Sigitas Parulskis. „Tamsa ir partneriai“. – V.: „Alma littera“, 2012.
Vokiečių filosofas ir psichiatras Karlas Jaspersas 1946 m. išleido knygą „Kaltės klausimas“, kurioje siekė padėti nuo Antrojo pasaulinio karo bei Holokausto padarinių suglumusiems vokiečiams sau atsakyti į keletą klausimų, pavyzdžiui, „kaip galėjo nutikti, kad mes tame dalyvavome?“, „jeigu nieko nenužudžiau, ar esu kaltas dėl to, kas nutiko žydams?“ ir t. t. Jaspersas, siekdamas išvengti, kaip jis sako, „lėkštų plepalų apie kaltę“, išskyrė keturias galimas kaltės formas: kriminalinę, politinę, moralinę ir metafizinę. Kriminaliniu aspektu teisiama ne tauta, o konkretūs asmenys už konkrečius karinius nusikaltimus – įstatymo pažeidimus (Niurnbergo teismas). Politinė kaltė susijusi su valstybės veikėjų ir jos piliečių veiksmais – ji reiškia visų valstybės piliečių atsakomybę už valstybinės veiklos padarinius. Šiuo aspektu Jaspersas siūlė vokiečiams, leidusiems savo valstybėje atsirasti nacionalsocializmui, kaip piliečiams prisiimti politinę kaltę, nes „tauta yra atsakinga už savo valstybingumą“. Tačiau laikyti atsakingu nereiškia pripažinti morališkai kaltu. Moralinė kaltė išgyvenama tik per individualią savimonę. „Aklumas kito negandai, tas širdies nesugebėjimas įsijausti ir vidinis abejingumas matomai negandai, – štai kas yra moralinė kaltė.“ Ji galėjo įgyti įvairiausias formas: gyvenimą su kauke, iškreiptą sąžinę, dalinį pritarimą nacionalsocializmui, patogų savęs apgaudinėjimą. Tačiau viena keisčiausių ir skaudžiausių moralinės kaltės formų, kuri, anot filosofo, „daugiau ar mažiau bendra daugeliui iš mūsų“, yra Jasperso išskirtas pasyvusis plaukimas pasroviui. Tačiau kokia gali būti pasyviųjų kaltė, jei bet koks priešinimasis būtų reiškęs mirtį? „Nėra moralinio reikalavimo aukoti gyvybę, kai tikrai žinai, kad tuo nieko nepasieksi“, – sako Jaspersas. Nepaisant to, lieka galimybė įsisąmoninti ir išgyventi šią savo bejėgystę kaip siaubą – kaip gilią metafizinę kaltę. „Metafizinė kaltė yra tai, kad mes nepajėgiame būti absoliučiai solidarūs su žmonėmis, kaip su žmonėmis.“1
Kaip ne visi vienodai esame pajėgūs išgirsti „aukštąją klasikinę muziką“, taip ne visa žmonija yra pajėgi išgirsti ir šį metafizinės kaltės šauksmą. Grynojo plokščiojo racionalumo lygmenyje jis negirdimas. Reikia tam tikros moralinės vertikalės. Gebėjimas išgyventi kaltę, kai kiti miršta, o tu lieki gyvas, – tai aukštasis dvasinis pilotažas.
Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ pagrindinis veikėjas Vincentas yra tipiškas Jasperso išskirto „plaukimo pasroviui“ herojus. Tobulas stebėtojas – fotografas, didžiąją romano vyksmo dalį, atrodytų, pajėgus atlikti tik du veiksmus: aistringai kūniškai (ir ne tik) mylėti savo mylimąją Juditą ir nuspausti fotoaparato mygtuką. Įvykiams įsibėgėjus kartais jam tampa sunku atlikti ir vieną, ir kitą. Romano pradžioje, regis, jis net nesuvokia, kas vyksta. Politika jo nedomina – beveik visą jo sąmonės turinį tarsi narkotinė intoksikacija užpildo erotinės svajos. Visiškai atsitiktinai įvykių srautas jį atplukdo prie garsiųjų Kauno garažų, tačiau lygiai taip pat galėjo ir neatplukdyti. Vincentas nepanašus į žygdarbiui pasiryžusį egzistencinio apsisprendimo ar pasirinkimo herojų, o veikiau šapelį įvykių sūkuryje, – skaitytojas net nesitiki jo pasipriešinimo. Todėl atsidūrus tarp mirties ir gyvybės, atrodo natūralu, jog jis pasirenka bendradarbiavimą su esesininku, o ne atvirą pasipriešinimą. Šiame romane atliekamas eksperimentinio istorinių kontekstų perkeitimas: pagrindinis veikėjas yra tarsi šiuolaikinis herojus, susiklostęs ir susiformavęs kituose rašytojo kūriniuose, tačiau tarsi bandomasis triušis perkeliamas į kritinę istorijos situaciją. Šis judesys atveria kelias galimas analizės alternatyvas ir iškelia kelis probleminius klausimus. Ar saugus istorinis kontekstas įgalina iki galo suvokti karo tragiką? Kaip galima išgyventi lyg savo istoriją tai, ko nesi tiesiogiai patyręs?
Rašytojas šiam istoriniam paralelizmui įprasminti ir susieti pasirenka amžinybės dimensiją – biblinę perspektyvą. Todėl tai ne istorinis, o veikiau egzistencinis romanas apie amžinąją gėrio ir blogio kovą. Tai veikiau literatūrinė teodicėja apie kančios prasmę ir metafizinės kaltės gelmę. Todėl, rodos, silpnai istoriškai pagrįsta Vincento pasipriešinimo esesininko prievartai scena, kai perversiška sadomazochistinė orgija nutraukiama jį pasmaugiant plikomis rankomis, iš tiesų turi labiau simbolinį atspalvį. Prievarta ir erotika persmelkia ir dvigubina viena kitą. Italų režisierė Liliana Cavani panašiai interpretavo prievartos ir erotikos santykį filme „Naktinis portjė“. Jame meilė ir susijungimas yra neatskiriami nuo mirties perspektyvos. Buvusios koncentracijos lagerio aukos Lucijos (vaid. Charlotte Rampling) ir šio lagerio fotografo, buvusio jos prižiūrėtojo Makso (Dirkas Bogarde’as) ryšys peržengia sadomazochistinio ryšio psichologinę schemą. Filme, kaip ir Parulskio romane, jųdviejų ryšiui suteikiamas biblinis aspektas. Nelaisvės lageryje laikais Lucijai dainuojant savo pavergėjams, Maksas jai padovanoja nukirstą neįtikusio prižiūrėtojo galvą. Ši istorija prisimenama vėliau, jiedviem susitikus Vienoje 1957-aisiais. Jie lemtingai ir pražūtingai sugrįžta vienas prie kito. Veikėjai to netraktuoja kaip romantinio ryšio. Jie priima tai tarsi juos naikinančią lemtį, sekdami paskui nukirstos galvos simboliką. Įspeisti į kampą (juos persekioja buvę naciai, naikindami praeities liudytojus), jie badauja. Filmo siužetas paremtas pasikartojimu: badavimu ir gyvenimu mirties grėsmės akivaizdoje jie abu pakartoja koncentracijos stovyklos patirtį. Skirtumas tas, kad buvęs sadistas pasirenka aukos laikyseną ir bendrą susinaikinimą. Susijungimo poreikis stipresnis už išgyvenimo instinktą: „Aš nenoriu gyventi vienas“, – aiškina Maksas atsidavimą „savo mergaitei“. Bet ar budelio ir aukos meilės istorija galėjo turėti kitokią perspektyvą?
Pasirodo, gali. Parulskio romane žydė Judita, sužinojusi apie lietuvio Vincento, kaip fotografo, dalyvavimą naikinant jos tautą, peržengia erotinės priklausomybės ratą ir nemato galimybės jam tai atleisti. Nors ir nėščia, palieka jį su neišperkama kalte: „Lyg būčiau mylėjusis su žiurke, kuri laikinai buvo pasivogusi žmogaus pavidalą. Karas nuplėšia visas kaukes. Nebeieškok manęs, nebenoriu tavęs matyti. Net jei plyštų širdis – nebegaliu“ (p. 223). Plaukimo pasroviui laikysena įvertinama aiškiai ir nedviprasmiškai.
Biblinė simbolika romane yra užuomina į sunkiai atsakomus, tačiau neišvengiamus klausimus: ar galime jaustis pranašesni ir kritiškai vertinti anksčiau gyvenusių žmonių poelgius iš socialiai saugios perspektyvos? Kita vertus, ar galime jaustis laisvi nuo kaltės už pralietą nekaltą kraują? Ar galime būti tikri, kad esame tuo, kuo save laikome, jei nesame kritinės situacijos patikrinti ir išbandyti? Kaip pajėgtume pasielgti Vincento vietoje? Ar neplauktume pasroviui? Vertikalioji nutylėta dimensija šiame romane yra subtili užuomina į Jasperso įžvelgtą metafizinės kaltės (solidarumo su aukomis) nuolatinio atsinaujinimo ir nuolatinio išgyvenimo perspektyvą. Tiksliai ją nusakė pats rašytojas viename interviu: „Atsimenu, kažkada verčiau Josifo Brodskio kalbą, pasakytą Nobelio premijos proga, – įstrigo jo nuoroda į vokiečių filosofo Theodoro Adorno mintį: kaip galima kurti muziką po Osvencimo? Beje, išsyk po Antrojo pasaulinio karo ir buvo prikurta tokios negyvos muzikos, kurios negali klausytis net patys kompozitoriai. Į T. Adorno klausimą atsakė amerikiečių poetas Markas Strandas: „O kaip po Osvencimo valgyti priešpiečius?“2
Rūta Vanagaitė. „Mūsiškiai“. – V.: „Alma littera“, 2016.
Šie klausimai vėl sugrįžta po ketverių metų pasirodžiusiame Rūtos Vanagaitės žurnalistiniame tyrime: kitu lygmeniu, jau ne literatūriniame kontekste, o suformuluoti tiesiogiai. Tiesiai į tarpuakį, kad negalėtume išvengti. Ir suformuluoti dar aštriau: kas nutiktų, jei atsidurtume tokioje situacijoje – ar netaptume žudikais? Dar nespėjus knygos perskaityti, užgriūva netikėtas žiniasklaidos „piaras“. Vanagaitė sako: „Lietuvoje apie tai nekalbėjome, nekalbame ir nekalbėsime.“ Norisi prieštarauti: apie tai kalbėjo ne tik Parulskis, Soroso fondui atėjus į Lietuvą, buvo finansuojama nemažai projektų ir seminarų, skirtų Holokaustui, pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas radijo laidoje kvietė liudyti ir prisiminti tuos, kurie suvokia žydų tautos tragediją. Tuo metu adaptavau mokykloms iš vokiečių kalbos verstą etikos vadovėlį 5–6 klasėms (sud. Frieder Burkhardt, Peter Krahulec, „Alma littera“, 2006), jame buvo pristatomi žydų tautos papročiai ir atskleista nacizmo trauma. Įdėjau atsiminimus iš Sasnausko laidos. Suformulavau užduotį: pasidomėkite, ar jūsų miestelyje iki karo gyveno žydų. Kokie jų vardai? Kur jie palaidoti? Norėtųsi švelninti žurnalistės toną: galbūt kalbėjome per mažai, ne iki galo, bet vis dėlto bandėme, o dabar imkime ir pasikalbėkime iš esmės, daug giliau. Pasigirsta nepritariančių balsų, galimas pokalbis vadinamas „erzelyne“. Tiesa, argumentai skiriasi. Vienas argumentas: praeitį reikia palikti praeičiai, nereikia kiršinti žmonių, gaivinti nesveikos paranojos. Kitas argumentas (iš žydų, kovojančių už istorinį teisingumą): problemą reikia spręsti ne diskusijomis (erzelyne), o valstybiniu lygmeniu. Trečias argumentas (iš nuolankiųjų žydų, kurie nesijaučia gerai, kai lietuviai dalijasi aršiais argumentais): niekada nevadinome lietuvių žydšaudžių tauta, lietuviai – gelbėjo žydus; buvo visokių ir žydų. Ketvirtas argumentas (iš tiesmukai patriotiškai nusiteikusių lietuvių, kuriuos Dievas apleido neįdrėbdamas į jų sąmonės struktūrą lašelio interiorizuotos atgailos): žydai patys kalti – jie komunistai, lietuvius trėmė, savanaudžiai, kažkam nesumokėjo.
Pirma reakcija: norisi pykti ir atsiriboti. Kam čia ji rašo? Gyvenome taip ramiai. Vieningai po truputį niurzgėme prieš galimus emigrantus. O čia vėl – žydai. Knygos pavadinimas „Mūsiškiai“ taip pat ne vieną sutrikdo: kokie jie mūsiškiai? Mūsiškiai yra krepšininkai, garsinantys Lietuvą anapus Atlanto. Mūsiškiai yra teatro režisieriai, kurių spektakliai keliauja po pasaulio scenas. Mūsiškiai yra tie, kuriais galime didžiuotis. Bet argi gali būti mūsiškiai tie, kuriuos minint jaučiame gėdą? Kuriems, kaip prasitarė vienas Vanagaitės knygoje kalbėjusiųjų, „kažkas su smegenimis buvo ne taip“? Ar mes esame kažkokių sadistų palikuonys? Svarbų vaidmenį valstybiniu lygmeniu šiuo metu šioje istorijoje atliekanti pareigūnė sako, kad Vanagaitė ją įskaudinusi, nes parodė lietuvius žudikus kaip sadistus. Juk ir baltarusiai žudikai buvo sadistai, tai kam dabar kalbėti apie lietuvius? Lietuviams paliekama kita – švelnaus žudymo galimybė. Pasirodo straipsnių, kad ir žydai kolaboravo su naciais, tai gal jiems pereina ir dalis lietuvių kaltės? Juk tokios buvo istorinės aplinkybės, tai jos ir kaltos dėl to, kas vyko tada. Kaip galima kaltinti? Istorikai uoliai nurodinėja žurnalistės padarytas klaidas. Kaltinami ne tie, kurie žudė, o Vanagaitė. Tarsi pati žurnalistė būtų inicijavusi žudynes ir užtraukusi tautai šią nešlovę.
Niurzgu ir aš. Jau iš kitos perspektyvos. Matau stipriai užsikonservavusios uždaros visuomenės požymių. Kalbame apie lietuvių tautą, tarsi būtų gyvas padaras, realus subjektas. Bet juk tokio subjekto – lietuvių tautos, – turinčio vieningą esmę, nėra. Nėra ir tautos apskritai, ir istorijos kaip bendros esmės. Realiai egzistuoja tiktai žmonės, kurie per kalbą ir papročius save tapatina su tauta ir kalba, egzistuoja valstybinės institucijos, be kurių sociumas negalėtų politiškai funkcionuoti. Ir yra realių žmonių padaryti darbai, kuriuos mes įvardijame skambiu žodžiu „istorija“. Tauta, valstybė, istorija – tik vardai tam, su kuo mes siejame savo socialinę tapatybę, bet ne šventenybės, kurioms būtų galima aukoti nelygstamą individo vertę ir gyvybę. Kad ir kas nutiktų, pilietinėje visuomenėje moralė turi būti svarbiau už politiką. Galima prisiminti Immanuelį Kantą, kuris galbūt turėjo ir lietuviškų šaknų, nes jo senelis Priekulėje, Kantvainiuose, laikė smuklę: „Teiginys „sąžiningumas yra geriau už bet kokią politiką“ pakyla neišmatuojamai aukščiau už visokias prieštaraujančias pastabas ir net yra būtina politikos sąlyga. Moralės Dievas sergėtojas nenusileidžia Jupiteriui (jėgos dievui sergėtojui).“3
Prisimenu pokalbį su Georgu Sorosu Prahoje, pirmą vakarą atvykus į Centrinės Europos universitetą studijuoti politikos ir sociologijos kurse. „Kodėl įkūrėte Atviros Lietuvos fondą“, – klausiu. „Mano mokytojas buvo Karlas Raimundas Popperis. Tikiuosi suteikti atviros visuomenės kūrimo galimybę.“ Tai buvo 1991-aisiais. Popperio knyga „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ jau buvo išimta iš uždarų fondų. Arvydas Šliogeris išvertė į lietuvių kalbą („Pradai“, 1998). Sorosas po dešimties metų išėjo iš Lietuvos, nutaręs, kad atvira visuomenė čia įsitvirtino. Ar nepasiskubino? Pareigūnas-ekspertas jautriais žydų-lietuvių klausimais viešai pareiškia, kad Vanagaitės knyga padariusi daugiau žalos nei naudos. Kuo? Tuo, kad pradėjo pokalbį? Vienas iš uždaros visuomenės bruožų – atviro diskurso baimė.
Popperis įspėjo, kad totalitarizmo grėsmė ir yra grupinis mąstymas: mes ir kiti, manant, kad kolektyvas visada teisesnis už individą, nepastebint, kad egzistuoja kolektyvinis egoizmas. Būtent šio – kolektyvinio egoizmo pasekme ir galima laikyti skausmingai negarbingą lietuvių žydšaudžių istoriją. Juk jie nežudė po vieną: žudė grupėmis, batalionais, organizuotai, po to linksminosi. Irgi kartu. Kažkas atsisakė. Pasipriešinti grupės spaudimui jau reikėjo individualios sąmonės ir individualios drąsos. Juos laikė nepilnaverčiais – silpnais. Jie negaudavo atlygio taip, kaip tikrieji žudikai. Kas jie? Kas tie penkiolika 3-iojo bataliono vyrų, kurie atvežti į Baltarusiją atsisakė žudyti? Jie yra tikrieji herojai. Atsisakiusiųjų pavardes reikėtų iškalti akmenyje.
Grupinė sąmonė individualizmą paprastai tapatina su egoizmu. Tačiau, pastebi Popperis, individualizmas nesutampa su egoizmu: nes yra galimas altruistinis individualizmas, t. y. individualus pasiaukojimas dėl kitų. Popperis individualistinio altruizmo pavyzdžiu nurodė Kristaus auką. Mes galėtume pridurti: tokio individualistinio altruizmo pavyzdžiai yra visi jau įvardyti ir neįvardyti Lietuvos teisuoliai, kurie, nepaisydami grėsmės savo gyvybei, gelbėjo persekiojamus žydus, nes moralė jiems buvo aukščiau politikos. Toks pavyzdys Vanagaitės knygoje yra ponios Vandos Plungėje prisimintas tėvas Pranas Kareiva, kurio padorumo ir sumanumo dėka pavyko išgelbėti visas tris slėptas žydes. Tarnaitė išdavė, Kareivą suėmė, po trijų mėnesių paleido. Žydės grįžo. Ponia Vanda prisimena: (užpuolus kokiam baltaraiščiui) „Žinau, tu, Kareiva, žydus slepi. Tėvas mano: einam, išgersim, pakalbėsim (...). Pasakotoja sako: „Tėvas mano, Pranas Kareiva, turi tą pasaulio teisuolio medalį. Bet gelbėjo dar keli žmonės, gelbėjo ir kunigai.“ O pokalbio dalyvis Eugenijus pastebi, kad tie, kurie žudė, galvojo, kad vokiečiai atėjo visiems laikams ir jiems už tai nereikės atsakyti. Bet tie, kurie gelbėjo, irgi galvojo taip pat: „Jie žinojo, kad slėpdami žydus prisiima pareigą visam gyvenimui. Jie turės slėpti tuos žmones savo rūsiuose iki pat mirties. Jie ne tik patys prisiima tą pareigą, bet ir užkrauna ją savo vaikams. Tai ne drąsa. Tai kur kas daugiau“ (p. 231). Sekdami Popperiu galėtumėme sakyti: „Tai altruistinis individualizmas, kartojantis Kristaus auką.“
Tokio pasiaukojimo pavyzdžių randame ir Lietuvos istorikų tyrimuose. Istorikas Arūnas Bubnys straipsnyje „Lietuvos kunigai – žydų gelbėtojai“ atskleidė, kaip Lietuvos katalikų bažnyčios vyskupai, supratę, kad oficialiai nepavyks paveikti okupacinės valdžios, pasitarę ėmė krikštyti žydus, tačiau kai tai negelbėjo, gelbėti žydus ėmė per kunigus. Bubnys rašo: „Yra žinoma, kad žydai buvo slepiami Vilniaus, Pavilnio, Šilalės ir Kretingos vienuolynuose. Katalikiškoje Vaiguvos prieglaudoje, kuriai vadovavo Marija Rusteikaitė, buvo slepiama 15 žydų iš Kauno ir Šiaulių getų. Slepiamoms moterims buvo parūpinta fiktyvūs pasai, o vaikams – krikšto dokumentai. Šiaulių kunigas Justinas Lapis krikštydavo iš geto išvestus vaikus ir atiduodavo juos į prieglaudą ir vaikų ligoninę, kuriai vadovavo gyd. Janina Luinienė. Žydų gelbėjimo veikloje pasižymėjo Kauno Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Bronius Paukštys, gimimo liudijimais aprūpinęs apie 120 žydų vaikų ir pats asmeniškai slėpęs pasmerktuosius mirčiai žydus. Dienos metu jis priglausdavo iš geto pabėgusius žydus klebonijoje ir bažnyčios rūsiuose, o naktį išveždavo juos į kaimą pas ūkininkus. B. Paukščio pastangomis buvo išgelbėti 25 žmonės.“ 1941 m. vasarą Degučių miške buvo sušaudyti Zarasų apskrities žydai. Tuometis Salako klebonas Petras Rauduvė pasakė pamokslą, kaltindamas žudikus: „Kas atsakys už nekaltai pralietą žmonių kraują? Siaubingiausia, kad tarp žmogžudžių buvo ir lietuvių, katalikų. Jie užtraukia Dievo rūstybę visai mūsų tautai.“4
Ar šių pasiaukojančių altruistų nuveikti darbai nuplauna vadinamųjų žydšaudžių lietuvių kaltes? Nenuplauna. Todėl ir buvo reikalinga Vanagaitės knyga: atskleisti ne tik šviesiąją, bet ir juodąją šios problemos pusę, priversti galvoti, pažadinti sąmonę ir apvalyti pasąmonę. Martinas Heideggeris, ko gero, buvo ne visai teisus sakydamas: „Kalba – būties namai.“ Kalbėjimas ta pačia kalba nesuvienija tautos į vientisą monolitą. Gelbėtojai ir šaudytojai gyveno skirtingose moralinėse visatose. Gelbėtojų didvyriškumas individualus, kaip individualus ir savo sielą pražudžiusių šaudytojų nuopuolis. Tiesiog nėra jokios vieningos lietuvių tautos. Ji išsisluoksniavusi pagal moralinius parametrus: vieni žudė savo noru, nes jautė potraukį žudyti. Kiti žudė dėl susiklosčiusių aplinkybių, bjaurėjosi tuo, net kaltino Dievą. Treti, patekę į panašią situaciją, vis dėlto atsisakė žudyti. Dar kiti nežudė, bet galvojo, kad „taip jiems ir reikia“, ir skubėjo pasiglemžti aukų turtą. Dar kiti pasyviai stebėjo, gailėjo ir dvasiškai kentėjo. Kiti prakeikė žudikus (kaip Salakų kunigas) ir rodė savo vaikams it kažkuo susitepusius net žudikų palikuonis. Dar kiti rizikavo gyvybe ir gelbėjo. Jiems amžinoji šviesa tešviečia. Kaip ir visiems tiems, kurie užjautė, nors ir niekuo negalėjo padėti. Vanagaitės knygoje tokia yra Švenčionėlių senutė, iki šiol verkianti, kad ji su mama nesugebėjo išgelbėti mažosios Bentskio mergytės. Karas pažadina demoniškas blogio ir naikinimo jėgas. Bet jis vis dėlto nepajėgus iki galo išrauti šviesos ir žmoniškumo iš individualios sielos.
Atsivertus Vanagaitės knygą pasitinka dvi nuotraukos: Isako Anoliko ir Balio Norvaišos: jauno talentingo Lietuvos žydų sportininko ir Ypatingojo būrio vado, kuris vadovavo žudynių operacijoms daugelyje Lietuvos vietų. Atrodo, beveik nesiskiriantys veidai, abu gražūs, jauni, panašūs žvilgsniai, atrodo, jų laukia nuostabi ateitis. Komentaro nėra. Skaitytojas turi pats susivokti, kad mūsiškiai: tai ir tie, ir anie. Ir aukos, ir budeliai. Tai visų pirma žydų tragedija, bet kartu ir lietuvių tragedija, kai karo mašinos užsukti jie peržengė „nežudyk“ priesaką. Tai lietuvių bendruomenės tragedija, kad ji prarado savo žydus. Vanagaitės knygą skaitys, – nesvarbu, kad nepuolė skaityti istorinę tiesą atvėrusių istorikų mokslinių tekstų, nors jie to buvo verti. Paradoksas, kad nepopuliarinamos mokslinės tiesos neįsitvirtina visuomenės sąmonėje. Tam reikalingas „piaras“. Vanagaitė sąmoningai priima tokį sprendimą: išpopuliarinti istorikų tyrimus, priminti apie juos. Ji geba apie sunkią problemą rašyti esė forma, lengvai. Persiskaito iš karto. Skaitant pereini kartu su knygos herojais (autore ir ją lydinčiu „priešu“) per trisdešimt žydų kankinystės vietų, pasimetusių žolėse, apleistų ir užmirštų. Forma pasirinkta tinkama: esė, paremta patirtimi, istorinės medžiagos naujas apmąstymas ir dialogas. Dialogas visada įtraukia, jame išsakyta daugybė argumentų, kurie sklando ore. Autorė ginčijasi su Efraimu Zuroffu, stengiasi atremti kartais pernelyg sunkius jo kaltinimus. Ji neskuba teisti, bet ir neleidžia užmiršti aukų. Kita vertus, ji leidžia išgirsti ir tai, ką sako nukentėjusi pusė. Leidžia pajusti Zuroffo atsidavimą atminčiai tų, kuriuos mėginame pamiršti. Parodo jo misijos mastą, atskleidžia stiprią asmenybę, raudančią dėl savo gentainių. Jo giminės šaknys čia – Lietuvoje. Jo senelis gimė Lietuvoje, o Paneriuose ilsisi senelio brolis Efraimas. Jis rūstus kaip Senojo Testamento pranašas, bet jei ne jis – tai kas čia aukas apraudos? Pokalbis įtemptas, griežtas, nė vienas savo aštrių argumentų nevynioja į vatą. Bet pokalbis verčia mąstyti, suvokti, suprasti. Jis bando prakirsti akliną sieną, kuri labai dažnai skiria nenorinčias į „erzelynę“ veltis abi puses. Knyga prasideda kultūros žmonių Laimono Noreikos, Antano Kmieliausko, Marcelijaus Martinaičio vaikystės prisiminimais, pasibaigia interviu su evangelikų kunigu Tomu Šernu ir katalikų kunigu Ričardu Doveika. Nes pagrindinė knygos idėja – kodėl? Kaip galėjo šitaip nutikti? Sociologinių ir istorinių paaiškinimų ribotumas atsiskleidžia pokalbio eigoje, ieškoma gilesnio, vertikalaus matmens: „Kur buvo Dievas?“ Autorė nesitiki, kad ši jos knyga bus sutikta aplodismentais, nelabai tikisi ir netikėtų pokyčių. „Kad ir ką rašytų istorikai, kad ir kaip jūs remtumėtės jų tyrimais, tai nieko drastiškai nepakeis. Nepakeis valdžios pozicijos, nepakeis visuomenės nuomonės. Tik laikas pakeis“ (p. 283). Vėlgi drįsčiau autorei paprieštarauti: nenorinti keistis yra tik dalis visuomenės. Visuomenė yra kur kas įvairesnė. Jaunoji karta jautriai reaguoja į antisemitinius stereotipus5. Dalis visuomenės supranta ir palaiko Vanagaitę, gerbia jos ryžtą, o dalis jaučia ir visada jautė Jasperso nusakytą metafizinę kaltę – solidarumą su aukomis. Apie žydų tragediją jiems papasakojo tėvai ir seneliai. O tie, kurie piktinasi autorės nepatriotiškumu, galbūt išgirs šioje knygoje cituojamą vieno populiariausių Lietuvos kunigaikščių Vytauto Didžiojo 1388 m. išleistą įsakymą: „Jeigu koksai žydas, prispirtas labai didelio reikalo, nakties laiku šauktų, o krikščionys jam pagalbon nebėgtų, tai visi kaimynai, ir žydai taip pat, turi užmokėti trisdešimt šilingų.“ Gal pats metas sumokėti tuos trisdešimt šilingų ir grąžinti skolas: bent jau ramiai perskaityti knygą. Ir tyliai nusilenkti aukų kapams.
1 K. Jaspersas. „Kaltės klausimas“, Gėrio kontūrai. – V.: „Mintis“, 1989, p. 261–280.
2 R. Gerbutavičius. Sigitas Parulskis: „Klydau manydamas, kad lietuviai yra kur kas didesni antisemitai“, kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/s-parulskis-klydau-manydamas-kad-lietuviai-yra-kur-kas-didesni-antisemitai-201303051004.htm.
3 I. Kantas. „Į amžinąją taiką“, Politiniai traktatai. – V.: „Aidai“, 1996, p. 147–148.
4 A. Bubnys. „Lietuvos kunigai – žydų gelbėtojai“, www.prodeoetpatria.lt/index.php/baznycia/128.
5 Virginija Cibarauskė. „Apie Holokaustą ir stereotipus“, Literatūra ir menas, 2016-01-22.