Aktyviau apie knygas rašyti ir kalbėti pradėjau prieš dešimtmetį, tad šis siūlomų knygų sąrašas – bandymas pačiam sau įvardinti, kurios knygos per tą laiką padarė ir vis dar tebedaro didžiulį įspūdį. Tikiuosi, kad mano rekomendacijos bus naudingos ir žurnalo „Literatūra ir menas“ skaitytojams.

Sąrašas sudarytas keliaujant pamečiui – vardinant, kurios iš tais metais išleistų knygų dabar man atrodo svarbiausios. Apsiriboju verstine grožine literatūra, nes būtent jos daugiausia ir skaitau.

 

2015-ieji

Iš tų metų gera prisiminti baskų rašytojo Bernardo Atxagos kūrinį „Obabakoak“ (vertė Alma Naujokaitienė, išleido „Kitos knygos“). Žaismingas, šmaikštus romanas, kurį pati vertėja gana tiksliai apibūdino kaip kūrinį, labiausiai skirta tiems, kas širdyje išliko vaikai. Nors iš dalies knygą galima vadinti ir magiškuoju realizmu, visgi autorius vikriai išvengia klišių, supina istoriją, mitologiją. Knyga prisodrinta meilės literatūrai, gimtajam kraštui ir kalbai. Ji turėtų sudominti ieškančius kitoniško, įdomiai sukonstruoto romano.

Kai pasirodė Johno Williamso „Stouneris“ (vertė Violeta Tauragienė, išleido „Baltos lankos“), jis buvo plačiai aptarinėjamas, kalbėta apie tai, kaip ši knyga po 50 metų atgijo naujam gyvenimui. Egzistencinis, filosofiškas romanas apie stojišką buvimą, susitaikymą ir iliuzijų griuvimą, kartu ir pasišventimą savo tikslui. Liūdnai gražus pasakojimas padarė įspūdį dar ir dėl to, kad jame yra mano mėgstama akademinio gyvenimo tema.

 

2016-ieji

Tais metais į lietuvių kalbą išversta ir išleista László Krasznahorkai knyga „Priešinimosi melancholija“ (vertė Vitas Agurkis, išleido „Kitos knygos“). Iki tol L. Krasznahorkai pavardė man pirmiausia siejosi su meistrišku Bélos Tarro filmu, sukurtu pagal rašytojo romaną „Šėtoniškas tango“. „Priešinimosi melancholija“ tiesiog pribloškė. Apokaliptiniai viražai, grožio ir siaubo dermė, nevilties, puvimo pojūtis, epiškas pasakojimas, vinguriuojantis tarsi upė. Knyga lyg tirštas vizijų srautas. Laikais, kai kūriniuose neretai pasigendu savito autoriaus balso (ir žvilgsnio), vengrų rašytojas yra tikra atgaiva ir sunkiai supainiojamas su kuo nors kitu.

 

2017-ieji

Šiuos metus labiausiai prisimenu kaip sugrįžimą prie Witoldo Gombrowicziaus. Jau anksčiau buvau skaitęs Irenos Aleksaitės verstus jo dienoraščius (pamenu, kaip ilgai „medžiojau“ senąjį leidimą skaitytų knygų platformoje, galų gale pavyko gauti, nors ir už nemenką kainą), o tąmet pasirodė jo „Lenkiški prisiminimai“ (vertė I. Aleksaitė, išleido „Odilė“). Ši knyga puikiai atskleidžia W. Gombrowicziaus kaip rašytojo formavimąsi, perteikia mąstymo būdą, principus, stilistiką. Jis yra drąsus, provokuojantis, ironiškas ir savikritiškas autorius, jo tekstai – puota intelektinių iššūkių ieškantiems skaitytojams. Tiesą sakant, man W. Gombrowiczius pirmiausia yra eseistikos, dienoraščių, o ne romanų autorius.

 

2018-ieji

Ne visos Karlo Ove Knausgårdo „Mano kovos“ serijos dalys paliko gilų įspūdį, tačiau pirmoji „Mirtis šeimoje“ (vertė Justė Nepaitė, išleido „Baltos lankos“) – įsimintina. Jo knygos – tarsi atkirtis tiems rašytojams, kurie stengiasi leistis į kuo išradingesnius ir sodresnius, vaizduote paremtus pasakojimus. Autorius kaip tik labai buitiškas, smulkmeniškas, ir būtent toks nuogas, intymus pasakojimas smarkiai įtraukia. Apmąstymai apie gimimą, santykius su šeima, tėvu galiausiai peržengia asmeninio rašytojo gyvenimo ribas: jo nagrinėjamos temos atliepia ir skaitančiųjų patirtis, taip pat kelia klausimą, kaip mes prisimename ir pasakojame savo gyvenimus.

Kas dar įsiminė tais metais? Pagaliau perleista dar viena retenybe tapusi knyga, priskirtina modernizmo literatūros klasikai, – Roberto Musilio „Žmogaus be savybių“ (vertė Teodoras Četrauskas, išleido „Sofoklis“) pirmasis tomas. Tenka pripažinti, kad joks kitas tais metais pasirodęs naujas kūrinys padarytu įspūdžiu nė nepriartėjo prie šio romano. Intelektualus iki kaulų smegenų, tiesiog žaižaruojantis idėjomis. Tiesa, kartais tenka ir pasigalynėti su šiuo tekstu, tačiau kiek čia klodų, kiek susipynusių stilių, kiek galimybių skaityti kūrinį (viena iš jų – kaip originalų to laikmečio atspindį).

 

Su Olga Tokarczuk Frankfurto knygų mugėje 2019 m. Autoriaus nuotr.

 

2019-ieji

Olgos Tokarczuk romanus „Praamžiai ir kiti laikai“ bei „Dienos namai, nakties namai“ buvau skaitęs jau senokai, o tąmet pasirodę „Bėgūnai“ (vertė Vyturys Jarutis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) iš naujo grąžino susižavėjimą rašytojos kūryba. Iki šiol manau, kad šis romanas kartu su po trejų metų toje pačioje leidykloje išleistomis „Jokūbo knygomis“ (įrodančiomis ne tik įspūdingą autorės užmojį, bet ir neabejotiną vertėjo V. Jaručio talentą) yra geriausia, ką sukūrė rašytoja. Žinoma, tai mano asmeninė nuomonė. „Bėgūnai“ – mūsų laikų piligrimysčių, klajonių, lakumo mozaikos. Fragmentiški, tik nujaučiamais ryšiais susiję pasakojimai kalba apie mūsų maršrutus, kūnų judėjimą erdvėje, siekiant užčiuopti buvimo pasaulyje prasmę. Itin originalus, žanrų ribas peržengiantis tekstas.

 

2020-ieji

Tais metais pasirodė dvi verstinės knygos, kurias dabar drąsiai įtraukčiau į dešimtmečio penketuką, o gal ir trejetuką. Pirmoji – Roberto Bolaño „2666“ (vertė A. Naujokaitienė, išleido „Kitos knygos“). Būna rašytojų, knygų, kurie suveikia kaip apsėdimas. Man taip nutiko, kai perskaičiau R. Bolaño „Pašėlusius detektyvus“ (vertė A. Naujokaitienė, išleido „Kitos knygos“). Nepasakysiu tiksliau nei Benjaminas Labatutas, kuris, atsakinėdamas į mano klausimus, teigė, kad būtent R. Bolaño buvo esminis rašytojas, privertęs patikėti, jog tai, ką pats B. Labatutas įsivaizdavo apie literatūrą, yra tiesa, nes grąžino į literatūrą kai ką pašėlusio ir laukinio. „2666“ man yra vienas iš romano etalonų. Gaivališkas, aistringas, pašėlęs, poetiškas, monumentalus. Vizijos ir realybė čia susipina, tikrovė perkonstruojama, autorius klausia, kiek ji yra tikra. Nors R. Bolaño ir Lietuvoje turi prisiekusių gerbėjų, manau, kad dėmesio jis iki šiol sulaukia per mažai.

Kitas kūrinys, kurį galėčiau pavadinti viena iš gyvenimo knygų, yra Fernando Pessoa „Nerimo knyga“ (vertė Audrius Musteikis, išleido „Odilė“). Prie jos vis grįžtu – gali įkristi į kūrinio nuotaiką atsivertęs bet kurioje vietoje. Literatūrinis maskaradas, slėpynės, iliuzinė autobiografija žmogaus, kuris niekuomet neegzistavo, mintys iš šešėlių. Svajonių, sapnų pasaulis ir nuolatinis nerimas suprantant, kad neįmanoma sudėlioti savęs iš dalių.

 

2021-ieji

W. G. Sebaldo „Austerlicas“ (vertė Rūta Jonynaitė, išleido „Baltos lankos“) yra vienas įsimintiniausių ne tik tų metų, bet ir pastarojo laiko kūrinių. XX a. žaizdų atvėrimas, brutalumo genezė, ramybės nerandančio amžinojo bastūno, žmogaus be vietos būsenų atskleidimas. Papildomas knygos sluoksnis – blyškios nespalvotos nuotraukos, suteikiančios kūriniui savitą atmosferą.

 

2022-ieji

Tais metais didžiausią įspūdį paliko pora leidyklos „Rara“ išleistų knygų (beje, kalbant apie leidyklas, pastaraisiais metais itin džiaugiuosi „Rara“, kurios kone kiekviena nauja knyga tampa atradimu).

Viena iš jų, kažką viduje smarkiai išjudinusių, yra Benjamino Labatuto „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ (vertė A. Naujokaitienė, išleido „Rara“). Dabar, praėjus kuriam laikui, kai jau esu perskaitęs ir šią knygą, ir vėliau lietuviškai pasirodžiusį romaną „MANIAC’as“ (vertė Rasa Drazdauskienė, išleido „Rara“, 2024), galiu drąsiai sakyti, kad pirmasis rašytojo kūrybos vertimas paliko gilesnį įspūdį. Knygoje „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ B. Labatutas pasakoja apie išradimus ir pamišimą, norą priartėti prie fundamentaliųjų tiesų naikinant save, apie ploną, kone perregimą liniją, skiriančią genialumą ir beprotybę. Poetiškas, ribas tarp fikcijos ir negrožinės kūrybos trinantis kūrinys, jaudinantis ir kartais gąsdinantis.

Dar vienas tų metų atradimas – Georgi Gospodinovo „Liūdesio fizika“ (vertė Laima Masytė, išleido „Rara“). Beje, nors autorius Tarptautine Bookerio premija buvo apdovanotas už kitą romaną „Laiko slėptuvė“ (irgi vertė L. Masytė, išleido „Rara“), man šį rašytoją geriausiai charakterizuoja visgi „Liūdesio fizika“. Apmąstymai apie atmintį, praeitį, apleistumą, fragmentiška, melancholiška dėlionė, savosios kartos – kartu ir Vidurio Europos – istorija.

 

Su Karlu Ove Knausgårdu Londono knygų mugėje 2018 m. Interviu duoti nesutiko, tik nusifotografuoti. Autoriaus nuotr.

 

2023-ieji

Grįždamas į tuos metus ryškiausiai prisimenu du kūrinius – Bruno K. Öijerio „Sidabro juodumo“ (vertė Liana Ruokytė-Jonsson, Gintaras Grajauskas, išleido „Apo­strofa“) ir Georges’o Pereco „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ (vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido „Lapas“). Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo B. K. Öijerio knygos „Kol nuodai veikia“, pagaliau pasirodė naujas poeto rinkinys. Tamsios, skausmingai liūdnos, aštriai geliančios eilės apie mirtį, grožį, paslapties ilgesį, gęstantį gyvenimo švytėjimą. Gal kiek ramesnės, labiau susitaikančios su gyvenimo tikrove nei anksčiau išleistame rinkinyje, tačiau ne mažiau paveikios nuogu tikrumu.

O štai G. Pereco knyga – tarsi gyvenimų, patirčių kartoteka, eksperimentinis, suraizgytos kompozicijos kūrinys, mane sužavėjęs svaiginančiais istorijų koliažais, suvaldytu chaosu, tarsi įrodymas, kaip svarbu rašytojui turėti vaizduotę. Knyga neabejotinai verta visų pelnytų įvertinimų.

 

2024-ieji

Pagaliau sulaukėme Cormaco McCarthy romano „Kraujo meridianas“ (vertė Vidas Morkūnas, išleido „Rara“) vertimo. Egzistencinis poapokaliptinis vesternas, metafizinis kūrinys, tamsiai svajingas, groteskiškas, pranašaujantis blogį. Labai paveiki, daugiasluoksnė kelionė bedugnės link.

 

2025-ieji

Metai dar tik įsibėgėja, ir kol kas labiausiai džiugina, kad pasirodė naujas, jau ketvirtas Julio Cortázaro romano „Žaidžiame klases“ (vertė Valdas V. Petrauskas, išleido „Kitos knygos“) leidimas. Net nėra ko per daug rašyti – tai ne tik vienas svarbiausių praėjusio amžiaus romanų, bet labai svarbus ir man asmeniškai: neabejotinai priskirčiau jį prie tų kūrinių, kurie formavo mano literatūrinį skonį. Tačiau, kitaip nei kai kurias kitas tam tikru metu svarbias knygas, iš kurių ilgainiui „išaugau“, šią knygą galiu vėl skaityti iš naujo.

Dar norėčiau paminėti naujausią ir (bent jau taip teigia pats autorius) paskutinį Michelio Houellebecqo romaną „Sunaikinti“ (vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, išleido „Kitos knygos“). Rašytojo knygų laukiu su dideliu nekantrumu, ir jos dažniausiai nenuvilia (išskyrus „Lanserotę“), o štai šis romanas – kitoniškas. Liūdnesnis, melancholiškesnis, kupinas pabaigos ir mirties nuojautos. Jei tai išties M. Houellebecqo, kaip romanisto, galutinis taškas, jis dedamas labai simboliškai. 

P. S. Ir dar – visuomet stengiuosi atsitraukti nuo naujienų, pasirausti lentynose ir ištraukti iš jų ką nors seniai skaityto. Taip visai neseniai iš naujo atradau Bruno Schulzo „Cinamonines krautuves“ (vertė Leonija Malakauskienė, išleido „Baltos lankos“) ir vis laukiu, kol bus perleista Louis-Ferdinand’o Céline’o „Kelionė į nakties pakraštį“ (vertė Pranas Bieliauskas, išleido „Baltos lankos“). Nors žinau, kad kelionių literatūra pas mus nėra labai populiari, neprarandu vilties, kad kada nors sulauksime Bruce’o Chatwino „In Patagonia“ vertimo, Paulo Bowleso kelionių eseistikos ar jau seniai leisto Ryszardo Kapuścińskio naujų vertimų.