Metų pabaigoje dažnas iš mūsų imasi sumuoti, apibendrinti, sureitinguoti tai, kas patirta, perskaityta, pamatyta. Būtent šio jausmo vedamas, ryžausi pasidalyti keliomis mintimis apie penkias neakademines, 2016-aisiais Lietuvoje išleistas knygas, kurios, mano nuomone, nusipelno dėmesio. Tačiau visų pirma norėčiau aptarti „istorinę vaizduotę“ bei jos raiškos formas¹.

1. 30 galimų laiko egzistavimo būdų

Alan Lightman. „Einšteino sapnai“. – V.: „Sofoklis“, 2016.

Laikas ir erdvė yra tie parametrai, be kurių neįmanomas mūsų egzistavimas istorijoje, jo ypatumų refleksija ir naratyvo apie mūsų individualias arba kolektyvines patirtis konstravimas. Ar jums patiko Italo Calvino knyga „Nematomi miestai“, pasakojanti apie rea­lybėje niekada neegzistavusias vietas, kurios esą gimė Marko Polo ir Kublos Chano vaizduotėje šiems žmonėms kalbantis? Jeigu atsakymas „taip“, tai reikėtų susirasti fiziko, rašytojo ir Masačusetso technologijos instituto profesoriaus Alano Lightmano romaną „Einšteino sapnai“, kurio pagrindinis herojus yra laikas. Drįstu teigti, jog „Nematomi miestai“ ir „Einšteino sap­nai“, nors rašyti labai skirtingų žmonių, tačiau sudaro dilogiją, kur laikas ir erdvė yra lyg veidrodžiai, leidžiantys mums išvysti kintančius mūsų pačių atvaizdus.

Lightmano knygoje aprašomi 30 sapnų, kuriuos esą regėjo Albertas Einsteinas ypatingu savo gyvenimo laikotarpiu, biografų kartais vadinamu annus mirabilis. Tai 1905-ųjų balandžio, gegužės ir birželio mėnesiai, kai Einsteinas baigė disertacijos tekstą ir sukūrė reliatyvumo teorijos pagrindus.

Kiekviename sapne vaizduojama vis kitokia pasaulio ir žmogiškosios realybės versija, kurios ypatumus nulemia laiko savybės. Tarkime, pirmame Ein­steino sapne laikas yra ratas, krypstantis atgal į save, todėl pasaulis kartojasi tiksliai, be galo, ir žmonės yra priversti vis iš naujo išgyventi tas pačias situacijas. O dešimtame genialaus fiziko ir vizionieriaus sapne egzistuoja pasaulis, kuriame laiko tekstūra yra klampi, todėl skirtingi erdvės lopinėliai įstringa kuriame nors istorijos tarpsnyje ir lieka jame amžinai.

Skaitant šią knygą neišvengiamai kyla klausimas, ar įmanoma realybės versija, kurioje... „Įsivaizduokit pasaulį, kuriame nėra laiko. Tėra tik vaizdiniai“, – atsako Lightmanas, aprašydamas 1905 m. gegužės 15 d. Einsteino esą regėtą sapną.

Vienas „Einšteino sapnų“ recenzentų siūlė skaityti Lightmano knygą ne kaip romaną, bet kaip poeziją, nepaisant to, kad ji parašyta ne eilėmis. Pridursiu – skaitykite ir ugdykite pastabumą skirtingoms laiko tėkmės formoms, egzistuojančioms ne tik fiziko ar rašytojo vaizduotėje, bet ir šalia mūsų.

 

2. Žmogaus, gyvenusio istorinėje metafikcijoje, (auto)portretas

„Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“. – V.: „Naujasis Židinys-Aidai“, 2016.

Petras Dirgėla, vis priartėdamas prie „Kas būtų, jeigu?..“ bei įvairių geopolitinių strategijų kūrimo teritorijos, tekstuose visuomet kėlė ir sprendė istoriosofinio pobūdžio klausimus apie Lietuvos valstybės likimą ilgalaikėse distancijoje, stengėsi suvokti aplinkybes, lėmusias lietuvių tapimą žemdirbių, o ne jūrine tauta. Taip pat svarstė, kas, ištikus įvairioms negandoms, padeda individui ir bendruomenei išlikti ir bandė išgryninti tvirto buvimo istorijoje programą.

Vienas mįslingiausių lietuvių rašytojų knygose į viena sulydė istoriją, istoriosofiją ir meninę išmonę, tačiau jo viso gyvenimo pastangų rezultatas atsidūrė negailestinguose užmaršties spąstuose. Vėlyvuoju sovietmečiu užgimęs Baltijos epas („Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“ (2 t.), „Anciliaus ežeras“, 1985–1991) žadino tuometės inteligentijos vaizduotę kartu tapdamas pažadu, kad rašytojas plėtos idėjas kituose kūriniuose. Deja, Nepriklausomybės epochoje sukurtas monumentalus keturių tomų (14 knygų) epas „Karalystė. Žemės keleivių epas“ (1997–2004) liko neperskaitytas ir (arba) nesuprastas. Iš dalies šią situaciją lėmė laikas, kuriuo pasirodė (ir savo vietos nesurado) „Karalystė“, iš dalies –­ savo opus magnum nesėkmę užprogramavo pats Dirgėla, kurį literatūrologė Jūratė Sprindytė yra pavadinusi pačiu neskaitomiausiu iš gerų rašytojų.

Dirgėlai ir jo tekstams grįžti iš pilkos užmaršties padėjo filosofas Vilius Bartninkas, parengęs pokalbių su rašytoju knygą. Jos pagrindu tapo paskutiniaisiais Dirgėlos gyvenimo metais, nuo 2014 m. kovo iki rugpjūčio, įrašinėti jųdviejų pokalbiai. Knyga „Apie Karalystę“ – tai galimybė patekti į vieno ne tik pačių mįslingiausių, bet ir pačių konceptualiausių lietuvių rašytojų intelektualines dirbtuves: „Skaitydamas medžiagą visa tai išgyveni. Prirašai krūvas storų sąsiuvinių konspektų, tuomet juos tyrinėji, darai suvestines, paskui atlieki architektūrinę dalį –­ jauti svarbumą, tempą, greitį, tylą, pauzę. Žinai, paskui pagauna kažkoks ūžesys. Tavyje formuojasi kūrinio architektūra, kaip kokie bokštai. Paskui ateina akimirka, kai pamatai visą pilį ar iš tolo matomą miestą, taip aiškiai apšviestą, ir supranti, kad reikia užrašyti. Jei tai būtų fotografinė literatūra, nuspaustum mygtuką ir gautum tai, ko norėjai. Bet tai būtų be žmonių, sielos ir gyvybės“ (p. 31).

 

3. Magiškasis XX a. 8 dešimtmečio realizmas Lepšių kaimo kolūkyje „Raudonoji žvaigždė“

Stasys Eidrigevičius. „Giedanti gaidžio galva“. – V.: „Apostrofa“, 2016.

Mes pasakojame istorijas mėgindami prastumti laiką, numaldyti tuštumos ir beprasmybės jausmą, sudominti ar prajuokinti, genami poreikio kažką išsiaiškinti, o kartais – trokšdami viską tvarkingai sudėlioti į savo vietas. Todėl pasirenkame siužetus, juos visaip dailiname ir lipdome į vientisas istorijas, tačiau kartais tos istorijos mus tiesiog ištinka, paima įkaitais ir kažką mums padaro.

Vienas žinomiausių pasaulyje šiuolaikinių lietuvių dailininkų Stasys Eid­rigevičius pratarmėje poemai „Giedanti gaidžio galva“ pasakoja, kaip gimė neįprastas, netikėtas tekstas: „2013 m. sėdėdamas Varšuvos oro uoste ir laukdamas lėktuvo išsiėmiau eskizų knygelę ir vietoj piešinio parašiau žodžius: „Sėdim su sesėm nulaidė galvs...“ Po to kitą eilutę, dar vieną... Kažkoks paslaptingas šnabždesys man tarytum diktavo žodžius.“ Akivaizdu, šie žodžiai ir jų pynėse žybsintys Eidrigevičiaus istorijų brangakmeniai kantriai laukė galimybės iš netvarios žmogiškosios atminties archyvo persikelti į balto popieriaus teritoriją. Šios transformacijos priežastimi tapo kūrėjo mintyse (anot jo paties) nuolat vykdavusios akistatos su vaikyste.

Pietų panevėžiškių tarme parašyta poema liudija universalią aksiomą, kurią vienu sakiniu suformulavo Giedra Rad­vilavičiūtė: „Stasys, kaip ir visi didieji menininkai, sukūrė save iš savęs.“ Kita vertus, pasakodamas apie magiškąjį realizmą, supusį jį vaikystėje ir jaunystėje, Eidrigevičius patvirtina kitos aksiomos teisingumą: jeigu tam tikro laiko ir erdvės konsteliacija yra kontekstas, be kurio sunku suvokti vidutinio statistinio žmogaus biografijos kontūrus, tai genijaus atvejis (kaip teigia mentalitetų istorikai bei biografikos asai) visuomet apmąstomas dvejopai. Visų pirma keliamas klausimas, kiek konkretus asmuo liko ankščiau minėtoje laiko ir erdvės sampynoje. Tada siekiama išsiaiškinti, kiek jis sugebėjo iš šios duotybės išsivaduoti ir todėl buvo apgaubtas „žmogaus ne iš šio pasaulio“ aura.

Perskaitę Eidrigevičiaus poemą, kuri paties dailininko ir Sigutės Chlebinskaitės dėka sukūrė dabar jau nebeišardomą simbiotinį ryšį su archyvinėmis nuotraukomis ir piešiniais, „Munken Lynx“ popieriumi bei jame atspaustais šriftais, ir pabandę apmąstyti kūrėjo biografiją, mes sunkiai išsivaduosime iš šios knygos kerų.

 

4. Odė mūsų kasdienybės formoms, laukiančioms istorijos pabaigos

Emily St. John Mandel. „Vienuolikta stotis“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Šiuolaikinės kultūros tyrinėtojai, stebintys nesiliaujantį istorijos pabaigą skelbiančių vaidybinių kino filmų ir televizijos serialų, komiksų ir romanų srautą, linksta manyti, jog pasakojimai apie trečiąjį pasaulinį karą, technogenines katastrofas, zombių apokalipsę, gamtos kataklizmus ir pandemijos protrūkius yra simptomas. Jis leidžia kon­statuoti, jog Vakarų visuomenė gyvena nerimastingoje, konfliktiškoje, kupinoje dramatizmo dabartyje ir kartu jaučia netikrumą dėl ateities.

Šis teiginys, tiesą sakant, jau senokai neteko konceptualios įžvalgos statuso ir virto banalybe. Juk visiškai akivaizdu, jog apie mūsų gyvenamą epochą galima pasakyti: „Čia iš tiesų kažkas ne taip.“ Pastarieji žodžiai sakomi intonacija, neturinčia nieko bendra su XX a. pabaigoje Franciso Fukuyamos deklaruotu optimizmu, esą po kraštutinumų ir žiaurybių šimtmečio žmoniją ištiksianti istorijos pabaiga bus saugus ir nuobodus egzistencinis akligatvis („Kova dėl pripažinimo, pasiryžimas rizikuoti gyvybe vardan abstraktaus tikslo, pasaulinė ideologinė kova, reikalavusi įžūlumo, didvyriškumo, vaizduotės ir idealizmo, užleis vietą ekonominiams apskaičiavimams, nesibaigiantiems techninių problemų sprendimo procesams, susirūpinimui gamtos apsauga ir vartotojų išpuoselėtų reikalavimų tenkinimui“²). Taigi dabar mes gyvename ne fukijamiško rojaus laukimo, o XX a. perversijų sugrįžimo nuojautomis, ir tai sėkmingai išnaudoja Holivudo iliuzijų fabrikas.

Kanadiečių rašytojos Emily St. John Mandel romanas „Vienuolikta stotis“ iš pirmo žvilgsnio atitinka ankščiau aprašytą popkultūros išgrynintą kanoną: praėjus kelioms savaitėms nuo pirmųjų gandų apie agresyvią gripo formą, pirmiausia paplitusią Gruzijoje, žmonijos (tiksliau, jos likučių) gyvenimas neatpažįstamai pasikeičia: didžioji dalis technikos bei socialinių institutų nustoja veikti ir įsigali fiziškai stipresniojo teisė. Kita vertus, knygoje nerasite kvapą gniaužiančių scenų, gimusių pakrikusiose serialo „Vaikščiojantys numirėliai“ kūrėjų fantazijose, kai desperatiškai kovojama dėl maisto, vaistų ar galimybės išlaikyti žmogiškojo orumo likučius. Klajodama tarp ikiepideminio ir postepideminio (kuriuos skiria kelios dešimtys metų) laikotarpių rašytoja kuria odę mūsų trapios kasdienybės formoms, sykiu leisdama suprasti, jog reikia mėgautis kiekviena mūsų individualios ir kolektyvinės istorijos akimirka. Kol ji vis dar tęsiasi. Vidurio Europos gyventojams šis realybės trapumo ir saugios istorijos laikinumo jausmas pažįstamas itin gerai.

 

5. Pasakoti akimirkas (bei jų istorijas) šviesa

Algimantas Aleksandravičius. „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“. – V.: „Vaga“, 2016.

„Istorikai paprastai neaprašinėja akimirkos laike.“³ Šie istoriko ir kino filmų kūrėjo Danielio J. Walkowitzo žodžiai man tapo atspirties tašku sklaidant fotografo Algimanto Aleksandravičiaus knygas, kuriose įvaizdinamos istorijos akimirkos bei atminties vietos, ir mėginant sau paaiškinti, kuo šio fotomenininko darbai man tokie aktua­lūs. O bandydamas analizuoti vieno iškiliausių lietuvių fotografų darbus remiuosi kito istoriko Peterio Burke’o teze: „Labai svarbu, kad būtų palikta erdvės tam, ką būtų galima pavadinti „vaizdo įtaka istorinei vaizduotei“. Negana to, vaizdai leidžia mums akis į akį susidurti su istorija“⁴ arba (pridurčiau nuo savęs, interpretuodamas ankščiau minėto praeities tyrinėtojo mintį) sukuria galimybes įsivaizduoti istoriją.

Aleksandravičius rado savo metodą ir unikalų stilių kurdamas fotoportretus. Vėliau – darbų ciklai, skirti istorinės Lietuvos atminties vietoms. Na, o 2013-aisiais Metras pristatė pirmąjį naujo opus magnum tomą – „Žemaitėjė – mona meilė“ („Vaga“). Antras „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“ bei trečias „Dzūkija – išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų...“ tomai ant knygynų prekystalių atsidūrė 2014 ir 2015 metais. Pernai gruodį, prieš pat Kalėdas, Aleksandravičius su knyga „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“ pasiekė tarpinį kūrybinio sumanymo finišą.

Ką nauja apie Lietuvos istoriją ir svarbiausias mūsų tautai bei valstybei atminties vietas geba pasakyti fotomenininkas? Ieškant atsakymo į šį klausimą galima pasiremti Virginijaus Kinčinaičio suformuluotomis įžvalgomis, skirtomis pirmam Aleksandravičiaus tomui „Žemaitėjė...“: „Algimantas sugeba išjudinti nuo vartojimo ritualų apspangusios, šiuolaikinės Lietuvos atminties vyrius. Jis perrašo istoriją, ją vizualiai reaktualizuodamas.“⁵ Šią dailės teoretiko ir kritiko mintį ryžtuosi išplėtoti: tai, ką daro fotomenininkas, derėtų vertinti ne tik kaip istorijos perrašymą, bet ir kaip Lietuvos istorinės kultūros kontekste visiškai naujo kokybine prasme naratyvo apie istorijos ir atminties sandūras kūrimą.

Dėl šios priežasties sklaidydamas „Sūduvą...“ ir matydamas Aleksand­ravičiaus nuotraukose įvaizdintas atminties vietas (tarkim, partizano Juozo Lukšos-Daumanto žuvimo vietą Pažėruose ar kalbininko Juozo Jablonskio tėviškę Rygiškiuose) bei sustingdytas istorijos akimirkas (tarkim, dviračių žygio šventė Marijampolėje 2016-aisiais) aš įgyju galimybę iš naujo patirti ir apmąstyti laiko tėkmę.

 

Apie dar vieno penketuko galimybę

Akivaizdu, jog ką tik probėgšmais aptartos penkios knygos (jų išvardijimo eiliškumas neturi jokios potekstės) tikrai nėra vienintelės 2016-aisiais Lietuvoje išleistos neakademinės publikacijos, kuriose yra įdomiai apmąstomos praeities ir dabarties sandūros bei žmogaus likimas istorijoje. Jeigu turėčiau galimybę pateiktą sąrašą išplėsti iki dešimtuko, tikrai į jį įtraukčiau dar ir šias knygas: Rasos Aškinytės „Glesum“ („Vaga“, 2016); Luther Blissett (Wu-Ming) „Q“ („Aukso žuvys“, 2016); Jaume Cabré „Prisipažįstu“ („Alma littera“, 2016); Rimanto Kmitos „Pie­tinia kronikas“ („Tyto alba“, 2016); Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“ („Kitos knygos“, 2016).

 

¹ Alano Lightmano ir Emily St. John Mandel knygas jau pristačiau žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ mini recenzijų skiltyje „Knygų mugė“, todėl čia bus grįžtama prie tam tikrų žurnale suformuluotų idėjų, jas vėl apmąstant arba išplėtojant.
² Francis Fukuyama. „Istorijos pabaiga?“, Šiaurės Atėnai, 1990, Nr. 1, p. 6.
³ „Imate as Artifact. The Historical Analysis of Film and Television“, ed. John E. O’Connor. – Robert E. Krieger Publishing Company, 1990, p. 37.
⁴ Peter Burke. „Eyewitnessing. The Uses of Images as Historical Evidence“. – Reaktion Books, 2001, p. 30.
⁵ Virginijus Kinčinaitis. „Žemaitija – asmeniškai“, Literatūra ir menas, 2014, Nr. 10, p. 26.