„Paviljono“ knygų savaitgalis, arba tiesiog Knygų savaitgalis, šiemet Vilniuje įvyko jau ketvirtą kartą. Tai rudens pabaigos šventė visiems, priklausomiems nuo kokybiškos kultūros, metas susitikti ir gauti reikalingą dozę naujausių ar ne tokių naujų, bet kruopščiai atrinktų ir dėmesingai, su meile parengtų knygų. Tai diskusijų apie knygas, jų pristatymų ir energingų vakarų, po kurių išsikrovus norisi gerai atsipūsti ir ramiai lovoje paskaityti knygą, laikas ir vieta.

Kultūrinis vyksmas su užmoju

Festivalyje dalyvauja leidyklos, kartu su talentingiausiais autoriais, vertėjais, redaktoriais ir dizaineriais kuriančios tvarią vertę ir grožį, taip pat nedideli knygynai (t. y. tokie, kuriuose nepardavinėja kilimų ar keptuvių...). Trijų dienų renginys jau įsitvirtino miesto gyvenime ir leidybos pasaulyje, tapo vienu iš laiko atskaitos taškų leidykloms parengti naujų knygų ar kitokių siurprizų skaitytojams (tarkim, leidykla „Apo­strofa“ jau antrus metus atveža nuostabių grafiko Stasio Eidrigevičiaus kalendorių). Kodėl Knygų savaitgaliui reikia naujienų? Nes ateinantys skaitytojai seniau išleistas knygas dažnai jau būna perskaitę. Tad ir pub­lika čia specifinė, labai išsilavinusi.

Knygų savaitgalis yra būtent knygų festivalis, dėmesio centre čia yra jos, leidyklos, leidyba. Kadangi vis dar nemažai žmonių painioja leidyklą ir spaustuvę, leidyklą ir knygyną (čia rimtai!), gerai, kad prieš festivalį portale 15min.lt šiemet išėjo serija interviu su leidėjais, leidyklų atstovais. Dauguma leidėjų dažnai linkę likti nematomi, bet dabar buvo prakalbinti – pristatytos leidyklos, iškeltos šio kultūros lauko problemos: apie knygynų krizę, apie redaktorių trūkumą ir antrą kartą mokamas „Sodros“ įmokas, privalomas etatinius darbus turintiems freelanceriams...

 

Eglės Frank nuotraukos

 

Kas ką dirbo

Renginių programą jau trečius metus iš eilės sudarinėjo Aušra Kaziliūnaitė, festivalį šiemet suvaldė Justina Zubaitė, nepriklausomo knygyno „Six chairs books“ įkūrėja, prisidėjusi naujomis idėjomis ir užmojais, kurių kitais metais bus dar daugiau. Festivalio siela – Eurika Stogevičienė, kurios knygyne „Eureka!“ vyksta bohemiški renginio branduolio susitikimai. Edvinas Valikonis viešino, o Vytautas Volbekas sukūrė festivalio dizainą. Panašius „subtitrus“, kas ką dirbo, „Kitos knygos“ ėmė pateikti ir po kiekvieno savo Knygų savaitgalio renginio – kad būtų pagarsintas žmonių darbas ir kad to darbo būtinumas taptų akivaizdus.

Knygos prestižo problema

Per Kęsto Kirtiklio moderuotą diskusiją su Migle Anušauskaite ir Kotryna Zyle buvo kalbėta, kad filosofijos studentams perskaityti filosofijos tekstą jau darosi problema. Bet gal geras filosofijos išmanymas dabar Lietuvoje nėra prestižinis ir dėl to ten studijuoja ne tie žmonės? Visai panašiai ir leidyboje. Leidykloms trūksta gerų redaktorių, vertėjų, dizainerių. Anksčiau buvo vadinamoji „Vagos“ mokykla, kurią „pereidavo“ kiek­vienas redaktorius. Dabar tokio reiškinio nebėra, po universiteto dirbti atėjusius žmones tenka ilgai mokyti. Gal leidyba – vis dar nepakankamai prestižinė sritis, ir daug talentingų žmonių dirba kitur?

Knygos vertimas ar redagavimas užtrunka daug laiko, reikia perskaityti tekstą kelis kartus, būtini įgūdžiai, kruopštumas, absoliutus susitelkimas. Tai nelengva. Knygos dizainas – taikomojo meno rūšis, kai dizaineris tarsi asistuoja kūriniui, o ne konkuruoja siekdamas pergalėti savo idėja. Gal dabar amatas atrodo kažkas ne taip vertinga kaip Kūryba Pati Savaime? Bet juk populiarėja rankų darbo gaminiai, amatu užsiimti vėl madinga. Knygos rengimo darbai – irgi amatai, įskaitant vertimą, redagavimą. Aišku, gal ir įkainiai dar nėra pakankamai konkurencingi, bet jie laikui bėgant kyla.

Kalbant apie vertimus, skaitytojai dar kartais pasako: „Ai, paskaitysiu geriau angliškai, ką čia lietuvišką vertimą skaityti, vis tiek geriau originalas.“ Suprask, vertimas būtinai kažkas prastesnio. Skaudu tai girdėti. Blogas vardas vertimams pradėtas kurti XX a. 10 dešimtmečio epochoje, kai niekam tapo nebereikalingi geri, patyrę „Vagos“ mokyklos redaktoriai, vertė bet kas, o išsilavinimas apskritai atrodė nevykėlių reikalas. Kas nemoka kalti pinigų, verčia knygas... Dabar, po 30 metų, situacija gerėja ir kyla išsilavinimo, žinių, taigi ir knygų prestižas Lietuvoje. Apskritai pastaraisiais metais žmonės pradėjo pirkti daugiau vertingų tiek grožinių, tiek negožinių knygų. Tad leidyba pagyvėjo ir dėl to išryškėjo minėtasis knygos amato meistrų trūkumas.

Kalbančios galvos – gerai ar blogai?

Per Knygų savaitgalį diskutavome su kolegomis, kad gal kalbančios galvos renginiuose yra nešiuolaikiška ir reikia ieškoti kitų renginių formų. Juk kuo įvairiau, tuo įdomiau. Bet kai Tomas Venclova, kaip ir moderatorius poetas Rimas Užgiris, nuostabiai konstruktyviai pateikė Walto Whitmano kūrybos ir įtakos kontekstą, atrodė kitaip. Tas pristatymas buvo kaip aukščiausio lygio paskaita – tiesiog matai meistrus. T. Venclova turėjo pasižymėjęs, ką norėjo pasakyti – ruošėsi, nors, rodos, po tiek metų Jeilio universitete jau galėtų leisti sau paimprovizuoti. Atsakingumas ir pagarba savo darbui kelia žavesį. Meistras.

Būtent per šį aukščiausios kokybės renginį supratau, kad kalbančios galvos gali būti geriau nei bet kokios naujos renginių organizavimo formos. Kokybė priklauso nuo to, kieno jos. Supranti, kokio didžiulio įdirbio ir erudicijos reikalauja pasiruošti ir vesti aukščiausio lygio renginį. Apima išsilavinimo vertės suvokimas. Norisi kaip vaikystėje, žiūrint į elegantiškus suaugusiuosius, prilygti jiems. Tai įkvepia labiau nei bet koks koučingas.

Geras vakarėlis – ekstatinė dvasinė praktika

Per šį Knygų savaitgalį, penktadienį, dainavo Migloko – jos sodrus balsas ir švelnus įžūlumas tinka „Paviljono“ erdvei. Tinka jos lengvas dekadentiškumas. Kitą vakarą ant scenos lipo šarmingasis DJ Querelle. Jis ne tik leido muziką, puikiai atrodė, bet ir skaitė savo queer poeziją. Tokie vakarai, pasibaigiantys giliai naktį, yra ekstatiška dvasinė praktika – kaip tik per tą vakarą šitai įsisąmoninau.

Vakarinėje programoje taip pat dalyvavo ir tarptautinis poetų desantas. Ekscentrikas Stevenas J. Fow­leris iš Londono asmeniniame pokalbyje pasakojo, kad jam patinka britišku stiliumi sakyti „sorry“, kai reikia ir kai nereikia. Tai veda iš proto prancūzus... Jis labai stilingas, be to, elgiasi kaip žvaigždė, nes Britanijos poetiniuose sluoksniuose toks ir yra. „Paviljone“ įvyko jo solo pasirodymas ir poriniai poetų skaitymai „Camarade“ – S. J. Fowleris yra jau suorganizavęs 600–700 panašių skaitymų. Rašytinį žodį ir animaciją sujungė „Polyphonic“ projektas, 12-os šiuolaikinių rumunų poetų kūryba ir 20 animacijų, kurias sukūrė Raluca Popa. Projektą pristatė kuratorė, kritikė ir poetė Simona Nastac. Iš užsieniečių „Paviljone“ dar dalyvavo estų romanistė Maarja Kangro – bet jau ne prie vakaro ekstazių – jos su poete Laima Kreivyte diskutavo, ar šiuolaikinė rašytoja gali būti nefeministė ir pan.

Knygynų problema

Knygų savaitgalį, be renginių ir vakarėlių, pardavinėjamos dalyvaujančių leidyklų knygos. Kitaip tariant, tai leidėjų susikurta pardavimų erdvė, nes knygynai, ypač didieji tinklai, pastaruoju metu neretai nuvilia. Juose vis dažniau atsiranda kilimų, keptuvių ir kitų į knygas nepanašių objektų. Jeigu knygos netampa bestseleriais, knygynai išmeta jas iš prekybos gana greitai. Tai kelia sunkumų mažoms leidykloms, leidžiančioms nemasiniam skaitytojui skirtas knygas mažais tiražais. Tiesiog gaila kokybiškai ir gražiai išleistos knygos: jos niekas nebepamato, ji, apklijuota lipdukais, nugula leidyklos sandėlyje. Knygų savaitgalis iš dalies atlieka tiesioginių pardavimų funkciją.

Tačiau leidyklos iš principo nėra knygynai – jos leidžia knygas, o prekiauti turėtų knygynai, tai visai kitas darbo baras (mėgstu šią žodžio reikšmę kaip retą prieskonį). Taigi knygynai yra gyvybiškai būtini leidykloms ir jokia tiesioginė prekyba nepakeis knygynų funkcijos. Galima konstatuoti, kad didieji knygynų tinklai dabar išgyvena naujų konceptų ieškojimo etapą, kol internetinės parduotuvės ir prekybos centrai kovoja dėl mažiausių kainų. Bet fizinis knygynas irgi reikalinga kultūrinė erdvė, nors iš esmės ji nyksta. Žiūrėsim, kas čia bus.