Juozo Kėkšto šimtmečiui

 

 „Paribio poetu“ vadinamo Juozo Kėkšto (1915–1981) recepcijos istorija išskirtinai ambivalentiška: taip iki galo ir nepaaiškėja, ar tai būta tikro poeto, kurio kūryba priklauso lietuvių literatūros kanonui (šitaip žiūrėti siūlo Vytautas Kubilius, suteikęs Kėkštui vietą savo parašytoje XX a. literatūros istorijoje), tačiau yra sunkiau atpažįstama dėl kelių skirtingų kalbėjimo būdų, kodų, neturinčių analogų lietuvių poetinėje tradicijoje, sampynos; ar kelis gerus eilėraščius parašiusio, bet iš esmės gana primityvaus, šabloniško, lenkų avangardizmui simpatizavusio, bet „gryniausiame XIX a. romantizme“ užstrigusio autoriaus, turėjusio neišsipildžiusių ambicijų priklausyti lietuvių poezijos elitui.

Nors apie Kėkštą dažniausiai kalbama aptakiai, griežčiau jo kūrybą yra įvertinęs, pavyzdžiui, Algirdas

Julius Greimas (apsisnargliavusi širdis, gana primityvi simbolių sistema, konvencionalumas ir jokios revoliucijos, su kuria Kėkštas nuosekliai siejamas), tačiau geriausiai lietuvių kultūros santykį išreiškė Alfonsas Nyka-Niliūnas, savo dienoraštyje dvejų metų skirtumu užfiksavęs dvi priešingas pozicijas. 1953 m.: „Kėkštas yra vienintelis tikrai autentiškas revoliucinis poetas lietuvių poezijoje. (...) Kėkšto revoliucinė ideologija konkreti, sąmoninga, ir jo revoliucionuoto pasaulio idėja kartais įgauna tiesiog metafizines dimensijas.“ 1955 m.: „Plakatinis Kėkšto iniciatyvos gyvastingumas, idealizmas ir romantika. Jis gyvena Franso Masereelio medžio raižinių romano Mein Stundenbuch pasauly.“

Toks dvilypumas vertinant Kėkšto poeziją, panašu, kyla dėl to, kad ji iš tiesų balansuoja ant ribos tarp poetinės kokybės bei primityvumo, paviršutiniškumo. Čia reikia atkreipti dėmesį į kultūrines sąlygas, kuriomis Kėkštas pradėjo savo poetinę „karjerą“. Vilniaus krašto lietuvių literatūra, kuriai priklauso ir tarpukarinė Kėkšto kūryba, iškilo tik 4 dešimtmetyje, tačiau buvo pernelyg silpna, kad susiformuotų atskira poetinė mokykla, o kūrėjai dar ir pernelyg jauni, kad įtvirtintų individualią poetinę raišką. Atrodytų, heterogeniškame tarpukario Vilniuje turėjo susiklostyti autentiško kalbėjimo, pasaulėžiūros sistema, apimanti ne tik įvairius lietuviškumo ir lietuviškosios tematikos lygmenis, bet ir integruojanti greta esančiam poetiniam kitam būdingus dėmenis (apie tai yra mąstęs Mindaugas Kvietkauskas), tačiau šitai neįvyko ir dėl kultūrinės ginties pozicijos determinuoto apsiribojimo nacionaline perspektyva, tautinės izoliacijos, ir dėl besiformuojančios vietinės lietuviškosios poetinės sistemos silpnumo, kuris bet kokią tarpsisteminę komunikaciją, reikalaujančią gana stiprių poetinio savitumo branduolių, padaro neįmanomą, lengvai „įveikiamą“ įvairių išorinių įtakų.

Pastarąją prielaidą iliustruoja tarpukarinės Kėkšto ir Albino Žukausko poezijos pavyzdžiai: abiem atvejais kitų poetų ar poetinių sąjūdžių įtakos veikė kaip stipresnės ir užgožė individualų kūrėjo balsą. Žukauskas vėliau iš to išsivadavo; Kėkštas dažnu atveju atrodo taip ir likęs taške, nuo kurio pradėjo. Kita vertus, Žukauskas įsiliejo į jau egzistavusią tradiciją, taigi tapo savitas ir atpažįstamas, o Kėkštas ir toliau liko trikdančiai kitoks. Ir čia svarstymų ratas apsisuka.

Galbūt dėl tokių komplikacijų Kėkšto poezijos vertinimą dažnai pakeičia įspūdingos jo biografijos atpasakojimas. Poe­tas gimė 1915 m. lapkričio 19 d. Taškente (Uzbekistanas), nuo šešerių gyveno Vilniuje, būdamas penkiolikmetis įstojo į komjaunimą ir kaip kairysis pogrindininkas buvo ne kartą suimtas, kalėjo Lukiškėse, išsiųstas į Kartūzų Berezos koncentracijos stovyklą. Tarp suėmimų intensyviai dalyvavo Vilniaus krašto kultūriniame gyvenime, publikavosi vadinamuosiuose vienkartiniuose leidiniuose, vertė Majakovskį, Broniewskį, naująją lenkų poeziją, apie ją rašė į lietuvių kultūrinę spaudą, išleido pirmą poezijos knygą „Toks gyvenimas“ (1938), studijavo Varšuvoje, kur lankėsi jaunųjų lenkų poetų organizuotuose literatūros vakaruose. Karo metais kaip lenkų nacionalistas sovietų suimtas ir išsiųstas sunkiesiems darbams, po pusantrų metų kaip Lenkijos pilietis amnestuotas, įstojo į generolo Władysławo Anderso organizuotą Lenkų armiją, su kuria perėjo Iraką, Iraną, Egiptą (tuo pat metu rašė eilėraščius), kovojo mūšiuose su naciais, du kartus sužeistas, pasibaigus karui demobilizuotas. Apdovanotas lenkų, anglų kariniais ordinais, dvejus metus gyveno ir savo kūrybą leido Romoje, o 1947 m. emigravo į Argentiną, Buenos Airėse ilgą laiką dirbo kelių darbininku, sudėtingomis sąlygomis leido „Literatūros lankus“, dalyvavo „Žemės“ antologijoje. Dėl 1957 m. ištikusio paralyžiaus pargabentas į Liaudies Lenkiją ir apsistojo Varšuvoje, kur 1981 m. mirė ir buvo palaidotas.

Kėkštas nemažai vertė ir ne tik į lietuvių kalbą, bet ir į lenkų – lietuvių bei ispanų literatūros tekstus. Jau gyvendamas Varšuvoje ruošė Berezos kalinių atsiminimų antologiją „Bereziacy“ (1965), kurioje publikuoti ir jo paties atsiminimai, siūlė „Vagai“ lietuvių kalba išleisti 14-metės dienoraštį, rašytą Varšuvos sukilimo dienomis. Tuo pat metu bendradarbiavo su „Literatūra ir menu“, Lenkijoje ėjusia „Aušra“, siekė atkreipti dėmesį į išeivijos literatūrą –­ Lietuvos ir išei­vijos autorių kuriamus tekstus matė kaip priklausančius vienai visumai. Dėl pažiūrų ir pasirinkimų laikytas įtartinu ir išeivijoje, ir Sovietų Lietuvoje – Jonas Čekys yra minėjęs, kad dėl nepalankaus požiūrio negalėję būti nė kalbos apie visišką Kėkšto sugrįžimą į Lietuvą.

Tarpkultūrinis tarpininkas Kėkštas iki galo neįsitvirtino nė vienoje iš kultūrų, nuolat išgyveno ir poezijoje reiškė nereikalingumo, vienišumo, svetimumo jausmus, įtvirtino klajonių, benamystės, valkatavi­mo motyvus, ryškus dialogo ilgesys. „Esu vienas kaip pirštas – galima daryti ką nori“, – rašė Vladui Drėmai 1938-ai­siais, kai jo, vienintelio lietuvio, ištrėmimo į Kartūzų Berezos lagerį faktas nebuvo paminėtas lietuvių spaudoje. Ir tarpukariu, ir išeivijos metais, ir Varšuvos periodu nepritapo prie jokios lietuvių bendruomenės (tarpukariu – prie Lietuvos Respublikos lietuvių, su vilniškiais sėkmingai bendradarbiavo). „Jokia lietuviška institucija neatkreipė nė mažiausio dėmesio į jo skurdą“, – rašė Niliūnas, sužinojęs apie „nejaukiai nuteikiantį“ Kėkšto sprendimą išvykti į Liaudies Lenkiją su Władysławo Broniewskio ir Jerzio Putramento pagalba.

Vis dėlto esama vietos, taip pat ir savųjų bendruomenės, į kurią nuolat gręžtasi ir su kuria siekta palaikyti ryšius: daugeliu aspektų Kėkštas liko ištikimas daugiakultūriam Vilniui kaip įvykusio dialogo, sambūrio, komunikacijos vietai, idealų ir pasaulėžiūros susiformavimo erdvei, simboliškai ženklinusiai jo paties tapatybės kontūrus ir atramas. Galbūt šitai lėmė, kad Vilnius beveik neminimas poezijoje, o tais keliais įsirašymo atvejais tampa dominuojančių kovos, laisvės ir nelaisvės temų iliustracija („Norėtum / grįžti į Vilijos klonius? / Jie šiandien pagelto, / nelaisvė nužudė ten laisvės pasėtą grūdą“; „Rytų sonetas“, Bagdadas, 1943). Tačiau su šiuo išeities tašku, su „tikrąja tėvyne“ (taip Vilnių, o ne Lietuvą pavadina laiške Jonui Dagiui-Karosui) jau svetur gyvenantis Kėkštas nuolat ieškojo ryšių, jų išraiška galima laikyti ir Czesławo Miłoszo poezijos vertimus. Ryšių su Miłoszu, pažinotu iš Vilniaus laikų, pradėta ieškoti iškart po karo, būtent išeivijos periodu jis intensyviausiai verstas. Ženkliška, kad paskutinio vertimo pasirodymo data sutampa su išvykimo į Varšuvą metais, kai vėl atnaujinami kontaktai su vilniečiais draugais. 1966-aisiais – apsilankymo jaunystės mieste metais – Vilnius poe­zijoje pasirodo jau kaip reali geografinė erdvė, tačiau kaip tik tada Kėkštas poezijos rašo mažiausiai, o jo kovinga dvasia yra gerokai priblėsusi.

Kūrybinį Kėkšto palikimą geriausia skaityti visą, nieko nepaliekant nuošalyje, – esama kur kas daugiau įdomių temų, aspektų, spalvingesnių pasaulėjautos niuansų, negu aprėpia jo poezija. Gaila, kad solidus poezijos, vertimų, straipsnių ir laiškų tomas „Dega vėjai“ (1986) išleistas nepilnas ir kupiūruotas, taigi neleidžia pamatyti palaikytų ryšių visumos, aprėpti mąstymo trajektorijų. O tų ryšių būta įvairių, koresponduota ne tik Varšuvos metais ir ne tik su kolegomis bei draugais, gyvenusiais Sovietų Lietuvoje. Laiškuose, o ne poe­zijoje Kėkštas atsiveria autentiškiausiai: labai šilti, jausmingi rašytieji tais pačiais metais gimusiai Aldonai Liobytei –­ „mano ankstyvos jaunystės saulei sauliausiai“, Vilniaus laikų mylimosios Emilijos Liobytės seseriai; nuoširdūs ir atviri – Vladui Drėmai, ypač tarpukariniai (aktualizuoti poeto tyrinėtojos Małgorzatos Kasner). Galbūt nemažai naujų aspektų atvertų ir susirašinėjimas su Kaziu Bradūnu, kitais išeivijos laikų bendradarbiais.
O kol kas Kėkštas ir toliau lieka mįslingas – ir kaip poetas, ir kaip žmogus.

Štai stoviu prieš jus nuogas,
mano kaulai balti ir plėšrūs,
akiduobės juodos,
kaukolė suledėjus barška, dantys
tapo kieti ir žodžiams gimti išplėšė teisę.

(Iš nedatuoto eilėraščio „Negyvo angelo daina“)