Viktorija Daujotytė. „Sofija“. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015.

Naujoji Viktorijos Daujotytės knyga man pasirodė pavėluotai – perskaičius jos tekstus, gal kiek kitokia būtų Sofija mano balete „Čiurlionis“ arba ir pats Čiurlionis būtų pasirodęs kitoks meilės kerų akivaizdoje. O gal ir ne.

Tačiau ir nepavėluotai, nes įvairūs dabarties tyrėjų liudijimai, ateidami į viešumą iš praeities, kurioje negyveno, visuomet intriguoja, verčia smalsauti, vilioja noru paaiškinti ir išsiaiškinti vieno ar kito įvykio potekstę bei poreikšmę. Ar gali būti palankesnė erdvė interpretacijoms?

Nėra vienos tiesos, ypač jei kalbame apie jausmus, moralę ar kūrybą. Todėl ši V. Daujotytės knyga yra belaikė, ji tinka ir tiks visiems, kas priglus prie didžiųjų žmonių intymumo, sielos imtynių ir imlių fantazijoms bei protu minkomų minklių. Tokį sudėtingą sakinį suraizgiau lyg kokį žaltį, siekdamas parodyti, kaip keblu ir keista viešai tyrinėti slaptus, pusbalsiu ar šauksmu išsakytus jausmus ir skausmus. V. Daujotytės knyga skiriasi nuo panašius tikslus kėlusių publikacijų kilnia tolerancija ir giliu humanizmu. Nėra lengva aiškinti ar paaiškinti sudėtingų asmenybių likimus ir poelgius, dar labiau – kūrybą, o beveik neįmanoma – erotinį išgyvenimą, tai, ką japonai vadina pavasariu. Taip, monografija „Sofija“ yra traktatas apie Moters išmintį, toleranciją, nebylų skausmą, lietuvybę ir pasiaukojimą. Knyga – tarsi dviveiksmė drama, laikanti mus savo siužete iki pat pabaigos, kai, lyg koks autorės atodūsis, skamba paskutinysis sakinys:

Kas daugiau, kas daugiau gali būti skirta moteriai, kuriai daug buvo duota, daug atimta, bet ir atėmimu palikta grįžimo, susigrąžinimo, tad ir gyvenimo išsipildymo galimybė. (p. 335)

Tobulai valdydama lietuvišką žodį, sakinio formą ir pastraipos dinamiką V. Daujotytė yra ir vieno žodžio pras­mės stiprinimo sinonimais meistrė, virtuoziškai vedanti mus supoetintos moks­linės minties alėjomis. Knygą skaityti lengva ir galima ją įveikti vienu šuoliu. Tačiau ir sunku – joje daug pastebėjimų, verčiančių stabtelti, suklusti. Ji rašo greitai, o skaityti prašosi lėtai – nuo to teksto kokybė tik kyla. Juk yra knygų, kurių tekstus skaitydamas lėčiau regi, kokie jie skylėti. Čia to nėra. Pabandykite skaityti neskubėdami:

...mįslinga – ką ir kodėl žmogus prisimena, ką atsargiai apeina, ką paslepia ir nuo savęs, nepasako, nenori ar negali pasakyti... (p. 197)
...susitikimai, kol pasiekia tikrumą, dažnai rodosi ir imitacijomis... (p. 137)
...begalinio gylio yra tas nušvitimas, kurį nors akimirką patiria tie, kurie iš tiesų yra susitikę... (p. 116)
...akivaizdūs dalykai įrodinėjami nyksta... (p. 105)
...kas yra mūsų giliausi jausmai, mūsų radimai ir praradimai, jei jie galiausiai nevirsta išmintimi?.. (p. 89)
...tauta pasirodo, pasireiškia savo substanciniais individais, jų tyrimas yra ir tautos tyrimas... (p. 65)

Juntate, kaip gera suvokti daugiau, nei skaitant įprastai. Greitai, jei jau taip labai reikia, skaitytini tik dienraščiai.

Monografija apie Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kūrybą ir knyga apie meilę vienam kontroversiškiausių XX a. kūrėjų – sudėtingas uždavinys nesulieti į vieną amforą dviejų rūšių vynų. Čia balti ir raudoni lašai keistu būdu sutardami netapo menku rožiniu gėralu –­ knygose, kuriose sueina mokslinis ir poetinis pradai, visuomet slypi pavojus juos sumaišyti, sulieti jų skonį ir spalvą. Autorės garbei pasakysiu, kad monografijoje takoskyra tarp jausmų ir terminologijos, tarp poezijos ir vertinimų matematikos išsaugota, netapusi plentu. Nuotoliai ir mastelis išsaugoti.

Ypač vertingas Moters kaip alternatyvos Aukai paveikslas, kurį V. Daujotytė piešia santūriomis ir vyriškius kiek parausti verčiančiomis spalvomis. Konstantino ir Sofijos meilė gali būti puikus testas jaunų šeimų stiprybės nustatymui likimo išdaigų akivaizdoje.

Įdomus epizodas apie simfoninę poe­mą „Dies irae“, kurią Čiurlionis dedikavo žmonai. Kūrinio struktūra ir turinys yra tarsi žinutė mylimam žmogui apie atsisveikinimą su muzikine kūryba. Kas ketinta daryti toliau? Tokių, mažiau tyrinėtų, mokslininkų interesą žadinančių įvykių knygoje rasime ir daugiau.

Knygoje daug veikėjų, tačiau jie paro­domi korektiškai, šiek tiek vieni nuo kitų atitolinti, per atstumą. Tikriausiai taip buvo ir tuomet, kai jie gyveno. Įžvalgūs su muzikos menu susieti puslapiai. Įžvalgas pagrindžia tiksliai parinktos citatos iš laiškų, knygų, mokslinių darbų, dienos sapnų ir autorės intuicijos gelmių, kuriose jas diktuoja ten pasislėpę mūsų minčių antrininkai.

„Sofija“ nėra iš tų knygų, kuriose abejojama mūsų kultūros svoriu, asmenybių dydžiu, jų poelgių pilietiškumu. Dabar tapo mada neigti pavienių kūrėjų, tam tikrose epochose gyvenusių kultūros veikėjų darbus. V. Daujotytė šiame vajuje yra išimtis ir tai jos menotyrinę laikyseną daro pažeidžiamą. Literatūrologai įvertins mokslininkės naująjį darbą savo kalba, kuria jie kalba apie visas knygas. Mano įspūdis yra tarsi post scriptum lietuvių kompozitoriams, sukūrusiems daugybę čiurlioniškų temų darbų, tarp kurių yra ir šių eilučių autoriaus opusai. Tad knygą „Sofija“ išmintinga perskaityti ir Čiurlionio mūzą ketinantiems prisivilioti būsimiems kūrėjams. Knyga padės išvengti nereikalingos sumaišties, nuramins abejojančius ir paskatins ieškančius.

„Sofija“ kviečia ramiam, rimtam ir nesibaigiančiam disputui apie Kūrybą, Meilę, Pasiaukojimą ir Paslaptį, kuri, ačiū Dievui, šioje išmintingoje knygoje lieka neatskleista.