Šiemet Pirmosios knygos konkurso komisijai nereikėjo pratęsti kūrinių priėmimo termino. Mano lentynoje šių metų prozos konkurso nugalėtojos Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkinys „Vieną gražią dieną“ ilgai negulėjo. O perskaičius knygą neteko nusivilti.

Didelė laimė inžinieriui sutikti architektą, kurio sumanymai atitinka pagrindinius statybinių konstrukcijų principus ir yra nesudėtingai įgyvendinami. Jeigu I. Motiejūnaitės architektūriniai projektai bent kiek panašūs į literatūrinius, vadinasi, turėtų būti daugiau laimingų žmonių. Visos keturios rinkinio „Vieną gražią dieną“ novelės turi aiškią, tvirtą struktūrą, užmezgamą ir palaikomą intrigą, yra idėjiškai susijusios, kuria rinkinio vientisumą. Knygos centre – mažas žmogus dideliame kapitalistinių jėgų valdomame pasaulyje. Jis yra eilinis darbuotojas didelėse bendrovėse, turi svajonių, norų, siekių, savo buitį ir nuomonę. Novelėse demonstruojama kartais iki absurdo paprasta žmogaus pasaulėžiūra racionaliame, griežtais principais grįstame kapitalistiniame pasaulyje. Į individą I. Motiejūnaitės knygoje žvelgiama iš įvairių rakursų: individas geba sistemoje nepriklausomai gyventi; individas prieš sistemą maištauja; individas nori primestos, svetimos sistemos nusikratyti. Nepaisant menkumo, kurį novelių personažai labai sąmoningai suvokia ir kurio nė kiek nesibodi, žmogus gali jaustis reikalingas, rasti savo vietą pasaulyje. Patys mažiausi sistemos sraigteliai gali turėti laisvą pasaulėjautą, kuri nepasiduoda sistemai, o kartais net sukelia netikėtą destrukciją. Kalbant banaliai, šiandienėje komplikuotoje visuomenėje vyksta nuolatinė Dovydo ir Galijoto kova – didysis tikisi įveikti mažąjį, bet mažasis, išlaikęs tikėjimą savimi, tampa tikruoju laimėtoju. Tačiau ši pozityvi, viltinga perspektyva galų gale komplikuojama, nes sistema atsistato, o individas sau ir vėl joje neranda vietos.

 

Indrė Motiejūnaitė. „Vieną gražią dieną“. Dailininkai Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Skaitant pirmąjį apsakymą „Slėnis“ dažnai pagalvodavau apie Trento Daltono romaną „Berniukas nuryja visatą“ (iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019). Šį įspūdį tik­riausiai lėmė aiškiai neapibrėžta I. Motiejūnaitės apsakymo erdvė ir kalba, nors lietuviško teksto kalbos lyginimas su verstiniu australų rašytojo tekstu gali pasirodyti keistokas. Pagrindinis „Slėnio“ veikėjas pirmu asmeniu – kaip, beje, ir kitose rinkinio novelėse – pasakoja savo pirmosios darbo dienos Didžiojoje draudimo bendrovėje nuotykius, lėmusius jo mirtį (apie mirtį sužinome kūrinio pradžioje). Šio apsakymo centre yra įvykis ir jo nulemta netikėta rutinos vaga tekėjusio vidutiniokiško gyvenimo destrukcija: „Man sekėsi, buvau jaunas, sveikas ir guvus, o dabar esu miręs (...). Mirtis tiek man, tiek aplinkiniams buvo netikėta ir, manau, nepelnyta. Turėjau svajonių, planų, paskolų, naujas pareigas ir naują būstą“ (p. 5). Novelė nuskamba kaip priekaištas, kaip nieko pakeisti negalinčio žmogaus likimo neišvengiamybės konstatavimas.

„Slėnis“ yra ilgiausia, mistiškiausia ir, mano manymu, daugiausiai sąsajų su kitais tekstais apimanti rinkinio novelė. Joje vyksta netikėtos įvykių tėkmę keičiančios daiktų transformacijos, skelbiamos vizio­nieriškos, raganiškos pranašystės, geriamas stebuklingas gėrimas, užsimenama apie magiškas būtybes. Pagrindinio veikėjo tapatybės nykimas neišvengiamai primena Donaldo Kajoko romaną „Kazašas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007). Tiesa, vertinant „Slėnį“ kaip autonomišką, nuo kitų rinkinio apsakymų atsietą tekstą, užčiuopti jo esmę gana sudėtinga, perskaičius lieka kirbėti nedėkingas klausimas: „O kas iš to?“ Nuolat besikeičiantys veikėjo aplankomi namai ir juose laukiančios naujos patirtys skatina apie novelę galvoti kaip apie nuotykių literatūros pavyzdį. Tačiau kūrinyje metamas priekaištas likimui, parodoma destruktyvi jo galia daugiau prasmės įgyja per sąsajas su kitais apsakymais, kuriuose išryškinama individo ir sistemos trintis, vaizduojamų veikėjų charakterio tipas.

„Slėnio“ įvykių data bei vieta nėra įvardijami, informaciją apie tai galima susirankioti nebent iš atskirų detalių. Tai ir lėmė, kad novelę palyginau su T. Daltono romanu. Šią sąsają sustiprino ir pagrindinio veikėjo pasakojimas pirmu asmeniu, jo besiliejanti kalba ir tokios vertalus primenančios frazės kaip „Didžioji (great) draudimo bendrovė“. Šį įspūdį stiprino ir namus ginančios šeimininkės stalčiuose slepiami šautuvai, ir egzotiškos interjero detalės, tokios kaip pakabinami sieniniai laikrodžiai trikampiu stogeliu ir išlendančia gegute. Visa tai puikiai, o gal net geriau įsipaišytų kokio nors JAV priemiesčio aprašyme. Nuo lietuviškų realijų „Slėnį“ tolina ir tai, kad į visus aplankytus namus veikėjas draudimo brokeris buvo geranoriškai įleistas.

Pagrindinis „Slėnio“ veikėjas yra neišvengiamo likimo auka, o apsakymo „Pasaka“ personažas tampa auka savo paties veiksmų, nederančių su formaliąja visuomenės sankloda. Jis dėl nenuovokumo ir naivios vilties išsisukti netenka namų, absurdiškai kvailai neapsvarstęs situacijos ir savo veiksmų pasekmių netenka darbo, net įsivelia į kriminalą. Šis vyras puikiai reprezentuoja racionalioje, į tikslus orientuotoje visuomenėje vadinamąjį nevykėlį. Savo trūkumus žmogus pripažįsta ir dėl jų visiškai nesigraužia: „Nebuvau vienas iš tų pavyzdingų darbuotojų (...). Žinoma, jie šaunūs žmonės, siekiantys asmeninių tikslų, ne tokie kaip aš. Girdėjau kalbant, kad man trūksta motyvacijos ir ambicijų – tikra tiesa“ (p. 40). Dažnai šio vyro dėmesys ir interesai konkrečiose situacijose nukreipti visai kitur, negu daugelis tikėtųsi: per pokalbį direktoriaus kabinete akys krypsta į saldainių dubenį, o kilus grėsmei prarasti darbą gerokai svarbiau pamaitinti biure rastą kačiuką. Apsakyme tiesiog aidi ramios konstatuojančios pasakotojo frazės: „Pavadinkime tai klaida ar aplaidumu“ (p. 36), „Tai buvo antroji mano klaida“ (p. 38), „Tai buvo trečioji“ (p. 39). Taip pat aidi komiškas veikėjo stebėjimasis kiekvienos klaidos pasekmėmis, kurios visada užklumpa „netikėtai“, ir piktinimasis, kad šitaip su žmonėmis nesielgiama. Nepaisant visų negandų – būsto, darbo netekimo ir kt., – veikėjas išlieka fundamentaliai laimingas. Kad ir kokioje situacijoje atsidurtų, geba tiesiai, be baimės save reflektuoti, suvokia savo poziciją, yra ištikimas savo pasaulėžiūrai, neturi pernelyg aukštų gyvenimo standartų. Gebėdamas atsisakyti visų saitų su sistema, nepavergtas jos tobulo gyvenimo pasakos priklausomybės, šis veikėjas gali atsiskirti ir patirti tikrąją asmeninę pasaką. Panašu, kad Kristijono Donelaičio būrams keltas imperatyvas „mokinkis čia pasikakint“ dar ir šiandien aktualiai ataidi literatūroje.

Trečioji rinkinio novelė pavadinta „Vagis“ – tarsi lietuvių literatūrologijoje būtų maža painiavos. Tiesa, postuluojamos moralės požiūriu pagrindinį veikėją labiau tiktų gretinti su Jurgio Savickio novelėje vagį išlaisvinusiu vaiku negu su tikru vagimi. Vis dėlto savirefleksija, socialine padėtimi ir tvirtu apatiko požiūriu vagis mažai kuo skiriasi nuo „Pasakos“ veikėjo: „Gaunu kuklią algą ir neturiu jokių ambicijų. Be to, esu vagis“ (p. 57). Niekas taip lengvai nepriskirtų savęs kokiai nors profesijai, jei nematytų joje aukštesnio tikslo, idealo, nejaustų priklausantis tos profesijos atstovams. Šio vagies motyvacinis kodeksas paprastas: „Malonu padėti žmonėms, be to – malonu kelti sumaištį“ (p. 58). Efektingumo trokštantis intrigantas, bet ir tylus, uolus svieto lygintojas, nepavergiamas teisingumo karvedys niekaip netelpa į standartinį vagies apibrėžimą, kuriam paprastai priskiriamos daug rimtesnės neigiamos savybės. Kiekviena veikėjo vagystė yra motyvuota, tai gėrio siekianti kova prieš neteisybę. Ir šios novelės centre atsiduria mažo žmogaus tiesos samprata bei pasaulėžiūros tvirtumas, tik „Vagyje“ tokios nuostatos įveiksminamos. Nepaisant to, kad veikėjo veiksmai racionalioje visuomenėje vertinami kaip neteisėti ir nepriimtini (jo ištikimų draugų ratas ir tie, kuriems vagis padeda, net nenumano, kad veikėjo parama grįsta vogimu iš didelių įmonių ir atidavimu, dosnumu kitiems), tikrasis teisingumas dažnai būna būtent vagies pusėje. Taip skaitytojas skatinamas tapatintis, persvarstyti ištikimybės sau sampratą. Net sudėtingose situacijose, pavyzdžiui, parklupdytas prieš direktorių kabinete, veikėjas nebijo jo laukiančios bausmės, o grožisi kilimo raštais; vedamas į mišką susidoroti nedrebina kinkų – nutaikęs momentą žavisi žvaigždėtu dangumi. Apsakyme didelių bendrovių galia prieš mažą žmogų netenka jėgos, mažo žmogaus neįmanoma išspjauti: griežtai struktūruotame korporacijų pasaulyje jis vis grįžta kaip neracionalus, nesusisteminamas šviesulys, kaip po begalinę tamsą blaškomas jonvabalis, kuris vis tiek šviečia ir savosios šviesos prasmę bei savo vertę toje tamsoje, toje sistemoje mato. Tai senas kaip pasaulis idealistiškas paprastumo, nuoširdumo, ištikimybės sau triumfas.

Paskutinė trumpa novelė „Vieną gražią dieną“, davusi pavadinimą visai knygai, rinkinio kontekste veikia kaip galutinis išėjimas, durų užrakinimas, šviesos kambaryje užgesinimas. Ji teikia knygai vientisumo, idėjiškai įrėmina. Nelieka prieš tai matyto maištingumo, pernelyg neafišuojama veikėjo apatija, nesikeičia pagrindiniai charakterio bruožai. Vis dėlto iš esmės apsiverčia „Vagyje“ akcentuotas mažo žmogaus pergalingas santykis su sistema. Novelėje „Vieną gražią dieną“ rodomas mažo, sistemoje lengvai pakeičiamo ir jai nereikalingo žmogaus tylus noras išeiti, veržimasis į save, į ramybę, siekis palikti nušviesti mėgintą svetimą tamsą. Trijose ankstesnėse novelėse aidėję teiginiai „Jaučiausi puikiai“ (p. 46), „Aš taip pat buvau laimingas“ (p. 45) keičiami viltingomis ateities projekcijomis ir būsimojo laiko teiginiais „Gyvensiu puikiai“ (p. 79), „Viskas bus gerai“ (p. 79). Paskutinė novelė – tai tyki svajonė apie tai, kas bus, kai „[V]ieną gražią dieną aš pradingsiu“ (p. 73). Tai lyg universalus nuo kapitalizmo rutinos pavargusio žmogaus ilgesys. Neatskleisiu, kaip baigiasi ši novelė, tačiau esu tikras, kad toks ilgesingas naratyvas daugeliui tikrai daug kartų gyvenime girdėtas.

I. Motiejūnaitės apsakymų rinkinys žavi įtikinamai įgyvendinta, įvairiapusiškai nagrinėjama tikriausiai amžinai aktualia mažo žmogaus dideliame pasaulyje problematika ir idėjiniu vientisumu. Būtent vientisumas aktualizuoja prasmės lūkestį, kilusį perskaičius pirmą apsakymą. Įdomu, kad, autorės teigimu, į knygą sudėti ankstyvieji jos apsakymai, išskyrus patį pirmąjį. Būtų smagu sulaukti daugiau I. Motiejūnaitės kūrinių. Kaip dar vieno įrodymo, kad ir „neliteratūrinių profesijų“ žmonės – šiuo atveju architektai – gali gerai rašyti.

Eimantas Garšauskas – dar vienas literatūros kritikas.