsilavinimą turinčių ir vaikų literatūrą mylinčių bei išmanančių žmonių.

Gal žinote, kokia nacionalinių vaikų literatūros istorijų situacija kaimyninėse šalyse?

Ne itin daug žinau. Naujojoje Zelandijoje, apie tai kalbėjausi su kolege iš Irano. Ji vadovauja privačiam vaikų literatūros institutui, kuris jau išleido 15 tomų Irano vaikų literatūros istorijos. Žinau, kad savo vaikų literatūros istorijas turi norvegai, rašo švedai. Anglų kalba nuolat pasirodančios monografijos paprastai analizuoja kokias nors specifines problemas. Apskritai vaikų literatūros tyrinėjimų intensyvumas pasaulyje nuteikia labai šviesiai.

Dabar vyksta 100 reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams rinkimai. Kiek tai turi įtakos lietuvių vaikų literatūros kanonui?

Labai laukiu tų rinkimų rezultatų. Manau, jie padės sukoreliuoti skaitytojų nuomonę ir specialistų vertinimus. Netrukus pradėsime diskutuoti su kolegomis ekspertais, kas lietuvių vaikų literatūroje vertingiausia. O šimtukas turbūt ir taps pagrindu, svariu argumentu kalbėtis, diskutuoti apie lietuvių