Kritika, kaip ir menas, negali išvengti subjektyvumo. Į šį veiksnį dėmesį atkreipia ir Svetozaras Petrovićius; nagrinėdamas kritikos prigimtį, jis teigia, kad „kritiką turime laikyti veikla, grindžiama subjektyviu, asmenišku požiūriu į kūrinį“ („Priroda kritike“, 2003). Taigi, jei apie kritiką (šiuo atveju literatūros) kalbėsime kaip apie kažką imanentiškai subjektyvaus, turime iškelti ir kritiko autoriteto, kuris iš esmės remiasi objektyvumo iliuzija, problemą. Jeigu kritika, kaip Petrovićius pagrįstai teigia, visada paremta privačiu kūrinio vertinimu, kas vieną kritinį skaitymą daro autoritetingesnį ar svarbesnį už kieno nors kito? Bet dar svarbiau: kam apskritai dabar tarnauja kritiko autoritetas, kai profesionalią (žurnalistinę ir akademinę) kritiką internete išstūmė skaitytojų jausmiškumas, pirmenybę teikiantis pabrėžtinai subjektyviam, tiesioginiam komentarui apie perskaitytą knygą, susidedančiam iš 140 ženklų tviteryje arba iš dviejų trijų sakinių „Goodreads“ ar feisbuke?

Daug metų tik laikraščių rubrikos ir akademiniai straipsniai mums patardavo, ką ir kaip turėtume skaityti. Alternatyvos nebuvo, nes kritikai formavo literatūros kanoną rekomendacijomis ir recenzijomis, kad paskui tasai kanonas jų vertinimą įtvirtintų kaip kompetentingą ir kaip objektyvų įtrauktų į mokyklos programas. Peer to peer programoms ir socialiniams tinklams nebereikia tokio tipo autoriteto, vertinimas pateikiamas kitokiu, demokratiškesniu, būdu: kiekvienas balsas yra potenciali literatūrinė rekomendacija arba neigiama recenzija, ir nuo vartotojų, t. y. nuo tinkle dalyvaujančių subjektų, priklauso, į kurią iš tų nuomonių kiekvienas jų atsižvelgs.

Vertikali kritikos hierarchija užleido vietą daugiabalsiškumui, fragmentuojančiam autoritetą ir išsidėstančiam horizontaliai. Kiekvienas turi teisę vertinti ir kiekvienas netrukdomas gali vertinimą įkelti anonimiškai arba pasirašęs savo vardu. Tokia tendencija, beje, turi rimtų trūkumų. Knygoje „Principles of Literary Criticism“ I. A. Richardsas atkreipia dėmesį, jog kritikas negali išsisukti neatsispyręs nuo tam tikros idėjos, kas yra vertybė. Ką apskritai galime žinoti apie tokio Johno Doe vertybes, skaitytojiškus įpročius, kol nesame išklausę jo rekomendacijos ir nusipirkę, pasiskolinę iš bibliotekos ar „atsipumpavę“ iš interneto kokios nors knygos? Literatūra taip pat propaguoja tam tikras vertybes. Jeigu esame priversti remtis trumpomis apžvalgomis, kurios neištiria nei literatūrinio teksto ideologijos, nei jo formalios sandaros, ar išvis galime žinoti, į kokią literatūrinę avantiūrą leisimės dar nepradėję skaityti knygos?

Visi sutiks, kad dauguma kritikų, profesionalai jie ar ne, siekia įtvirtinti tą literatūrą, kuri labiausiai sutampa su jų asmeniniais įsitikinimais ir skaitytojišku pajautimu, tačiau skirtumų vis dėlto yra. Jeigu profesionalus kritikas savo vertinimą siekia primesti kaip universalų, tai socialinių tinklų vartotojai dažniausiai neturi tokių ambicijų ir apdairiai atsiriboja nuo kalbėjimo apibendrintai: „mano vertinimas, mano perskaityta knyga“ yra daugumos booktuberių šūkis. Be to, jaunesni skaitytojai plaukia į kritikos vandenis, vedami skaitymo užsidegimo ir meilės atskiroms knygoms bei autoriams, kuriuos nori įtraukti į paralelinį, internetinį kanoną, neturintį nieko bendra su tuo, ką esame priversti skaityti mokykloje ir universitete. Vis dėlto tai, kad booktuberiai neturi polinkio į profesionalią literatūros kritiką, dar nereiškia, jog jie neuždirba iš knygų skaitymo.

Pasakytina, kad „BookTube“ yra knygų skaitymo entuziastų susivienijimas, siekiantis savo skaitytojišką vertinimą paviešinti vaizdo komentaro formatu „YouTube“ tinklalapyje. Dauguma booktuberių turi savo pasekėjų ir „Goodreadse“ – svetainėje, kurią prieš dvejus metus nusipirko „Amazon“. Kalbėdama apie naujas skaitytojų platformas, pakeitusias tradicinę spaudą, kitas medijas ir įvairias literatūrines publikacijas, turiu pabrėžti, kad iš esmės kinta kritikos paradigma, kuri, perfrazuojant Petrovićių, išverčia žodžius iš stabilaus tradicijos guolio, bet tai – ne visada teigiamas dalykas. Pirmiausia, „YouTube“ ir „Goodreads“ yra privačios įmonės, už kurių stovi „Google“ ir „Amazon“ korporacijos, suprekinančios ir pinigais paverčiančios viską, prie ko tik prisiliečia, taip pat ir savo vartotojus. Abigail De Kosnik straipsnyje apie skaitmeninį veikalą „Fandom as Free Labor“ atskleidžia, kad susižavėjimas ir frustracija verčia gerbėjus pačius kurti turinį, rašyti komentarus, literatūrą bei kritiką ir šitaip tapti „būtinu kapitalistinės sistemos, kurioje veikia oficialūs gamintojai, komponentu“, bet gerbėjai šito dažnai nesuvokia. Kaip pasireiškia šis fandomo bendradarbiavimas kapitalistiniu principu suprekinant kultūrą, t. y. literatūrą?

Dauguma booktuberių glaudžiai bend­radarbiauja su dideliais leidėjais, šie jiems siunčia naujos knygos egzempliorių, kad gerbėjai parašytų komentarą ir parekomenduotų kitiems skaitytojams. Apie kai kurias knygas, kurias leidėjai prakiša per booktuberius, tolydžio susikuria tai, kas interneto žargonu vadinama hype, – iš tiesų tai rinkodaros triukas, išhaipintas knygas padedantis parduoti didžiuliais tiražais. Taigi kalbame apie apmokėtą kritiką, kuri iš tiesų tokia nėra, nes jos tikslas ne kritikuoti knygą, bet ją parduoti. Per tokius mainus literatūros kūrinys tampa tokia pat preke kaip ir bet kuri kita, jis aptariamas paviršutiniškai operuojant pokalbiui apie literatūrą neadekvačiais terminais. Pavyzdžiui, daug dėmesio skiriama knygos išvaizdai ir itin dažnai pokalbis baigiasi būtent knygos išorės gyrimu arba viršelio anotacijos perskaitymu. Patekę į kapitalistinę matricą, literatūros entuziastai ir gerbėjai drauge yra ir vartotojai, ir rinkodarinės propagandos dėmuo. Taigi šiuo atveju kritika visai nėra laukiama, mat ji nesuderinama su masine produkcija pras­tų knygų, apie kurias galime pasakyti kažką gera tik aptardami maketą ir dizainą. Kita vertus, populiarios knygos, kad ir kokios prastos būtų, vertos akademinio perskaitymo. Jeigu aktyviai dalyvaujate socialiniuose tinkluose ir daug laiko praleidžiate online, jums turėtų būti aišku, kad high fantasy romanai, paauglių (young adult) distopijos, paranormalūs meilės romanai, epinė ir mokslinė fantastika yra skaitomiausios ir populiariausios knygos, tarp kurių esama ir šedevrų, ir visiškų niekalų, mėginančių paversti pinigais savo arba svetimą, dažniausiai žanrinį hype.

Prieš galutinai pasmerkdami „mėgėjus iš interneto“ turime suprasti, kodėl profesionali kritika taip pat dažniausiai yra problemiška. „Stabilus tradicijos guolis“ visada siejosi su akademine kritika, kuri nepalankiai žiūrėjo į literatūrą, siekiančią tą guolį iškratyti. Tai paro­do feministinė literatūra. Feministės vis dar kovoja už dešimčių pamirštų ir literatūros tradicijos, prie kurios kaip moterys niekaip negalėjo pritapti, nustumtų autorių reabilitavimą. Ir ne tik tai: profesionali kritika ir šiandien moteris mieliau iš tolo apeina, nes jų rašymą tapatina su niekučiais, kuriems nėr vietos švietimo įstaigose. Tam, ką rašo moterys, netaikomi kritikos standartai ir dažniausiai moterų kūrybos sinonimai yra romanai, kurie, kaip „Saulėlydis“ arba „50 pilkų atspalvių“, turi pasisekimą rinkoje, yra itin prasti ir parašyti antifeministiškai. Be interneto, pasmerkti vien akademinei ir meinstryminei kritikai, niekada nebūtume išgirdę apie Mariją Čudiną (1937–1986, kroatų ir serbų poetė) arba Darą Sekulić (1931, serbų poetė), ir jau tikrai niekada nebūčiau sužinojusi apie Catherine Pozzi (1882–1934, prancūzų poetė), kurios dienoraščius šiuo metu skaitau, ir apie leidyklą iš Londono „Persephone Books“, leidžiančią tarpukariu rašiusių anglių moterų knygas. Deja, knygos, nelaikomos „aukštąja“ literatūra, vis dar gyvena vien skaitytojų suvokimo lauke ir vaizduotėje, kuri galiausiai prasiveržia į fan fiction, o profesionalioji kritika nagrinėja tik „aukštąją“ prozą ir būrelio rinktinių poetų kūrybą.

„BookTube“ populiarina ne vien užsakytus straipsnius, bet ir autores, kurias profesionalūs kritikai sukritikuoja. Be to, internetas teikia pirmenybę skaitymui, kuris nėra akademiškas, ir leidžia rimtai bei karštai („fandomiškai“) aptarinėti ir marginalizuotą literatūrą, o tai didele dalimi atitinka feministinį skaitymą, kai siekiama įtraukti kūrinius, nepageidautinus profesionaliuose straipsniuose apie literatūrą. Svarbu ir tai, kad toks šiuolaikinės literatūros online skaitytojas vartoja alternatyvią terminologiją, frazes, neįprastas profesionalioms diskusijoms bendrais literatūros klausimais. Priežastis ta, kad skaitytojų apžvalgos vis labiau remiasi „emocine tiesa“ (emotional truth), sintagma, kurią Carol Atherthon („Defining Literary Criticism“, 2005) panaudojo aprašydama skaitymo malonumą, kadaise palaikytą feministės ir rašytojos Virginios Woolf.

Internetas yra erdvė, tinkanti anglų autorei, nes čia knygos vertinamos atsispiriant nuo jausmų, pagal sužadintų emocijų diapazoną ir kokybę. Šio jausmiško skaitymo centre „emocinė tiesa“ priešinama akademinės bendruomenės „objektyviai tiesai“, grindžiamai literatūros teorijos terminija. Orientuota į atskirą skaitytoją, jo subjektyvų skaitymo malonumą, Woolf įtvirtina kritiką, stovinčią akademiškumo užribyje, ir garbina skaitymą kaip pramogą, o ne kaip edukaciją. „Vidutinis skaitytojas“, kuris, tiesą pasakius, mažne visada yra skaitytoja, anot Atherthon, turi bruožų, kurie jį priešina profesionaliam literatūros kritikui: „Dėmesio kreipimo į detales svarbai priešpriešinamas skaitytojo netikslumas, o akademiškai specializacijai – atsitiktinis sekimas savo skoniu.“ Tai puikiai atliepia šiuolaikinio, aktyviai socialiniuose tinkluose dalyvaujančio skaitytojo apibūdinimą.

Atsižvelgiant į tai, kad dabar dauguma skaitytojų rimtai žiūri į patiriamą skaitymo malonumą ir jiems visai nebūtina remtis kritiko autoritetu, bet svarbiau patirti malonumą skaitant įvairias knygas, emocinė tiesa, šiek tiek pakitusi nuo tos, kurią išpažino Woolf, tampa centriniu internetinių apžvalgų ir pokalbių apie literatūrinius kūrinius tašku. Kūrinys, sužadinantis malonumą, yra geras, o negebantis to padaryti – nieko vertas. Viena iš pagrindinių frazių, kurias galite išgirsti „BookTube“, kai kokią nors knygą vertiname aukščiausiuoju laipsniu, yra ši: it gave me all the feels. Terminas „the feels“ apima visą skirtingų emocijų paletę: nuo liūdesio iki įniršio ir toliau –­ iki džiaugsmo. „Urban Dictionary“ jį apibrėžė šitaip: „the wave of emotion that hits you like a truck and leaves you think fuck man why“1. Literatūros kritika tinkle vis dažniau yra neverbalinė, GIF arba memų formato: paveikslėliai + caption pakeičia daugybę literatūrinių straipsnių, sutirština skaitytojo vertinimą iki šmaikščių pastabų, perkeliančių skaitytojo gestikuliaciją ir kūniškumą į erdvę, kuriai žmogaus kūnas nepriklauso. „The feels“ internetas įkūnija GIF’ais, kurie daug dalykų pasiskolina iš populiariosios kultūros: jeigu skaitytojas nori, kad jo susižavėjimas kokia nors knyga užburtų, neišsakys jo žodžiais, o, paradoksalu, pamėgins savo susižavėjimą deleguoti kitiems panaudodamas įvairius „veidukus“, onomatopėjas, caps locką ir paveikslėlius.

Žinoma, Review in GIF turi ir privalumų, ir rimtų trūkumų. Literatūros kritika negali likti be literatūros sąvokų, nes literatūros negalime vertinti grynai impresionistiškai. Kas be ko, svarbus skirtumas tarp kritikos subjektyvumo ir subjektyvaus literatūros terminų vartojimo. Grožinis kūrinys negali priklausyti vien nuo pojūčių, kuriuos sužadina atskiriems skaitytojams, nes turime atsižvelgti ir į patį tekstą, jo kontekstą, atskirų temų ir motyvų, kuriuos tiems jausmams sužadinti naudoja autorius (-ė), konotacijas; turime būti atviri traktuotėms, pralenkiančioms asmeninę, arba būti pasiruošę, kad autorius manipuliuos skaitytojo emocijomis dėl politinių ar kokių nors kitų tikslų. Ideologijos neįmanoma skaityti grynai jausmiškai arba ją dekonstruoti lyg „emocinę tiesą“, nes ji pralenkia tai, kas individualu. Dar daugiau, ideologija dažnai apeliuoja į individo emocijas, kad nuslėptų savo tikrąjį svorį. Tad literatūrą galime skaityti netarpininkaujant kritiko autoritetui, bet negalime analizuoti be literatūros teorijos sąvokų, padedančių tyrinėti objekto sluoksniškumą ir politiškumą.

Autoriaus problema socialiniuose tink­luose tiek pat įdomi, kaip ir online skaitytojo problema: netarpininkaujant literatūros kritikams, augant tendencijai ir poreikiui save populiarinti, socialiniai tinklai atlieka vis svarbesnį vaidmenį literatūros knygos recepcijos lauke ir kuriant atskirų knygų bei vardų prekės ženklus. Manding, tai yra problemiškiausia profesionalios kritikos atsilikimo pasekmė, nes autoriai, priversti rašyti patys apie save, itin dažnai negeba oriai priimti savo teksto kritikos, turint omenyje, kad rašymas tampa labai asmenišku dalyku, panašiai kaip gimtadienio ar namų augintinio nuotraukos, įkeltos į feisbuką. Juk visiems žinoma legendinė autoriaus tuštybė: ir anksčiau kritiką rašytojai priėmė lyg puolimus ad hominem, bet ši tuštybė gerokai suintensyvėjo po to, kai literatūrinės rubrikos išnyko iš viešųjų medijų ir spaudos.

Akivaizdus visiškas kroatų literatūros erdvės nepasirengimas prisitaikyti prie socialinių tinklų epochos ir pamėginti kitaip organizuotis, krizei nutildžius daugelį literatūros publikacijų, nurėžus pusę literatūrinių premijų ir išstūmus kritiką iš meinstrymo medijų. Dauguma rašytojų, kultūros darbuotojų ir leidėjų didžiai pasipiktinę atmeta naujų medijų ir elektroninių, skaitmenizuotų knygų ir publikacijų idėją, nors aišku kaip dieną, kad senos leidybos formos yra praeitis: internetas bei krizė negrįžtamai pakeitė skaitytojų įpročius ir literatūros kūrinių gamybą. Kroatijoje vis dar laikomasi įsikibus žlugusios idėjos, neva autoriui leidėjo reikia labiau nei skaitytojo ir neva kritikas yra literatūros neprietelius, o ne didžiausias jos sąjungininkas.

Pranešimas skaitytas 2015 m. rudenį Liublianoje per II tarptautinį kritikos simpoziumą „Kritikos menas“

 

Iš kroatų kalbos vertė Laima Masytė

* Emocijų banga, parbloškianti lyg sunkvežimis ir paliekanti tave svarstyti: „Po velnių, žmogau, kodėl?!“