Eglė Baliutavičiūtė. Ar daug šiuolaikinėje mūsų vaikų literatūroje įvairovės?

Paprašyta parašyti apie įvairovę mūsų vaikų literatūroje, kiek sutrikau. Atrodė, apie ką gi čia rašyti – tos įvairovės tiek mažai... Bet gal tai tik pirmas neapgalvotas įspūdis?

Nesieksiu šiame tekste didelių įžvalgų ar apibendrinimų, tai bus labiau apžvalga, kokios įvairovės galime rasti lietuvių vaikų literatūros lentynose, kas labiau domina mūsų rašytojus, o kurios lentynos kone tuščios. Taip pat iš karto reikia pažymėti, kad nesileisiu svarstyti minimų knygų literatūrinės vertės.


Įvairovė literatūroje

Vakarų literatūrologijoje ir populiariuosiuose literatūros diskursuose įvairovės (diversity) terminas nuolat linksniuojamas: rengiami straipsniai, monografijos, knygų apžvalgos ir tiesiog rekomenduojamų knygų sąrašai. Neretai įvairovės klausimas keliamas ir vertinant literatūrą, skiriant apdovanojimus: ar knyga pakankamai atidi žmonių įvairovei, kaip tuos žmones vaizduoja, kokias savybes jiems priskiria? Ar rašoma tik apie privilegijuotus ir jų problemas?

Įvairovės terminas ir Lietuvoje nesvetimas, tačiau nėra plačiai vartojamas. Dažniau svarstymuose apie vaikų literatūrą sutinkamas terminas „kitas“ – jis platesnis, bet tik iš dalies tinka svarstymams apie įvairovę.

Tad kas toji įvairovė? Jei trumpai, tai atidumas ir įvairių rasių, tautybių, kultūrų, seksualinių ir lytinių tapatybių, negalią turinčių personažų vaizdavimas literatūros kūriniuose. Kitaip tariant, dėmesys tiems, kurie laikomi mažumomis ar (ir) yra atsidūrę visuomenės paraštėse. Aišku, svarbu ne tik tai, ar tokie personažai atsiranda literatūros kūriniuose, bet ir jų reprezentacija – kaip šie personažai vaizduojami. Ar literatūra daugina žalingus stereotipus, kuria mitus, vaizduoja tokius personažus kaip kitus, kitokius, ar stengiasi sukurti autentiškus veikėjus, pagarbiai įsigilinama į jų potyrius, jausmus, kultūrą. Ar skatinama empatija ir supratimas, ar šie veikėjai tampa lygiaverčiais, įdomiais personažais.


Kodėl tai svarbu?

Viena iš daugybės literatūros funkcijų – padėti pažinti ir priimti kitą, kurį galbūt rečiau matai visuomenėje, apie kurį mažiau kalbama. Ir tuo pat metu atrasti save literatūroje, atpažinti į save panašius veikėjus, kurių keliai ir sunkumai gali padėti pasijusti „ne vienam tokiam“, galų gale gali įkvėpti, padėti spręsti panašius gyvenimo iššūkius ar problemas, priimti save tokį, koks esi. Žinoma, tapatintis su knygų veikėjais galima įvairiais aspektais, nebūtinai vien patenkančiais po įvairovės spektru. Tačiau nenuneigsi, kad tai irgi reikšminga. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, judėjimo negalią turintį vaiką, įnikusį į nuotykines knygas. Argi jam nebūtų įdomu ir vertinga atrasti bent vieną į jį panašų veikėją, kuris, nepaisant negalios, gyvena nepaprastai įdomų ir stebuklingiausių nuotykių kupiną gyvenimą? Ar, skaitydamas vien apie sveikus herojus, jis neims manyti, kad nuotykių durys jam ir į jį panašiems užvertos, nes jie kitokie? Taigi tapatinimosi funkcija vaikų literatūroje, skirtoje augančioms, besiformuojančioms asmenybėms, ypač svarbi. Todėl svarbi ir įvairovė, galinti tapti ir vartais, ir veidrodžiu jauniesiems skaitytojams.


Įvairovė šiuolaikinėje lietuvių vaikų literatūroje

Ar jos daug? Mažai? Kaip pažiūrėsi. Apie vienus dalykus rašoma vis dažniau, apie kitus – retai ir tikriausiai... privengiama rašyti. Pažvelkime atidžiau į kelias dažniausias temas, minimas kalbant apie įvairovę.

Bene populiariausia įvairovės tema lietuvių ir pasaulinėje vaikų literatūroje – socialinės rizikos aplinkoje augančių vaikų, paauglių ir žmonių su negalia vaizdavimas. Gana dažnai į šių dienų lietuvių rašytojų akiratį pakliūva vaikai, augantys vaikų namuose, – apie tai rašė Bitė Vilimaitė „Mergaitės romane“, Gend­rutis Morkūnas „Iš nuomšiko dienoraščio“, Daiva Vaitkevičiūtė „Trise prieš mafiją“, Daina Opolskaitė „Eksperimente gyventi“. Paauglio augimas nedarnioje, potencialiai socialinės rizikos aplinkoje narstomas Vytauto Varaniaus „Šiltnamyje“, Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublikoje“, Ilonos Ežerinytės „Verksnių klube“ ir kt. Šiose knygose veikėjai kuriami gana įvairiapusiški – jie ir klystantys, ir pasielgiantys negražiai, bandantys gyventi kitaip, pakliūvantys į netikėtus nuotykius. Taigi knygos varijuoja nuo problemų prozos žanro iki nuotykinių romanų.

 


Daiva Vaitkevičiūtė. „Tryse prieš mafiją“. Iliustratorius – Andrius Zakšauskas. „Magilė“. 2007.

 

Kita gana dažna tema – negalia. Vaizduojama tiek fizinė negalia, ligos, tiek psichinė negalia ar raidos sutrikimai. Šioms temoms didesnis dėmesys pradėtas rodyti prieš maždaug 10 metų, o pastaraisiais metais dar išaugo. Pozityviai į fizinę judėjimo negalią pasižiūri Audronė Kvietkutė kūrinyje „Rytės ratai“, kuriame negalia matoma ne kaip problema, o kaip kitoks būdas būti pasaulyje, netrukdantis mėgautis gyvenimu ir turėti daug draugų. Lina Žutautė knygoje „Kakė Makė ir katinas vienai savaitei“ skatina suprasti turinčius negalią, pamėginti „pagyventi jų kailyje“. Neringa Dangvydė knygoje „Vaikas su žvaigžde kaktoje“ pasakoja apie trijų vaikų (vienas iš jų neregys, kitas turi raidos sutrikimą) draugystę, kasdienybę ir nedidelius nuotykius. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė vaizduoja autizmą turintį vaiką knygoje „O mano brolio vardas – Tomas“. Aktualizuoti negalios kontekstą galima ir įvairių apdovanojimų pelniusioje Audros Baranauskaitės ir Linos Itagaki paveikslėlių knygoje „Nukas“. Ši knyga skaitoma iš dviejų pusių: vienoje pusėje pagrindinis veikėjas vaikas nemato, o kitoje – negirdi. Autorės atskleidžia, koks įdomus ir turtingas gali būti gyvenimas turint vieną iš šių negalių, kad, apribojus konkretų pojūtį, jį pakeičia kiti.

 

Audra Baranauskaitė. „Nukas“ . Iliustratorė – Lina Itagaki. „Tikra knyga“. 2021
Audra Baranauskaitė. „Nukas“ . Iliustratorė – Lina Itagaki. „Tikra knyga“. 2021

 

Negalios temos gana dažnos ne tik vaikams, bet ir paaugliams skirtose knygose. Negalių turintys personažai domina Rebeką Uną kūrinyje „Šeštadienį aštuntą valandą“, D. Opolskaitę „Užrakte“ bei „Kur dingo Edvinas Kratas?“. Šiame kūrinyje pagrindine tema tampa fizinių negalių turinčio paauglio patirtys ir susidūrimas su patyčiomis pradėjus lankyti mokyklą. Apie diabetu sergančio vienuoliktoko gyvenimą pasakojama neseniai pasirodžiusioje debiutinėje Viktoro Jasaičio knygoje „Priklausomas. Be galimybės mesti“. O Lauros Varslauskaitės knygos „Mano didelis mažas aš“ centre atsiduria Dauno sindromą turintis paauglys.

Knygose vaikams daug pozityvumo, siekiama parodyti, kad negalią turintys vaikai tokie pat kaip mes, todėl negalia yra tik nedidelė skirtybė, o ne kliūtis mėgautis gyvenimu, turėti draugų. Paauglių literatūroje pozityvumo irgi daug, tačiau į negalią turinčio gyvenimą stengiamasi pažiūrėti atidžiau, pamatyti konkrečius jam kylančius sunkumus, apribojimus, stengiamasi parodyti ir paauglio psichologinę būseną. Vaikų literatūrai būdingesnės apibendrintos situacijos, nors, pavyzdžiui, E. Gelažiūtės-Petrauskienės kūrinys gana specifiškas.

Gerokai mažiau turime knygų apie kitataučius. Marius Marcinkevičius ir Inga Dagilė istorinėje paveikslėlių knygoje „Akmenėlis“ kalba apie getą ir žydų vaikus jame, o fantastinių elementų turinti I. Ežerinytės knyga „Skiriama Rivai“ skaitytoją nukelia į XIX a. pab. Lietuvos štetlą. Vaikų literatūros debiutantė Saulė Paltanavičiūtė pasakoja apie šių dienų Meksikoje gyvenančios jaunos indėnės mištekės kasdienybę ir kultūrą knygoje „Meksika Marija. Indėnės mištekės istorija“. Taigi, į rašytojų interesų lauką dažniau patenka istorinės temos, supažindinančios jaunuosius skaitytojus su Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų istorija, kultūra, praėjusiais amžiais, tačiau kol kas nėra kūrinių apie šių dienų Lietuvos mažumų vaikų ir jaunimo kasdienybę, kultūrą, kultūrines patirtis bei problemas augant daugiakultūrėje, daugiakalbėje aplinkoje. Nerašo apie šias temas ne tik lietuviai, bet ir Lietuvos tautinių mažumų atstovai (na, bent jau lietuviškai nerašo).

Ne tik rašytojai, bet ir iliustratoriai gali rinktis vaizduoti įvairius žmones. Ypač daug laisvės suteikia paveikslėlių knygų žanras. Knygose iliustracija atvaizduoja tam tikrą siužeto epizodą, veikėją ar aplinką, todėl paprastai gana nuosekliai laikomasi teksto. Tačiau paveikslėlių knygose tekstas ir piešiniai lygiaverčiai, vienas kitą papildantys – iliustratorius tampa knygos bendraautoriu ir gali stipriai praplėsti tekste sukurtą pasaulį, veikėjus, netgi siužetą. Pavyzdžiui, iliustratorė Eidvilė Viktorija Buožytė piešiniuose renkasi vaizduoti ir įvairiaspalvius žmones. Tomo Dirgėlos knygoje „Monstras numeris du“ tekstas nieko nesako, kokie yra veikėjai, kaip jie atrodo, tačiau iliustracijose matome įvairių odos atspalvių žmones, kurie į siužetą įtraukti lygiavertiškai. Vis dėlto ir iliustracijose, jei vaizduojami žmonės, beveik visada vyrauja vien sveiki ir baltieji.

Pirmoji apie homoseksualumą vaikų literatūroje pradėjo rašyti vaikų rašytoja ir vaikų literatūros kritikė N. Dangvydė (taip pat žinoma Mikalauskienės, Macatės bei Meškauskaitės pavardėmis). Liaudies pasakų motyvais ir struktūra grįstoje pasakų knygoje „Gintarinė širdis“ autorė rašė ir apie negalią, romus, kvestionavo lyčių stereotipus. Taip pat vaizdavo tos pačios lyties asmenų romantinę meilę – neįkyriai, neaprašinėdama santykių vingrybių ar tuo labiau nesiimdama sekso temų, tos pačios lyties asmenų santykius rašytoja traktavo kaip normalią žmonių būtį, kai susitinka dvi viena kitai artimos asmenybės ir viena kitą pamilsta.

 

Neringa Dangvydė. „Gintarinė širdis“. Iliustratorė – Neringa Dangvydė. „Edukologija“. 2013.
Neringa Dangvydė. „Gintarinė širdis“. Iliustratorė – Neringa Dangvydė. „Edukologija“. 2013.

 

Tik tiek... Tačiau netrukus N. Dangvydė ir jos knyga pateko į skandalų sūkurį, kai kūrinį išleidusi tuometinio Lietuvos edukologijos universiteto leidykla „Edukologija“ paskelbė, kad knyga neatitinka jų ugdymo koncepcijos ir nutraukė knygos platinimą. Vėliau, prasidėjus teismams, leidykla atnaujino platinimą su absurdišku lipduku „Informacija gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki 14 metų“.

Leidyklų asortimente galime rasti verstinių knygų paaugliams, kuriose pozityviai vaizduojami jauni ir suaugę homoseksualūs asmenys, tačiau vargu ar aptiktume tokių knygų, skirtų jaunesniems skaitytojams. Turbūt vis dar baiminamasi nusižengti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymui ir sulaukti šioms temoms aršiai nepritariančios visuomenės dalies reakcijos. Juk iš knygų mažesniesiems ištrinami net alkoholinių gėrimų paminėjimai, ką jau čia homoseksualumas... Kol kas dar nepasirodė naujų lietuvių autorių kūrinių nei jaunesniems, nei paaugusiems skaitytojams apie homoseksualumą ar kitas prieštaringai visuomenėje sutinkamas seksualinės, lytinės tapatybės temas.

Ne vienerius metus teko būti leidyklos „Alma littera“ organizuojamo Paauglių literatūros konkurso komisijos nare, todėl galiu pasakyti, kad retesnes įvairovės temas paliečiančių rankraščių per tuos metus būta tiek, kad ir vienos rankos pirštų jiems suskaičiuoti per daug. Ir tie keli rankraščiai, deja, neperžengė literatūrinės kokybės slenksčio, nors komisija sutarė, kad gerai parašytų knygų tokiomis temomis tikrai reikėtų ir į jas nebūtų numota ranka kaip į ką nors neįdomaus, nereikšmingo ar netinkamo. Taigi nepakanka vien gerų ketinimų ir noro rašyti aktualiomis ar retomis temomis... Tačiau tikiu, kad visuomenei darantis atviresnei, daugiau įvairovės pamatysime ir vaikų literatūroje.

O žvelgiant plačiau į lietuvių literatūrą, galima būtų konstatuoti: nors ir džiaugiamės per pastarąjį dešimt­metį sustiprėjusia, paįvairėjusia, pagražėjusia vaikų literatūra (šių pokyčių nė kiek nenuvertinu ir be galo jais džiaugiuosi), vis dėlto dominuoja pasakiniai kūriniai, kalbantys universaliomis temomis (meilė, draugystė, laimė, žaidimai, nuotykiai). O sudėtingesnės temos, pasaulinės problemos, Lietuvos ir Lietuvos tautinių mažumų istorijos naratyvai, įvairovė vaikų ir paauglių literatūroje gerokai rečiau aptinkama. Vis dėlto neverta pernelyg nusiminti ar save plakti dėl įvairovės stokos – apie panašias tendencijas kalba ir didžiųjų Vakarų valstybių vaikų literatūros tyrinėtojai bei apžvalgininkai.


Įvairovės literatūros pavojai

Kiekviena ideologija, kad ir kokia gera būtų, turi ydų ir pavojų. Ir įvairovės naratyvas nėra švelnus pūkuotas padarėlis, kuriuo telieka tik žavėtis. Pasitaiko, į įvairovės spektrą patenkantys personažai imami vaizduoti pernelyg pozityviai (lyg tokie žmonės negali būti dygūs, nemalonūs vien dėl to, kad tam tikroje kultūroje ar aplinkoje yra mažiau privilegijuoti). Taip sukuriami tobuli, žmogiškų ypatybių stokojantys ir visai neautentiški personažai.

Kita problema, apie kurią svarsto ir literatūrologai: dažnai pernelyg susitelkiama į konkrečią veikėjo ypatybę ir su tuo susijusius sunkumus, todėl neatskleidžiama to personažo gyvenimo įvairovė, kuri nebūtinai susijusi su vienu prigimtiniu ar įgytu atributu (rase, negalia ir kt.). Vakarų literatūros pasakojimuose, kuriuose vaizduojami į įvairovės spektrą patenkantys personažai, vis dažniau ryškinamos ne tik jų augimo, tapatybės ir kitos problemos – šie personažai tampa įvairių naratyvų (nuotykinių, distopinių ir kt.) veikėjais. Taigi jų ypatybės pažymimos, bet nėra esminė kūrinio tema.

Aktualu ir tai, ar į įvairovės spektrą patenkantys personažai gauna progą literatūroje įgyti autentišką balsą, ar atlieka svarbius vaidmenis. O gal pasitelkiami tik kaip ant­raeiliai ar net trečiaeiliai personažai dėl paties įvairovės fakto ir rinkodaros, akcentuojančios, kad knygoje yra įvairovės, nors iš tiesų kūrinyje ji neturi ypatingos reikšmės.

Taip pat svarbu, kad jei kūriniuose vyrauja koks nors vienas pasakojimas įvairovės tema arba visi pasakojimai panašūs, skaitytojai gali susidaryti klaidingų ir toli siekiančių išvadų apie visus tam tikrą ypatybę turinčius žmones. Geras pavyzdys, kaip per grožinę literatūrą pažįstame žydus. Dauguma tokių pasakojimų yra apie Holokaustą, lyg tai būtų vienintelis dėmesio vertas žydų tautos istorijos momentas. O jei visos knygos apie negalią turinčius žmones vaizduotų tik jų kančias? Jei visi seni žmonės literatūroje būtų vien ligų palaužti ir gyvenimo džiaugsmą praradę? Todėl svarbi yra ir pasakojimų gausa, ir pasakojimų įvairovė bei tai, kaip vaikams vieną ar kitą įvairovės aspektą padeda suprasti artimoji aplinka, mokykla ar kiti literatūriniu, kultūriniu vaikų ugdymu užsiimantys žmonės. Kitaip tariant, aktualus ir kritinio mąstymo ugdymas.


Eglė Baliutavičiūtė – vaikų literatūros ir skaitymo skatinimo specialistė, dirbanti savarankiškai ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­liotekoje. Taip pat rašo knygas vaikams slapyvardžiu Gaja Guna Eklė.