× Urtė Liepuoniūtė

 

„Sakykime, gimė negyvas veršiukas. Kol žinios pasiekia kitą lauko galą, veršiukas jau turi dvi galvas. Kirsk upelį, ir dvigalvis veršiukas jau gieda lotyniškai atbulomis, o koks nors vienuolis ima šilingą, kad apsaugotų nuo jo kerų.“ Taip mito gimimą romane „Veidrodis ir šviesa“ (vertė Urtė Liepuoniūtė, 2021,  „Sofoklis“) – trečiojoje trilogijos apie Henriko VIII Angliją dalyje – apibūdina britų rašytoja Hilary Mantel. Praėjo 500 metų; mūsų gyvenime dominuoja kompiuteriai ir išmanieji telefonai, internetas, socialinės medijos ir žinių portalai. Nors informaciją iš kone bet kurio pasaulio kampelio galime pasiekti vos per kelias sekundes, tačiau šiandien mitų galia nė kiek nesumenkusi.

Su, ko gero, labiausiai mitais apipintoje Suomijos vietoje, Laplandijoje, augusiu rašytoju ir žurnalistu Juhaniu Karila (g. 1985), kurio romanas „Lydekaitės burtai“ („Pienen hauen pyydystys“, 2019) išleidimo metais gimtinėje nuskynė kone visus įmanomus literatūrinius apdovanojimus ir buvo išverstas į 18 kalbų (lietuviškai romaną greit išleis „Aukso žuvys“), kalbėjomės apie suomiškus – ir Suomijos – mitus bei mitą kaip neišsenkamą kūrybingumo šaltinį.

 

 

Užsiminiau apie mitus, kaip kūrybingumo šaltinį. Kita vertus, apgalvoję mitų prigimtį neretai pastebime, kad jie yra ir nesibaigiantis žmonijos neišprusimo įrodymas. Koks tavo asmeninis santykis su mitais plačiąja prasme?

Man visada labai patiko pasakos ir siaubo istorijos, o juk jos dažnai grįstos mitais. Mano galva, mitas – tai paprasčiausia, mažiausiai apdirbta istorijos versija. Netgi teigčiau, jog absoliučiai kiekvienas pasakojimas, kad ir koks rafinuotas, vis tiek yra paskatintas mito; šiuo atveju apie mitą kalbu kaip apie kokį nors tvirtą įtikėjimą. Istorijas rašančiam žmogui mitai tampa idealiu įrankiu. Jie glūdi mūsų kolektyvinėje atmintyje, tad kontekstas – atpažįstamas kiekvienam. Tereikia vieną išsirinkti, pridėti veikėjų, motyvą, tikslą – ir jau turi neblogą pasakojimą.

Kai buvau kiek jaunesnis, maniau esantis kažin kokios dieviškos kūrybinės jėgos įsikūnijimas, nuleistas į Žemę iš kitos planetos. Dabar man atrodo, kad tiesiog turiu išnaudoti ir pritaikyti viską, kas jau išrasta ir sukurta. Pavyzdžiui, suomių folklore egzistuoja legenda apie vandenyse tykančią pabaisą; pasaka skirta vaikams gąsdinti, kad nesugalvotų vieni artintis prie vandens telkinių. Pasiskolinau personažą, bet mano knygoje jis – ne kažin kokia šlykšti pabaisa, o veikiau ateivis ir piktas genijus. Manau, rašytojai taip elgiasi visą laiką.

 

Esi kilęs iš šiauriausios Suomijos dalies. Dar 8–9 dešimtmečiais tiek kultūrinė, tiek socialinė skirtis tarp Suomijos šiaurės ir pietų buvo nepaprastai didelė. Iki šiol daugybė didžiųjų pietinių miestų – įskaitant sostinę Helsinkį – gyventojų nėra lankęsi Laplandijoje. Kaip tik todėl šiaurė visada buvo mitologizuojama ir siejosi su tam tikra egzotika. Kokios įtakos tai turėjo šiaurei ir apskritai Suomijai?

Taip, mitai – puikus įrankis rašant, tačiau realybėje jie gali erzinti. Pavyzdžiui, pats esu kilęs iš Laplandijos ir man jau gerokai pabodo visiems aiškinti, kad ne itin toleruoju šaltį. Pirštai ir vasarą šąla! Aš – ne koks pingvinas ar poliarinis lokys, nepraleidau vaikystės sniego urve. Ir neturėjau elnių. Tiesa, mano geriausias draugas turėjo. Vis tiek tai nereiškia, kad visi šiaurėj auginam po elnią. Be to, mitai – puikus būdas ką nors parduoti. Manau, daugybė užsieniečių atvyksta į Suomiją kaip tik dėl girdėtų istorijų ir legendų. Vietiniai, be abejo, stengiasi pateisinti įvaizdį, duoti tai, ko turistai tikisi. Jie nori pamatyti elnius, Kalėdų Senelį, sniegą, pasivažinėti šunų kinkiniais – visa tai ir gauna. 

 

Kurie mitai apie šiaurės suomius – tikra tiesa?

Laplandija aprėpia milžinišką teritoriją, tad žmonės skiriasi kiekvienoje jos dalyje. Tačiau apskritai galiu patvirtinti, kad šiauriečiai – ne itin kalbūs. Ypač Rytų Laplandijoje, kur augau, vietiniai kalba trumpais, tiesmukais sakiniais. Atsikraustęs į Helsinkį pripratau kalbėti daugiau, tad kai lankausi pas tėvus, mama kartais liepia užsičiaupti. Mes nepratę dalintis emocijomis, pavyzdžiui, iš pradžių, kai grįžęs tėvus apkabindavau, jie labai sutrikdavo. Bet, rodos, po truputį mokosi.

 

Dažnai susiduriu su mitu, kad Suomija – gana keista šalis, joje gyvena keisti žmonės, jie amžinai veikia kažką keista. Juk didžiumai žmonių net suomių pirties kultūra atrodo sunkiai suprantama. Kai dirbau literatūros agente, užsienio leidėjai dažnai norėdavo ir tikėdavosi iš Suomijos „keistų“ knygų. Kaip manai, kas pakurstė tokį įvaizdį? Galbūt mitas prasidėjo nuo Tove’s Jansson ir trolių Mumių – pripažinkime, tikrai keistų padarų?

Iš tiesų gerokai nuvilia, kad iš suomių literatūros tikimasi keistenybių. Mano galva, suomių literatūra visai nėra keista. Daug rašom apie karą ir istoriją, o mūsų tradicinė grožinė literatūra – labai realistinė. Iš tiesų amerikiečių ir britų literatūroje keistumo gerokai daugiau, jis įdomesnis. Tad keista, kad jie tikisi Suomijoje rasti ką nors nauja šioje sferoje. Nenoriu sakyti, kad mes nuobodūs, bet realizmo tradicija Suomijoje tikrai gili.

 

Kita vertus, tavo knyga – visiška realizmo priešingybė. Mitas „Lydekaitės burtuose“ – pasakojimo ašis. Pagrindinė veikėja Elina kasmet keliauja į Laplandiją su paslaptinga misija sužvejoti lydeką. Laplandija vaizduojama kaip kraštas, kuriame įvairios pabaisos nepaprastai apsunkina žmonių kasdienybę. Negana to, šįkart Eliną į šiaurę atsiveja policija. Tai linksmas, humoro ir absurdo kupinas pasakojimas, pašiepiantis įvairius, su Laplandija susijusius mitus ir stereotipus. Kaip kūrei romano pasaulį? Kaip radosi jo mitologija?

Anksčiau pavartojau žodį „nuobodus“, bet noriu pabrėžti, kad man labai patinka realistiniai pasakojimai, ir noriu tikėti, jog mano romanai kyla iš suomiško realizmo tradicijos. Knyga prasidėjo nuo puikaus kompiuterinio žaidimo „Witcher“, kurį tuo metu žaidžiau; tada jau buvau pradėjęs mąstyti, kad norėčiau parašyti knygą apie Laplandiją. Žaidime medžiotojui mokama už tai, kad sugaudytų visokias pavojingas pabaisas. Jos gyvena miestuose ir kaimuose tarp paprastų žmonių; kad sugyventų, žmonės ir monstrai yra sudarę įvairių susitarimų. Tačiau kartais reikalai pašlyja ir tada tenka kviesti pabaisų medžiotoją.

Dar anksčiau, prieš keletą metų, perskaičiau nuostabią estų rašytojo Andruso Kivirähko knygą „Jaujininkas“ (vertė Milda Kurpniece, 2023, „Aukso žuvys“). Šie du kūriniai – žaidimas ir romanas – tarsi susirišo galvoje, ir staiga supratau, kokią knygą noriu parašyti. Netrukus pradėjau naršyti suomių folklorą ir atradau gausybės ragą: juokingi vardai, absurdiškos būtybės ir taip toliau. Pasiskolinęs vardus kiek pakeičiau personažų savybes, nes neturėjau tikslo moksliškai ištyrinėti suomių folkloro. 

Taip pat turiu pasakyti, kad Laplandijos kraštovaizdis – labai skurdus, ten gyvena nedaug žmonių, bet tos žemės atmosfera, mentalitetas yra labai sodrūs. Sunku paaiškinti, bet atrodo, kad kasdieniam gyvenime po paviršiumi slypi begalė dalykų. Tad norėjau, kad mano romane jie taptų matomi, o kartu tos pabaisos simbolizuotų Laplandijos keistumą ir kultūrą. Suomių kalboje yra puikus žodis hötkyilemätön: jis apibūdina žmogų, kurio negali išmušti iš vėžių. Šį mentalitetą man ypač norėjosi atskleisti. Kai Helsinkio policija atvyksta į Laplandiją ir išvysta keistas būtybes, nustemba, tačiau vietiniai nesutrinka: mano virtuvėje sėdi velniūkštis ir ryja mano maistą, bet kam nepasitaiko! Šį požiūrį į gyvenimą man ir buvo svarbu parodyti. 

 

Juhani Karila. Lauros Malmivaaros nuotrauka

 

Gamta tavo romane užima svarbią vietą. Sakyčiau, gamta apskritai Suomijoje visad buvo didžiausias mitų šaltinis, neatsiejama nuo suomių gyvenimo ir savimonės, juolab meno. Pats užaugai vidury Laplandijos tyrų, tačiau jau daug metų gyveni Helsinkyje. Prisimenu, gimus pirmagimiui sūnui, paskelbei esė apie baimę, kad jis užaugs absoliučiai kitokiu žmogumi nei tu, būtent todėl, kad gimė mieste. Ar teigtum, kad šiandien suomiai, kaip ir nemaža dalis likusio pasaulio, pamažu praranda ryšį su gamta? Ir jeigu taip, ar tuo pačiu tai reiškia, kad suomiai praranda ryšį su savo šaknimis? 

Geras klausimas. Nerimauju dėl pasaulio. Kasdien netenkame daugybės žvėrių, paukščių, žuvų, vabzdžių. Iš tiesų „Lydekaitės burtai“ – ir pagalbos šauksmas. Romane ne tik norėjau atiduoti duoklę bioįvairovei, bet ir papildyti kraštovaizdį įvairiomis būtybėmis, dvasiomis ir taip suteikti gyvybės. Knygoje yra scena su daugybe paukščių, tačiau realybė kitokia. Grįžęs namo į Laplandiją pastebiu, kad paukščių vis mažiau – jų gerokai sumažėjo vien mano gyvenimo laikotarpiu, o esu dar gana jaunas. Viena vertus,  praradome ryšį su gamta galbūt visam laikui, kita vertus, vis dar norime tą ryšį įsivaizduoti, perteikti. Neturiu daug vilčių, kad pasauliui pavyks susitvarkyti su klimato kaita, bet net jeigu mums liks vienas vienintelis medis, manau, žmonės vis tiek jį apipins keistais tikėjimais, netgi ims garbinti. Juk galiausiai visi vis tiek siekiam grįžti atgal į gamtą, ilgimės savo prado. Mitą, kad suomiai turi ypatingą ryšį su gamta, palaikome ir mes patys, dėl savęs. Kartu tai vėlgi būdas reklamuotis. Ir jeigu žmonės iš didelių miestų atvažiuos į Suomiją ieškoti tikrosios gamtos, jiems ją duosim – net jei teturėsim tą vieną medį.

 

Ar mitui dar yra vietos mūsų šiandienos gyvenime? Kokį vaidmenį jis atlieka?

Mitai – tai tarsi veiksmų modeliai. Jie įkvepia ir palaiko istorijas, o be istorijų kasdieniame gyvenime negalime apsieiti: skaitome knygas, žiūrime filmus – kartais pamanau, kad tiesiog gyvename istorijose. Istorijos teikia užuovėją, nes jos mus pasiekia iš pat žmonijos pradžios. Istorijos didesnės už mus. Ir jausmas, kad gali atsiremti į kažką didesnio, guodžia.

 

 

 

Interviu pagal tinklalaidės anglų kalba „Literature from Finland“ seriją MYTH parengė tinklalaidės kūrėja Urtė Liepuoniūtė.

 

Urtė Liepuoniūtė – vertėja, literatūros agentė, tinklalaidės anglų kalba „Literature from Finland“ kūrėja. Ne vienerius metus įvairiais projektais inicijuoja ir skatina kultūrinius Suomijos ir Lietuvos mainus.