Pukytė P. BEDALIS IR LABDARYS. – Vilnius: Apostrofa, 2013.

„Netikro zuikio" ir „Mūsų papročių" autorė paprastai vertinama dėl eseistinio įžvalgumo, skoningo satyriškumo, meninio įvairiapusiškumo ir, žinoma, dėl kūrybiškai produktyvaus balansavimo tarp dviejų kultūrų. Kai kas galvas lenkia ir prieš rašytojos gebėjimą atvaizduoti realybę bei socialinį kūrybos aspektą, šį kartais painiodami su dokumentiškumu. Būtent dėl pastarųjų įžvalgų paėmus į rankas „Bedalį ir labdarį" sunku išvengti nuogąstavimo, mat lietuvių žiniasklaidai ir kai kuriems popkultūros atstovams vis dar spekuliuojant emigracijos temomis ir provokuojant visuotinę paranoją, būtų apmaudu, jei ir į aukštesnio lygmens humanitarinę kultūrą, kuriai neabejotinai priskirtina P. Pukytės kūryba, įsimestų šios nugrotos tematikos virusas.

Vis dėlto į šalį atidėjus įtarimus dėl prikišamai ir vienpusiškai reiškiamo socialinio suinteresuotumo ir nubaidžius tikroviško kalbėjimo „apie žmogų" ir „apie gyvenimą" vaiduoklius, „Bedalis ir labdarys" nušvinta visai kitokia, nei buvo galima tikėtis, šviesa.

Prasiskverbus pro kvestionuotinai pompastiškas citatas ant priekinio viršelio (ypač Virginijaus Gasiliūno, praktiškai susiaurinančio P. Pukytės auditoriją iki humanitarų) prie turinio, kuriame surikiuoti tokie pavadinimai kaip „Odisėjas", „Iš Iliados", „Batraiščiai (nebaigta pjesė)", „Apie užuojautą (mokslinis tyrimas)", pradeda kirbėti piktdžiugiškas įtarimas, kad viskas nebus taip paprasta, kaip atrodė perskaičius įrašą ant galinio viršelio, žadantį įvairiažanrius tekstus ir „kelionę per svetimos kultūros pelkę".

Antrasis mikroinsultas skaitytoją gali ištikti akis į akį susidūrus su viena ekscentriškiausių ir išmintingų posakių tinklapius bei socialinius tinklus nukamavusių Antoine'o de Saint-Exupéry citatų apie tai, kad kalba yra nesusipratimų šaltinis. Negana to, viename iš kūrinių atsiranda ne tik veikėjas, vardu A. de Saint-Exupéry, bet ir pats Mažasis princas. Taigi galiausiai lieka apsiginkluoti kantrybe ir tolerancija ir, nepasiduodant ne visai suprantamo prologo provokacijai, nerti į dialogų ir monologų, trumpųjų žinučių ir kitų realybės artefaktų gelmes.

Naujausiąją P. Pukytės knygą sudaro aštuonios dalys. Kadangi ribas tarp kūrinių tipų šiuo atveju sunku apibrėžti, galima teigti, kad struktūriniu požiūriu šis suskirstymas nėra motyvuotas. Jis veikiau atspindi ironišką požiūrį į struktūrizavimą, nesvarbu, kuo remiantis jis būtų atliekamas. Skyrelių pavadinimai, kuriais parodijuojama logiška tvarka, kūrinius ar jų blokus skiria, atrodytų, visiškai atsitiktinai, o tarpusavyje jie yra jungiami tik gramatiniu ryšiu (formulė – du daiktavardžiai, sujungti jungtuku ir): „Bedalis ir labdarys", „Poemos ir dramos", „Katinėlis ir gaidelis", „Burokėlis ir dėmė", „Raudona ir juoda".

Knygos struktūra komplikuojama už prologo ir epilogo rėmų iškeliant dar dvi dalis: rodyklę, kurioje, kaip ir viršelyje, pateikiamos artefaktų nuotraukos, bei skyrelį, pavadintą „Apendicitas". Kaip paaiškės vėliau, tai dar vienas didžiulis artefaktas, kurio absurdiškas miglotumas net pačiu švenčiausiu naivumu apsiginklavusį skaitytoją turėtų atgrasyti nuo noro literatūrinę fikciją vadinti dokumentika.

Pirmąjį skyrių „Bedalis ir labdarys" sudaro penki kūriniai, kuriuose dialogo forma pasakojamos į Angliją emigravusių lietuvių istorijos. Nors juose paliečiamos skirtingos temos (nelegalus darbas, girtuokliavimas, smurtas, gyvenimas imigrantų getuose), kūriniai pagrįsti beveik tapačiu socialinių vaidmenų pasiskirstymu. Sutrikęs, nemokantis kalbos, erdvėje nesusigaudantis žmogus turi duoti ataskaitą kokios nors institucijos atstovui. Tekstus vienija ir absurdiškumas, kai kada – beprotybės bei, žinoma, neįvykusios komunikacijos tematika, sukelianti tragikomišką efektą.

Subjekto santykis su neįveikiamomis, protu nesuvokiamomis valdžios struktūromis kai kada tarsi nukreipia į kafkiškos logikos labirintus. Tačiau „Bedalio ir labdario" atveju absurdo situacijos paprastai atsiranda dėl netobulo kalbos mokėjimo, kitaip sakant, nesusikalbėjimo su įvairių instancijų atstovais. Tačiau pasitaiko ir kitokių atvejų. Pavyzdžiui, dialoge „Atvažiuokit greičiau" komunikacija yra neproduktyvi dėl dviejų priežasčių – moters kalbos žinių trūkumo (nesugebėjimo teisingai padiktuoti savo adresą) bei greitosios pagalbos medikų absurdiškų klausimų lavinos. Subjektas atsimuša į jam neperprantamos logikos bei tarsi beprasmiškų taisyklių sieną. Taip gimsta kafkiškos situacijos bei sudaromas įspūdis, kad valstybinės įstaigos yra priešiškos individui ir kėsinasi į jo privatumą, saugumą ar net patį išlikimo instinktą.

Skyriuje „Poemos ir dramos" originaliai žaidžiama žanriškumu (bet ne žanrais!). Keturios poemos vizualiai gal ir gali priminti poemas dėl išdėstymo puslapyje, o štai „Odisėjuje" netgi sužymėti kirčiuoti skiemenys. Tačiau vėliau paaiškėja, kad kirčiai sužymėti ne dėl ritmo, o tam, kad atspindėtų kalbančiojo šnekos ypatybes, kurios, kaip ir keiksmažodžių kiekis, byloja, kad veikėjas nepriklauso nei kalbiniam, nei kultūriniam elitui. Pirmojoje poemos dalyje monologo, tiksliau – pokalbio telefonu, nuotrupų forma vaizduojama kalbėtojo kelionės iš oro uosto pradžia bei miglotai aptariami verslo reikalai: „A skambino tie? (...) Paims tą? Nu, tai gerai. ... O už kiek?!" (p. 31) bei atskleidžiami planai keliauti „ant mergų" (p. 32). Antrojoje dalyje herojus bendrauja jau su kitu –­ moteriškos lyties – adresatu, kuris atsisako su juo susitikti ir dėl šios priežasties yra negailestingai iškoliojamas.

Imigrantas Odisėjas vietą užleidžia poemai „Iš Iliados", kurioje glaustai nupasakojamas girtų emigrantų bandymas atsikovoti apleistą skvotą, tačiau šis baigiasi nesėkmingai vienam iš žygio dalyvių patyrus, kaip vėliau paaiškėjo, mirtiną sužalojimą – vietinis babajus nelaimėliui įsmeigė į galvą peilį. Priešingai, nei asocialios realybės vaizdus piešiančiose poemose, dramose gvildenami subtilesni kultūriniai reiškiniai, tokie kaip mokslo pažanga, knygų leidyba ar batų varstymas.

Skyriui „Katinėlis ir gaidelis" priklauso tik vienas kūrinys, sudarytas iš SMS žinučių. Nors Vakarų literatūroje tai nėra naujas reiškinys, džiugu, kad ši mada – nors ir kiek padėvėta –­ profesionaliai ir išradingai atnešta ir į lietuvių literatūrą.

Scenarijus „Burokėlis ir dėmė" –­­ vienas niūriausių rinkinio tekstų, kuriame tartum apibendrinami nepavykusios komunikacijos, vertimo beprasmiškumo, paprasto žmogaus bejėgiškumo, susidūrus su grėsminga institucija, kultūrinio nesuderinamumo, svetimumo, egzistencinio vienišumo motyvai. Kūrinyje paraleliai vaizduojama dviejų lietuvių padėtis Anglijoje: žmogžudyste kaltinamo vyro santykis su tariamai jo išteisinimu suinteresuotu teisininku beveik analogiškas vertėjos santykiui su psichologinį spaudimą taikančiu sutuoktiniu.

Dramatinė kulminacija pasiekiama skyriuje „Raudona ir juoda", kuriame gvildenama savižudybės tema. Pasakojimų „Buvo karšta", ir „Ji per toli" forma imituojamas oficialių dokumentų stilius. Šiuo atveju tikroviškumo imitacija svarbi tuo, jog eliminuojant emocinį aspektą ir šaltomis kanceliarinėmis intonacijomis kalbant apie tragiškus įvykius, skaitytojo sąmonėje išprovokuojama priešinga reakcija – dar Aristotelio įvardyta būtina katarsio sąlyga – gailestis.

Pasakojime „Ji per toli" pagaliau susiduriame ir su minėtuoju A. de Saint-Exupéry, kuris stebėtinai originaliai ir organiškai įsilieja į naratyvą. Negana to, jausmingos, kontrastą šaltai dokumentų kalbai sudarančios „Mažojo princo" citatos suteikia kūriniui siurrealizmo dimensiją.

Rinkinį vainikuoja epilogas –­ penkių eilučių motinos ir sūnaus dialogas, pavadintas „Poeto mirtis", kuriame iš pirmo žvilgsnio kalbama ne apie garsųjį Lermontovo eilėraštį, o apie kūrybiškumo nužudymą jauname amžiuje. O gal dialoge simboliškai, beveik Roland'o Barthes'o stiliumi, nužudomas autorius, taip tarytum pasakant, kad visi rinkinio dialogai yra ne autoriaus nuosavybė, o iš realybės, neva gyvo kalbėjimo paimti kalbos konstruktai?

Po epilogo seka tikriausiai pati klaidžiausia, kokia tik įmanoma, rodyklė –­ neaiškūs – ranka piešti gatvių brėžiniai. Šie, taigi ir pati knygos rodyklė, neatlieka savo paskirties – padėti susiorientuoti. Taip dar kartą –­ tik šįkart –­ pusiau vizualiai – suponuojamas svetimumo, netikrumo ir jo sukeltos baimės jausmas.

Paskutiniuosius puslapius užpildo „Apendicitas" – tekstai, neva rasti Londono turguje nusipirktame kompiuteryje. Trumpas absurdo istorijas, primenančias pasakas, vienija lietuviško kaimo erdvė bei absurdiškos situacijos. Intencionalios kalbos klaidos primena Google vertėjo katastrofas ir dar kartą pabrėžia vertimo, o kartu ir pačios kalbos, kaip susikalbėjimo priemonės, neįgalumą.

Palyginti neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodžius Emilio Vėlyvio juostai Redirected, tampa akivaizdu, kad britiškosios miesto ir lietuvių agrarinės kultūros kontrasto tema iš lietuvių kūrėjų akiračio trauktis neketina. Vis dėlto džiugu, kad talentingi autoriai suka ne pamokslavimo, o konstruktyvaus ironizavimo ir „tobulo užsienio" mito naikinimo linkme.

Grįžtant prie „Bedalio ir labdario", lieka tik pridurti, jog 160 puslapių nesiekiantį kūrinį nesunku perskaityti vienu įkvėpimu. Subtilus humoras, išradingai sudėliota struktūra, intriguojamai mezgamas siužetas ir gyvai perteikta kalba veikiausiai ras kelią ne tik į apsiskaičiusių humanitarų, bet ir pačių įvairiausių skaitytojų, mėgstančių pasiklausyti asmeninių pokalbių ar panaršyti svetimo telefono turinį, širdis. Nereikia ir sakyti, jog nepretenzingas ir lengvas, tačiau toli gražu ne paviršutiniškas P. Pukytės artefaktų konstruktas verčia kelti amžinai atvirus klausimus apie žmogaus ir kalbos, žmogaus ir kultūros santykį globalizacijos veikiamo Vakarų pasaulio kontekste.