Giedrė Kazlauskaitė. „Meninos“. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Pavadindama savo knygą „Meninos", Giedrė Kazlauskaitė neišvengiamu rinkinio suvokimo kontekstu padarė to paties pavadinimo Diego Velázquezo paveikslą. Toks pavadinimas, nori nenori, „suorientuoja" ir įspėja skaitytoją, kad knyga bus susaistyta su kultūros tekstais, intelektualine ir meno sfera ir skaitytojui gali prisieiti pažiūrėti ne vieną paveikslą, perskaityti ne vieną knygą, kad susivoktų skaitydamas tekstus. Tačiau pats rinkinys tikėtą situaciją komplikuoja, nes kultūros pasaulis joje egzistuoja ne kaip ar ne vien kaip darnus poetinio mąstymo pamatas ir reikšmių šifras, bet kaip problema.

Vienas svarbiausių šios knygos siužetų yra asmens ir jį supančio reikšmių pasaulio ryšio mąstymas, o tos reikšmės atkeliauja iš dviejų pagrindinių šaltinių: kultūros pasaulio ir sociokultūrinės aplinkos (prekybos centrų, televizijos, interneto etc.). Kazlauskaitės eilėraščių subjektės laikysena kultūros vardų ir intertekstų atžvilgiu pirmiausia gali pasirodyti skeptiška ar – labai jau švelniai tariant – nepatikli: „niekada / nesteigčiau savęs per svetimas eilutes / ar jau pastatytus filmus" (p. 55). Tačiau tai deklaruoti nėra paprasta. Pirminį tokio neigimo ar atsiribojimo problemiškumą rodo neiginio pozicija eilėraštyje: nei­gimas išsakomas po to, kai netiesiogiai pacituojama A. Nykos-Niliūno „Motinos daina". Pati eilėraščio situacija rodo pastangos sudėtingumą atriboti savisteigą nuo jau gatavų formų, jeigu ne bergždumą. Asmuo yra neišvengiamai susisaistęs su pasauliu „intertekstiniais" ryšiais, toks asmens „intertekstualumas" yra ne vien laisvas pasirinkimas ar intensyvaus intelektualinio gyvenimo ženklas, bet ir spaudimas, išorinė galia, kuri spaudžia žmogų į citatą: daugelis pasakymų, refleksijų, metaforų jau tarsi savaime asocijuojasi su kitais, juos nurodo, įtraukia. Be to, šis intertekstualumas – neišvengiama asmens biografijos dalis, pvz., Fra Angelico spalvų mėlynumas subjektės sąmonę pirmą kartą pasiekia per Maironį (p. 43) – ir prieš tai maištauk nemaištavus, išbrauksi Maironį – išbrauksi dalelę savęs.

Tai ir yra nuolatinės refleksijos objektas: reikšmių kupantis pasaulis (juolab kai išsprūsta eilutė „Viešpatie, kiek knygų jau perskaičiau", p. 20) ir asmens santykis su jomis, santykis, kurį privalu reflektuoti kiekvieną kartą mėginant ką nors pasakyti. Kodėl privalu? Nes, kaip jau buvau užsiminusi, visos tos reikšmės nėra pasyvios ir neglūdi kokiame nors bibliotekos fonde. Priešingai – jos aktyvios ir įvairiais pavidalais atakuoja žmogų, kaip skirtingi vaidmenys, kaukės, gyvenimo „prasmės" imperatyvai, citatos, ateinančios į galvą vietoj savų žodžių. Todėl dėsninga atrodo knygos pradžia – eilėraštis apie poeziją, lyg koks įvadas. Į šį tekstą jau daugelis atkreipė dėmesį dėl poetiško ir tuo pat metu įtaigaus atsakymo į klausimą „kur ta poezija / Į kurį atsakytų vaikas, prisėdęs ant antkapio: čia" (p. 10). Tačiau man atrodo ne mažiau svarbu, kaip ir kur Kazlauskaitė tos poezijos ieško. Vieta, kurią šiame tekste kalbančioji stebi, –­ Europos aikštė Vilniuje. Žinoma, tai ne pati „poetiškiausia" ir patraukliausia vieta – išbetonuota, gana sterili, visu liūdnumu atverianti savo nerealizuotą dangoraižių pretenziją. Bet būtent tai – jos pranašumas ir priežastis, dėl ko pasirinkta ne praeities kupino Senamiesčio aikštė: „turėjo užrašyt Konstituciją ar bent jau simfoniją Nr. 9, / bet paliko vietos grafičiams ir sąmonės riedlentėms" (p. 9). Vietos, kuriose dar neįrašyta, kuriose dar neskamba tai, kas kiekvieną įpareigoja.

Taigi apsukus ratą laikas grįžti prie klausimo – kodėl „Meninos"? Ne mažiau imperatyvios už Devintąją simfoniją ar Konstituciją? Manau, kad svarbiausia Kazlauskaitės knygai yra paveiks­lo suvokimo situacija, kitaip tariant –­ „Meninų" „mįslė": kas ką paveiksle veikia ir ką dailininkas piešia? Ar piešiama tai, kas patraukia akį ir yra paveikslo centre (infantė), ar tai, kas irgi yra paveikslo centre, bet netiesioginiu būdu, kaip atvaizdas (karališkosios poros atvaizdas veidrodyje)? O galbūt svarbiausias yra autoriaus autoportretas, kuris mums pasirodo, kaip kad gerai yra aprašęs M. Foucault, lyg netyčiom tą akimirką išžengęs iš už molberto? Man atrodo, kad poetiniam Kazlauskaitės mąstymui paveikslas tuo ir aktualus: rakurso į tikrovę problema, labiausiai domintis iliuzinio puošnaus ir žiūrovo akį pritraukiančio centro (infantės) ir netiesioginių atspindžių veidrodžiuose santykiu. Autorė savo autoportretą knygoje tapo ne kaip centrinę infantės ir net ne kaip staiga išžengusio dailininko figūrą, bet kaip atspindį veidrodyje ant sienos, o štai nediduką veidrodį supanti ryški, kostiumuota infantės svita – tai tikrovės kontekstas, kuriame mėginama save pamatyti ir suprasti, kitaip tariant –­ autoportretuoti. Tad nors knygos cent­re, regis, yra infantė, iškeliama į knygos skyrių pavadinimus, manau, kad autorė, kaip ir dailininkas, mėto pėdas: jai labiausiai rūpi perspektyvos, rakursai ir santykiai tarp visų paveikslo komponentų: autoriaus (nupiešusio save), piešiamųjų (karališkosios poros) ir infantės su savo svita. Kaip šis procesas atsiskleidžia poezijos knygoje, kurios negalime vienu kartu aprėpti akimis? Kaip intensyvus asmens tapatumo ir tikrovės santykio reflektavimas, iš kurio ir kyla intensyvus šios poezijos socialumas.

Asmens tapatumas nėra lengvai surandamas, dar daugiau – jis nuolat grasosi išnykti tarp daugybės siūlomų tapatumo variantų. Nutapyti autoportretą –­ pats sunkiausias ir veikiausiai labai intriguojantis tikslas. Tapatumai kyla iš subjektą supančio sociumo, kuris Kazlauskaitės poezijoje neretai tiesiogiai ar netiesiogiai pasirodo kaip dvaro svita su itin imperatyviu etiketu (tai ir yra autoportreto kontekstas), kurį reprezentuoja griežtai atliekami vaidmenys („Dar nesilauki, nepasikeitei pažiūrų", p. 11), „teisingos" ideologijos („Jūs tyčiojatės iš musulmonų berniukų / tyrų ilgesingų maldų, / uolieji vaivorykščių krovikai", p. 45), žinojimas, atakuojantis sąmonę („Tu neegzaminavai manęs, kaip intelektualieji kiti, / trokštantys įsitikinti savo pranašumu", p. 67), socialiniai ritualai, imituojantys nuoširdžius santykius („Meduolinės širdys ir krišnaitų pyragai, / iš vytelių pinti lopšiai, klumpių drožėjų, / bjaurios veltinio gėlės, daug nereikalingo šlamšto – / štai ir visa, ką siūlome vieni kitiems", p. 27). Iš pateiktų citatų gali pasirodyti, kad Kazlauskaitės santykis su sociokultūrine aplinka intensyvus ir netgi – angažuotas. Jos eilėraščių tonas – reflektyvus, neretai –­ ironiškas, negalima sakyti, kad ji kalba nuo statinės, tačiau tekstai pulsuoja tam tikrais išpuoliais, prieštaros tarp savęs ir kitų akcentavimu: „Monarchų vestuvės ir popiežių laidotuvės, / raganų sąskrydžiai, eros ir thanatos – / tik pabandykit iš manęs tai atimti" (p. 45). Tuomet ir rašymas gali tapti savotišku iššūkiu ar pagrūmojimu: „O aš ir toliau piktybiškai / rašysiu eilėraščius" (p. 16).

Tarp „aš" ir dažniausiai „jūs" forma išreiškiamų „kitų" nusitiesia virpantis įtampos laidas, nes „jie" – tai represyvi ir daugiabalsė sociumo galia, prieš kurią galima tik maištauti, ji nepasirodo kaip individualus asmens balsas, su kuriuo galima diskutuoti ar kurį galima perkalbėti, tai reikalavimas, kurio galima tik atsisakyti: „ta niekam neįdomi, neliteratūriška mergina ir draugai, / kurie figūruoja kaip sociumo galios balastas; / ta erzinanti šeima, kurioje / visi serga patologišku sentimentalumu – / manau, jūs gyvenat Meninų paveiksle. // Jūsų tikrovė man jau anapus" (p. 49). Šie „kiti" pasirodo kaip grupiniai vaidmenys (šeima, valdžia, mokytojai), iš kurių patiriamas vis kitoks spaudimas ir prieš kuriuos programiškai maištaujame: „Turėjau tokį kaprizą – visu savo gyvenimu protestuoti prieš šeimą; / gal net pati jį pasirinkau, juk troškimų išmokstama. / Prieš patvaldystę ir tironiją, nuoseklias gėdinimo pakopas; / prieš tūžmingą minią, skanduojančią „Pederastai namo" (p. 94–95). Sakyčiau, kad ši poe­zija ne hermetiška ar narciziška, kaip kad „Meninų" recenzijoje („Literatūra ir menas", 2014-07-18) yra teigusi N. Mi­kalauskienė, bet priešingai – ji nuolat verčia skaitytoją užimti vienokią ar kitokią poziciją, užklausti savo pažiūras ir įsitikinimus – kaip paskutinės citatos atveju – konkrečių mūsų visuomenėje vykstančių įvykių atžvilgiu (kita prob­lema, kad esame linkę recenzijose šį poezijos socialumą elegantiškai apeiti). Eilėraščiuose ataidi romantiškas, dabar toks nepopuliarus ir jau vien dėl to drąsus savo pozicijos išsakymas steigiant tam tikras vertybes.

Kazlauskaitės maištas, galintis atrodyti kaip dažnas neigimas, vis dėlto yra pozityvus, nes tam, kad galėtum maištauti, pirmiausia reikia reflektuoti save ir tikrovę. Rinkinyje matoma visa santykio formų amplitudė – esamos tikrovės išbandymas, mėginimas taikytis, maskuotis, slėptis, atrasti tapatumo formas – rodo nuolatinę savo veido paiešką. Viena dažnesnių tokio proceso poetinių išraiškos formų – drabužių matavimasis, siuvimas, mezgimas. Suknelės, paveldimi tapatumo modeliai – „iš kartos į kartą keliaujančios kaip kūno formų matuoklė" (p. 11). Autorė savo tekstuose nuolat kalba apie ieškomus ar atmetamus drabužius-tapatumus, tačiau visi jie netinkami nuosavam kūnui: „Kol kas vien matuojuosi drabužius / didelių parduotuvių / persirengimo kabinose; / veidrodžiuose stebiu / savo dalinį nuogumą, / tiek kartų atpasakotą, / o vis viena nustebinantį – / tuo, kad jokie apdarai / nepanašūs į kūną" (p. 62). Atsisakoma pasipuošti laikui ir vietai derama suknia ir išžengti svitos lydimai į centrą, o pastangos pasakyti apie save galiausiai atsiremia į nenumaldomą „Ne apie mane visa tai", nes autoportretas vis viena „tebus / muliažas iš moterų pliažo" (p. 63). Apsimesta nuogybė, kadangi mūsų nuogumas ar atvirumas visuomet bus tam tikru lygiu apsimestinis, nes – neįmanomas.

Kodėl taip yra? Grįžtu prie to, ką minėjau anksčiau: daugybė tapatumo formų ir juos reprezentuojančių „drabužių", kurių pagrindiniai šaltiniai –­­ asmens bio­gra­fija ir imperatyvus sociumas. Asmens biografija „Meninose", kaip jau yra rašiusi E. Baliutytė (metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-1693723134), pasirodo atskiromis istorinio laikotarpio detalėmis, tačiau svarbu, kad vaikystei, savai istorijai nedemonstruojama nostalgija, priešingai –­ santykis su ja analitiškas. Sava praeitis neretai pasirodo kaip tuščios formos, tai, kas išdėvėta, sunešiota, išnaudota: ir tai nėra negatyvu, šis procesas rodo buvusį ir tebeesantį gyvenimą, kuris niekur nesikaupia, bet transformuojasi, auga ir keičiasi: „Siūlai iš vaikystės rūbų, kurie buvo vis permezgami ir permezgami / į didesnius megztinius, galų gale praslinko ir mano pačios pirštais" (p. 36). Ir, kiek man pavyko skaitant aptikti, tik šitie rūbai turi galimybę priglusti prie kūno: „trokšdama nugalėti moiras, permezgiau siūlus / likusius nuo vaikystės rūbų, gerai juos jaučiu / prigludusius, lyg nebūčiau išaugus" (p. 81). Taigi asmens biografija –­­ viena tvirtesnių atramų, ji suteikia galimybių apie save patikimai kalbėti, bet –­­ autoportretui to nepakanka.

Kazlauskaitė siekia išbandyti aštrias būsenas kaip iššūkius savivokai: atmesti visus sociumo siūlomus tapatumus ir išbandyti save tuštuma („Man nebereikia vaikų, vis tolstu nuo jų ir artėju / link bergždžios interneto vienatvės", p. 13), atsisakyti nuosavas mintis ataidinčios auditorijos ir kalbėti „į tuštumą, beviltiškose interneto svetainėse" (p. 96). Mėginti maksimaliai išvalyti ar radikalizuoti aplinką, „išsilukštenti", idant galėtum atsidurti akistatoje su savimi. Ryškiausias to pavyzdys – eilėraštis, kurio epigrafas iš S. Parulskio skamba taip: „jeigu ant stalo gulėtų Sokrato nuotrauka, pacituočiau ką nors iš Sokrato." Pats tekstas parašytas kaip visiškai priešingas epigrafui imperatyvas – jame siekiama, kad aplinkoje neliktų nė vieno atvaizdo: „Mano kambaryje tuo laiku nebuvo jokių portretų, tik veidrodis. / Visos knygos lentynose, kad nestebėtų manęs / autorių nuotraukomis, atsainiai paguldytos kniūbsčios. // Nei tėvų, nei mylimųjų – / jokių veidų rėmeliuose, jokių paveikslų" (p. 33). Tai pastangos maksimaliai redukuoti išankstinį žinojimą apie save ir pasaulį, kad žiūrėdama į save veidrodyje nieko nepacituotum ir neturėtum kuo pasiremti. O tai – galimybė nutapyti autoportretą, kurį žiūrovai galėtų įvertinti kaip panašų.

Tačiau tam, kad galėtum pasakyti apie save, nepakanka suvokti, kas esi. Kazlauskaitės knygoje nuo, regis, įprastų savo tapatumo paieškų pereinama prie sudėtingesnių problemų: net ir norėdama nupiešti save gyvenamajame sociume kaip centrinę figūrą, subjektė to padaryti negalėtų. Suknelės netinka, nes kalbančioji save identifikuoja kaip socialinį „kitą", kuris gali sakyti, kas jis nėra, bet tai, kas yra, gali steigti tik netiesiogiai, atspindžiais, – šis asmuo priklauso tylos zonai. Mane kaip skaitytoją labiausiai skatino atsiliepti du tekstai –­ „Silentium" ir „Eilėraštis dukrai, miegančiai automobilyje su vestuviniu kaspinu". Manau, jie ir yra svarbiausios autoportreto linijos.

Perskaičiusi pirmąjį tekstą, iškart prisiminiau vieną svarbesniųjų akademinių Kazlauskaitės kontekstų – V. My­kolai­­tį-Putiną. Jo Liudas Vasaris, pasmerktas tylai seminarijoje ir vis geriau suvokiantis, kad tuo, kas jis iš tiesų yra, seminarijoje būti negali, atranda F. Tiutčevo eilutes kaip adekvačią savo būsenos išraišką: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk / Svajones savo ir jausmus." Tiutčevo eilėraštis vadinasi „Silentium". Kazlauskaitės „Silentium" – vienas iš tekstų, skaudžiausiai atveriančių neįvardijamo kitoniškumo būseną („Tik iš lėto gyvenai tą kitiems nesuvokiamą, iš pažiūros, / matyt, nepakeliamą gyvenimą", p. 17), prievartinį buvimą tylos zonoje. Kodėl prievartinį? Iš teksto sužinome, kad supančioje aplinkoje negalima išsiduoti ir pasakyti tikrojo savo vardo, tai – išbuvimo klausimas, todėl dukra, priešingai nei Drebulė, nekalba: „Tačiau buvo aišku – ji nekalba, kad / nepapasakotų kam nors ko nereikia, / ir mes išgyventume."

„Eilėraštis dukrai..." situaciją užaštrina iki maksimumo, o jo siužetas –­ labai ekspresyvus: tekstas prasideda atsiprašymu, skiriamu dukrai. Atsiprašoma už tai, kad kalbančioji niekada neturės tokių vestuvių, kokiose viešėjo. Pateikiamas idiliškas vestuvių ir jose širdingai dalyvaujančio vaiko vaizdas, kuris staiga drastiškai pertraukiamas – paaiškėja, kad vestuvių aprašymas tėra idiliška normos išraiška, kuri represuoja ir išstumia už gražaus, legalaus vestuvinio ritualo ribų tuos, kurie negali ar neturi teisės jo pakartoti. Ir čia dar kartą esmingai iškyla infantės centro ir netiesioginio atspindžio problema, kuri šiuo atveju jau lemia egzistencinį asmens statusą: „Tau taip patiko šokti vestuvėse –­ jeigu būtum infantė, / gaubiama geriausios tapybos ir svitos iš „Žiedų valdovo", / kasdien nešiotum vestuvinius kaspinus. // Tačiau visos gyvensime gan represuotai, užgniaužusios kvapą ir erosą, / atsargiai meluodamos nepažįstamiems ir artimiesiems" (p. 93). Kodėl taip įvyksta? Dėl maišto, sutraukančio asmens ir normatyvios visuomenės ryšius, atsisakant ją atspindėti: „Tesudūžta veidrodis su tėvų atspindžiais" (p. 94). Veidrodžio šukės, kaip Anderseno sniego karalienės veidrodis, užnuodija orą: „Dabar nekvėpuok, oras gali būti aštrus, / veidrodžio šukele įpjauti į plautį" (p. 95).

O kuo kvėpuot, kai oras užnuodytas? Socialumas, komunikacija – žmogiška būtinybė, kvėpavimo būtinybė. Neagresyvi komunikacinė terpė, leidžianti išgyventi savo socialumą, yra kultūra, literatūra – erdvės, atviros ar atviresnės skirtingiems tapatumams, leidžiančios kurti ir išbandyti save. Tai atsvara visuomeninės erdvės, paženklintos represyvumo, homofobijos, agresijos, kurioje išbūti galima tik apsimetant, kaip kad tie graikiniai riešutai, „Apsimesdami kaštonais, / slepiantys savo kilmę žaliuose kiautuose / nuo vietinių rūpintojėlių" (p. 57).