× Simona Bizunovičiūtė

 

2022 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Pirmosios knygos konkurso laureatės Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkinį „Vieną gražią dieną“. Jaunoji autorė, studijavusi architektūrą Vilniaus dailės akademijoje bei dirbanti architektų biure, debiutuoja vakarais paslapčia sukurtų apsakymų rinkiniu.

Pirmame apsakyme „Slėnis“ pagrindinis veikėjas pasakoja apie keistas savo mirties aplinkybes. Skaitytojas gali bandyti išsiaiškinti paslaptingą personažo žūties priežastį, tačiau vis tiek liks nežinioje, istorija nevirsta detektyvu. Draudimo bendrovės agentas patenka į aplinką, veikiančią pagal savus dėsnius, susiduria su keista jos bendruomene. Yra ir mistiškų elementų: potenciali klientė, kurios namai primena raganos ar kvaištelėjusios senutės trobą, įspėja apie naktį šmirinėjančias šmėklas ir praneša veikėjui, jog šis nebeturi namų, – abi pranašystės išsipildo. Nedermė tarp neįdomaus personažo darbo, naujo buto, apleisto Vilniaus rajono ir mistinių elementų sukuria įtampą, todėl skaitymo procesas įtraukia. Svarbu, kad pranašystės ir šmėklų motyvai nesugriauna realistiškai vaizduojamo pasaulio, tik priverčia abejoti įprasta logika bei dėsniais.

 

Indrė Motiejūnaitė. „Vieną gražią dieną“. Dailininkai Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Dėmesio verti eilinio įmonės darbuotojo „įšventinimo“ ritualai, kuriems apsakyme skirta nemažai vietos: „Atlikus keletą personalo skyriaus pateiktų testų, nustatyta, kad esu ramaus ir taikaus būdo, mano išvaizda kelia aplinkinių pasitikėjimą, deja, kalbos intonacija – nepakankamai įtaigi“ (p. 6). Arba: „Kiekvienas ryšėjo bendrovės dovanotą kaklaraištį, o rankose laikė užrašinę tamsiai mėlynu viršeliu, puoštą auksiniu bendrovės ženklo įspaudu. Tokią pat knygelę man įteikė penktadienį kursų baigimo proga – tapau „šeimos“ nariu. Neslėpsiu – didžiavausi“ (p. 6). Šie intarpai perteikia įmonių veikimo principą, kai darbuotojai testuojami, o tuomet paverčiami smulkiais didelio mechanizmo krumpliaračiais, pasmerktais diena po dienos suktis ratu. Dovanojama įmonės atributika kviečia jaustis savu darbo aplinkoje, tačiau galutinai nuasmenina žmogų. Gniuždančios biurokratijos tema kiek kitaip atsikartoja pagrindiniam veikėjui susidūrus su policijos pareigūnu, kuris tarsi beveidis egzekucijos vykdytojas rengia veikėją akistatai su mirtimi. Policininkas užima teisėjo vaidmenį, užuot palengvinęs prašalaičio dalią, mašinaliai vykdo savo pareigas. Taip dar labiau išryškėja susvetimėjimo bei valios atsižadėjimo susidūrus su beveide institucija temos.

„Pasakoje“ kitas eilinis įmonės darbuotojas netenka buto, praranda darbą, per aplaidumą pameta lagaminą su visu savo turtu. Vėliau įsilaužia į apleistą sodybą ir netyčia nužudo nepažįstamąjį. Vienintelis nelaimėlio pasirinkimas – bėgti. Personažas tampa klajokliu, žmogumi be vietos. Apsakyme ryški nepriklausymo bendruomenei problema, taip pat kartojasi būsto netekties bei darbo reglamentuotoje įmonėje motyvai. Šįsyk pagrindinis veikėjas įgauna išskirtinių bruožų: turi keistą įprotį rūkyti po tris cigaretes vienu metu, kakta pažymėta mįslingos kilmės randu, nuolat slepiamu skrybėle. Anot kolegų, jis atleistas ne už prasižengimą (tai tebuvo pretekstas atsikratyti nepageidaujamo asmens), bet dėl savo išskirtinės išvaizdos. Akcentuojamas įmonės bei aplinkinių abejingumas žmogaus lemčiai primena žinomą tiesą: nepakeičiamų nėra, reikalingų – taip pat. Įdomu, kad šis veikėjas neturi moralinio kompaso, neapmąsto atsitiktinai įvykdytos žmogžudystės, siekia išvengti bausmės už nusikaltimą. Taip kuriamas paribio žmogaus – nepritampančio visuomenėje, todėl pasmerkto klajoti – portretas. Skaitytojas nesužino tolesnio vyro likimo, tik tiek, kad jis vis dar ieško vietos po saule ir neketina grįžti (kita vertus, kur jam sugrįžti?). Ši nežinomybė baugina, nes kas yra žmogus, jei jo būties nepatvirtina kitas?

Trečiame apsakyme „Vagis“ vaizduojamas personažas, sąmoningai maištaujantis prieš sistemą: jis vagia, pristato prekes ne tuo adresu, paviešina kompromituojančią informaciją apie darbovietę, tačiau kiekvienas jo pasipriešinimas numalšinamas. Vyro motyvacija maištauti iš pažiūros humanistinė – nugvelbtus daiktus atiduoda tiems, kuriems jų reikia labiau, pavyzdžiui, draugiškiems kaimynams ar pajamų stokojantiems žmonėms. Šis visuomenės moralės principų nepaisantis robinas hudas, atrodo, kovoja su pasiturinčius prioretizuojančia sistema, tačiau galų gale sulaukia bausmės. Taip ir vėl ryškinamas vienas esminių rinkinio motyvų – pasaulis nesvetingas ir šaltas, žmogus menkas, pasmerktas nesėkmingai kovoti su lemtimi. Be to, „Vagies“ veikėjas išgyvena depresijos epizodus, yra linkęs atsiriboti nuo juo besirūpinančių žmonių. Pažemintas paskutinio fizinio susidorojimo, jis susitaiko su savuoju brokuoto sraigtelio pašaukimu – vėl pradeda maištauti puikiai suvokdamas, kad yra pasmerktas pralaimėti. Tačiau, kaip „Sizifo mite“ rašė Albert’as Camus, reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą. Maištas dėl paties maišto yra pagrindinė motyvacija, įprasminanti vagies būtį. Neatsitiktinai parinkau į egzistencializmą nurodančią A. Camus citatą – prisiminkime Jeano-Paulio Sartre’o pasiūlytą žmogaus būties sampratą kaip procesą, kuriam vykstant individas sukuria savo paties projektą ir savo gyvenimu jį realizuoja. Būtent tokia koncepcija grįsta „Vagies“ veikėjo motyvacija. Šis apsakymas praskaidrina bendrą rinkinio nuotaiką, nes kūrinyje įžvelgiamas vilties spindulėlis, kurio rinkinyje gali pritrūkti.

Paskutiniame apsakyme „Vieną gražią dieną“ eilinis niekada gimtinės ribų neperžengęs biuro darbuotojas fantazuoja apie pabėgimą į „Nuostabią Šalį“. Jis svajoja apie egzotiškus kraštus, matytus tik atvirukuose, nori išvykti toli, kur nieko nepažįsta, kur visi jam abejingi, į kraštą, kurio elgesio normų neišmano ir kur, anot jo, „nebereikės būti savimi, būsiu laisvas“ (p. 78). Įdomu, kad laisvė asocijuojasi su nebuvimu savimi, – tai netradicinis požiūris, keliantis klausimą, ką reiškia būti savimi? Siekiamas savasties išsižadėjimas nulemtas nuobodulio ar neįgyvendintų ambicijų? Veikėjas akimirką prisimena draugus, tačiau pernelyg didelės vertės santykiams nesuteikia: „Vakarais manęs pasiges senieji draugai ir „Žiburėlio“ personalas. Truputį liūdna pagalvojus. Bet greitai mane pakeis nauju, gal net geresniu, rečiau klystančiu darbuotoju ir nauju šauniu draugu. Viskas bus gerai“ (p. 79). Nesugebėjimas sukurti ryšio su aplinka kartojasi ir kituose apsakymuose. Atsitokėjęs nuo savo fantazijų „Vieną gražią dieną“ veikėjas tvarkingai grįžta prie darbo. Svajonė lieka nerealizuota, trūksta ryžto tiesiog pradingti. „Vagies“ personažas atsisako minties paklusti nepriimtinoms normoms, o paskutiniam knygos apsakymo veikėjui, atvirkščiai, pritrūksta ryžto įgyvendinti savo norą. Tokio tipo melancholija daug kam bus pažįstama, juk kiekvienas patiria nuobodulį dėl rutinos, išgyvena trumpalaikį nepasitenkinimą ar norą ką nors pakeisti kasdienybėje. Šios patirtys leidžia susitapatinti su veikėju, tačiau skatina elgtis kitaip – galiausiai išdrįsti. Svarbu paminėti, kad paskutinio rinkinio apsakymo pavadinimas sutampa su knygos pavadinimu, tai nėra atsitiktinumas, nes būtent pas­kutinis kūrinys jungia viską į nedalomą visumą – regime maištavimą protu, bet ne veiksmu.

Nors „Vieną gražią dieną“ apsakymuose nėra tiesioginių nuorodų į kitų autorių tekstus, akivaizdi Franzo Kafkos bei A. Camus įtaka. I. Motiejūnaitės sukurtame pasaulyje nėra vietos išradingoms metaforoms ar perkrautiems aprašymams, kalba kasdieniška, paprasta. Veikėjai abstraktūs, bevardžiai (prisiminkime F. Kafkos romano „Procesas“ veikėją Jozefą K.), neturi artimųjų, net praeities (sąsaja su A. Camus „Svetimo“ veikėju Merso, egzistuojančiu tik siužete). Veikėjai taip pat dažnai neturi aiškių moralės normų. Toks skirties tarp gero ir blogo nebuvimas ir tikslo ar kitokių gyvenimo orientyrų trūkumas charakteriams suteikia dar daugiau abstraktumo. Personažus skaitytojas pažįsta tik labai ribotoje apsakymo erdvėje, jų portretai (ar, tiksliau, portretas) negali reprezentuoti jokio konkretaus asmens. Kalbos ir personažų pilkumas ir juos supančio pasaulio abejingumas iškelia kūrinių problematiką į universalią plotmę.

Dėl stilistikos vienodumo, atsikartojančių, į Gordijaus mazgą susipynusių temų bei motyvų gali būti sudėtinga įžvelgti apsakymų skirtumus. Personažas kiekviename apsakyme dirba įmonėje, kuriai, kaip paaiškėja, darbuotojai nerūpi, o ir patys darbuotojai nerodo ypatingo entuziazmo. Netekties motyvas taip pat įvairiais pavidalais išnyra kiekviename rinkinio tekste. Autorė teigia, jog sąsajų tarp apsakymų siužetų ieškoti nereikėtų, o jungiamaisiais dėmenimis įvardija temas, motyvus bei pasakojimo stilių. Visi trys išvardinti komponentai būtini apsakymų rinkiniui, taigi šiuo atžvilgiu „Vieną gražią dieną“ – pavykusi knyga. Tačiau siužetų supanašėjimas bei trijų minėtų komponentų sandūra lemia siauresnį interpretacijų lauką. Iš už vieno kampo mums šypsosi Jozefas K., bergždžiai kovojantis su biurokratijos aparatu, o iš už kito abejingai žvelgia Merso, kuris maištavo, tačiau priėjo liepto galą, kai tylaus protesto nebepakako.

Didesnių skirtumų arba kontrastų tarp istorijų trūkumas gali varginti. Perskaičius knygą apniko dvejonė: smagu prisiminti savo pačios pamėgtų autorių estetiką bei pasaulėžiūrą, tačiau I. Motiejūnaitės kūrinių panašumas kiek trikdo. Be to, kilo klausimas, kiek apsakymuose atsiskleidžia pačios autorės individualybė? Ar ji nenublanksta prieš įkvėpimo šaltiniu tapusius literatūros grandus? Nors estetine prasme knygą laikau išbaigta, turinčia aiškų idėjinį pagrindą, bet atskiri pasakojimai ne tik supanašėja – jie pernelyg primena klasikų tekstus. Nors toks supanašėjimas akcentuoja nedalomą fiktyvų knygos pasaulį, „Vieną gražią dieną“ tekstai gali išdilti iš skaitytojo atminties – liks tik bendras įspūdis.

Identišką apsakymų nuotaiką perteikia ir knygos viršelį puošianti Martyno Pavilionio iliustracija. Pilkų tonų fonas, tolyje – miegamojo rajono daugiabučių kontūrai. Pagrindinis fokusas sutelktas į blausiai apšviestą pamiškės stotelę, kurioje laukia vienišas keleivis. Iliustracija artimiausia pirmajam rinkinio apsakymui „Slėnis“ – visi elementai atitinka siužetą. Be to, šviesos ir spalvų stoka viršelyje atliepia I. Motiejūnaitės rašymo technikas. O beveidė laukiančiojo figūra metaforiškai nusako bevardžio vienišo žmogaus kelionę. Minimalistinė viršelio dizaino kompozicija užtikrina estetinį ir tematinį apsakymų rinkinio išbaigtumą.

Apibendrinant debiutinis I. Motiejūnaitės apsakymų rinkinys persmelktas melancholijos, susvetimėjimo, nežinios ir kasdienybės pilkumo. Knyga vientisa temų ir nuotaikų prasme, tie patys motyvai tarsi keliauja tarp keturių stotelių – keturių apsakymų. „Vieną gražią dieną“ – šiuolaikinio žmogaus, varžomo visuomenės ir savęs paties, reprezentacija. Rinkinys tiks skirtingas skaitymo patirtis turinčiam skaitytojui – dėl nuotaikų bei temų universalumo tekstus pavyks perprasti ir išjausti kiekvienam. I. Motiejūnaitės debiutas įdomus, tikiuosi jos kūrybinis kelias tęsis.

Simona Bizunovičiūtė – prancūzų filologijos studentė Vilniaus universitete.