2019 m. rinkinyje „Apollo“ Ernestas Noreika skrido į kosmosą, o naujausioje knygoje „Akvanautai“ grįžta į žemę, net leidžiasi į vandenų gelmes, tarsi kosminį laivą būtų pakeitęs povandeninis. Tačiau autoriaus poezijos kismą derėtų vertinti įtariai. Naujų erdvių tyrinėjimams pasitelkiami tie patys konstruktai, įvaizdžiai, įsišakniję poeto kūrybinėje šerdyje nuo pat debiuto.

„Apollo“ ir „Akvanautai“ giminingi ne vienu aspektu. Rinkiniuose įcentrinama tam tikra erdvė, suteikianti eilėraščiams bendrą semantinį lauką. Joje abstrakčiais tyrinėjimais bandoma perkonstruoti sąmonę ir regimojo pasaulio vaizdinį. Tačiau sutelkties taškas lieka neaiškus, mirguliuojantis. Siekiama aprėpti didžiulį tyrinėjimų lauką, kurio ribos punktyriškai brėžiamos siurrealistiniais įvaizdžiais. Apima įspūdis, kad eiles miglotomis reikšmėmis apgaubianti vaizdinija dažnai ne atveria, bet užveria tekstų prasmių lauką. Paprastai tik eilėraščių pabaigoje skaitytojui pateikiamos kelios nuskaidrintos eilutės, turinčios pagrįsti kūrinio logiką. Pavyzdžiui, „balkonai“ kupini netikėtų, bet mažai ką sakančių viražų: „prilips dugne prie kokios uolos / ir sudės savo ikrus // iš kurių išsiris maži balkonėliai / su gražiais žvynų ornamentais“ (p. 73). Atrodo, šis kūrinys apie balkonų žuvis, apie naują rūšį, kuri, patvinus miestams, „išplauks į atvirus vandenis“, plaukia tiesiai į atviras rašliavojimo jūras. Skaitytojas, įviliotas į labirintą, kurio sienos mirga nuo sapniškai spalvingų aprašų, pabaigoje sugrąžinamas prie galimos prasminės ašies, formuojamos tiesiogiai konstatuojant: „tada susivoksim kad iš tiesų // mažai mes ką žinom // (...) // prieš darbą šaltoje dušo srovėje / mėgindami išplaukti / į atvirus vandenis“ (p. 73). „Portalas“ – dar vienas nesuvaldytų vaizdinių pavyzdys: „maloniai duriantis artumas // akmeninės kupranugarių kupros / kyšo vandens paviršiuje // pralekia keli naikintuvai // ir dangus yra tai kaip jaučiamės / nors viskas yra daug paprasčiau // negu paukštis“ (p. 65).

 

Ernestas Noreika. „Akvanautai“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Šie eilėraščiai primena dėlionę, kurios detalės surinktos iš skirtingų paveikslų, arba juxtaposing, kai naudojamos žaliavos nesukuria ryškaus kontrasto, neturi pagrįstų jungčių. Su Gyčio Norvilo poezija susisiejančių siurrealistinių vaizdinių „Akvanautuose“ apstu. Kai kurie tikrai išsiskiria, patvirtina E. Noreikos gebėjimą sėkmingai valdyti plėtojamą formą. Tuomet eilėraštis nebeprimena kratinio, galimas reikšmes lengviau identifikuoti pačiuose konstruktuose, be nuskaidrintų eilučių: „plaunu dulkėtas žuvų akis / valau nuo pelekų dumblą // skudurėliais blizginu žvynus // vakare kabinu ant virvės / kad plevėsuotų vėjyje džiūdami / lyg budistų maldos vėliavėlės // su neišskalbiamais švento purvo raštais“ (p. 26).

Atvejai, kai siurrealistinė vaizdinija ir netikėtos metaforos sėkmingai suvaldomos, išryškina vieną svarbiausių E. Noreikos poezijos aspektų, steigiančių savitumą. Neretai skaitant naujausius eilėraščių rinkinius, kuriuose kryptingai siekiama paprastos, buitinės kalbos, pritrūksta sodrių vaizdinių, originalių metaforų. „Akvanautuose“, kaip ir ankstesniuose poeto rinkiniuose, ši problema neegzistuoja (gali būti kvestionuojamas tik prasmių ir reikšmių pagrįstumas). Skaitytojas, kuriam buitinių aprašymų nepakanka, kuris nori užsimerkti po kiekvienos eilutės, kad vaizdas užsifiksuotų ir ilgiau išliktų, neturėtų nusivilti: „liūtis neturi pirštų antspaudų“ (p. 24); „valau paukščių šešėlius“ (p. 27); „dūmais aptraukiam plaučius / kad išpūstume vidaus kontūrus“ (p. 54); „ir visų mūsų akys bus ištirpusios // kaip rožinė cukraus vata / nulaižyta kito pasaulio liežuvių / išlindusių pro mažą plyšį“ (p. 68).

Akvanautas gelmėse tyrinėja sąmonės ir pasąmonės turinius. Todėl rinkinyje ryški savirefleksijos potekstė, troškimas perskaityti, suvokti ir jungti savo paviršinę bei giluminę dalis. Tačiau savęs skaitymo situaciją dažniausiai lydi neviltis ir absurdas: „nejau galiu atsiverti sau / tik atplėšęs odą // išardęs nematomas siūles / išgaląstais planetų diskais / kad perskaityčiau savo istoriją“ (p. 13). Iš pasąmonės gelmių išnyrančio kito „aš“ koncepcija komplikuoja tikrovės suvokimą: „kiek dar pavyks persijungti iš vieno ritmo / į kitą nežinant kuris aš yra tikrasis / kuris čia kuriam primetinėja // savo tik­rovę“ (p. 52). Saviieška ir sąmonės vaizdinio poetinė transformacija pasitelkiant vandens, atspindžių motyvus primena pastarųjų metų Kornelijaus Platelio eilėraščius. Tačiau E. Noreikos ieškojimai artimesni gražių vaizdų puokštės rinkimui, turistinei kelionei po gelmės.

Nesugebėjimas pačiam savęs perskaityti, pripažinti kitų „aš“ egzistencijos paprastai baigiasi esamų koncepcijų konstatavimu, o ne nuodugnesniu tyrinėjimu ar bandymu priartėti prie eilėraščiuose minimų gelmėse žybsinčių šviesų. Didelio įžvalgumo nereikia, kad pastebėtum, kada bandoma imtis pasąmonės temos („mėgina užčiuopti / metalines duris aprūdijusį įėjimą į povandeninį pasaulį / surasti ką nors tikrą pirmykštį gal net kažką iš tų laikų / kai buvome labiau vanduo“, p. 83), vaizduoti laike skylantį „aš“ („gaila bet turbūt normalu kad su kažkuriuo savimi // taip ir atsisveikini“, p. 53) ar egzistenciškai suvokti save („kieno šitos akys žiūrinčios į medžio viršūnę / kieno šitas kūnas judantis erdvėje“, p. 35). Paaiškėja, kad visų šių tyrinėjimų „rezultatai“ dažnai identiški. Dėl monotonijos naujausias poeto rinkinys, kaip ir ankstesni, pakliūva į keblią situaciją: tie patys teiginiai, įžvalgos nuolat kartojamos keičiant dekoracijas, kurios negilina, bet tik dubliuoja iškeltą problematiką. Rinkinyje cirkuliuoja, kartojasi ne tik idėjos. Gyvybingi ir vaizdiniai, atkeliavę iš E. Noreikos ankstyvosios kūrybos: ugnis, dūmai, paukščiai. Ši trijulė sukabina, suriša poeto prasminį lauką, atsiskleidžiantį siurrealistiniuose konstruktuose. Kita vertus, pasikartojimas E. Noreikos kūrybai suteikia homogeniškumo.

Pasikartojimo problemą tik paaštrina rinkinio struktūra. Nors „Akvanautus“ sudaro penki skyriai įmant­riais pavadinimais („fotinė zona“, „galite prisėsti ant banginio griaučių“ ir kt.), skyrių savitumas neišryškėja, nėra išsiskiriančių temų. Todėl rinkinys atrodo pernelyg vientisas, neretai monotoniškas.

Monotonijos problema svarstoma ir pačiuose tekstuose: monotonija – tai kasdienybės rutina, nuo jos siekiama pabėgti. Daugumą „Akvanautų“ eilėraščių sieja kasdienybės tema, kurios plėtotė leidžia svarstyti apie poetinės pasaulėvokos kontūrus. Kasdienybės, buities vaizdavimas šiuo metu itin būdingas tiek jaunesniosios, tiek vyresniosios kartos lietuvių poetams. E. Noreikos poezija neatsilieka nuo šios tendencijos. Kasdienybei „Akvanautuose“ būdingas cikliškumas, absurdiška kar­totė: „keliuosi iš inercijos dirbu iš inercijos“ (p. 36); „skęstame savo rutinoje / ne visi moka plaukti gyvenimu // tabaluoja kojom ir rankom / išmokyti išgyvenimo komandų“ (p. 49). Tiesa, E. Noreikos poezijoje tik pati kasdienybės ciklo idėja absurdiška. Poetas neleidžia skaitytojui paskęsti nihilizmo šulinyje, šalia absurdo skiepija viltį, kad po paviršiumi yra gelmių, kurių ir reikia siekti. Atskleidžiama, kodėl kasdienybės paviršiuje dūstantis žmogus turėtų pasirinkti (pa)būti akvanautu: „o jei pasinertų ir pamatytų / kiek visko slypi po vandeniu“ (p. 49).

Bandymai panerti, ieškoti gelmėse šviesos, tolti nuo to, kas įprasta, paviršutiniška – tai galėtų būti rinkinio ašis. Priartėjame prie E. Noreikos kūrybos branduolio išaiškinimo: vaizdinių tirštumas, sapniškojo pasaulio realijos skaitytojui leidžia panirti į gelmę, atitolti nuo rutinos ir sausais kasdienybės aprašais virstančios šiuolaikinės poezijos, kurioje vis dažniau atsisakoma metaforų, įtaigumo, siekiama absoliutaus poetinio apsinuoginimo.

E. Noreikos kūrybą galėtų apibūdinti eilėraštis „tripas“ (p. 66). Rinkinio skaitymo patirtis dažnai primena haliucinogeninę kelionę: atrodo, vaizdai migloti, ne visados junglūs, bet gaivūs, kažką nurodantys, prie kažko vis artėjantys. Nors kelionės pabaigoje ir apima jausmas, kad iš vietos nepajudėta. „Akvanautų“ eilėraščiai – tarsi fragmentiškos, nenuoseklios vizijos, kurias galime regėti stipriai užsimerkę: „kad pagaliau suprastume / jog niekada neužsimerkiame // tik atsimerkiame // į kitą pusę“ (p. 71). O gal „Akvanautai“ labiau primena turistinę kelionę, kurioje trumpam pabėgama iš kasdienybės? Poetinio turizmo nereikėtų vertinti vien neigiamai. Knygoje yra tirštų metaforų, dažnai apima nuojauta, kad „Akvanautai“ – savitas rinkinys. Todėl su nekantrumu laukiu kitų poeto kelionių.

Deividas Varanius – eiti kiaurai sienas bandantis, vilko valandą šnabždantis, performansu dienas verčiantis kofeinistas studentas.