XII literatūros festivalio „Panevėžio literatūrinė žiema 2014" laureatai:

Elenos Mezginaitės premija skirta poetei Giedrei Kazlauskaitei už poetinės kalbos savitumą ir drąsų heterų ir meninų įbalsinimą.

Julijono Lindės-Dobilo premija skirta poetui Mindaugui Nastaravičiui už stiprėjantį balsą retėjančiame chore.

Prizas „Filosofiškai literatūrinis šalis" elegantiškiausios eilutės Meistrui Kęstučiui Navakui.

„Literatūrinė lapė" atiteko Tautvydai Marcinkevičiūtei už tai, kad ji yra lapė.

„Žalvarinė ranka-segtuvas" skirtas poetui Vainiui Bakui už eilėraščių knygą „Kas vėjo – vėjui", linkint, kad jokie vėjai neišdraskytų vėjams nepasiduodančios poezijos.

„Literatūrinės žiemos Riterio rožė" – poetui Vytautui Stankui už poezijos rožę, nevystančią begalinės žiemos speiguose (poezijos knyga „Iš veidrodžio, už").

2014-ųjų metų Lietuvos kultūros sostinės premija skirta poetui Viktorui Rudžianskui už gebėjimą kultūros korio akutes pripildyti medumi (eilėraščių knyga „Vienas") ir pikiu (knyga „Ponia Klara"), žiedadulkėmis (kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas") ir duonele (knygų leidykla „Kauko laiptai").

„Arbatos maišelis" atiteko Aidui Marčėnui už tikros poezijos skonį.

„Literatūrinis obuolys" skirtas Laimai Kreivytei už poetinę aistrą.

Laudacija Giedrei Kazlauskaitei,
parašyta traukinyje Vilnius–Minskas ir papildyta citatomis sėdint autorei už nugaros Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje

Važiavau į Minską traukiniu, baltos „Meninos“ gulėjo man ant kelių. Žalio kraujo poetė-maniakė mėgino nusižudyti mėsos skyriuje. Viską supratau: perskaičiau jos iliadas ir odisėjas, atkasiau trojas, biografijos faktus, kai kuriuos realiai egzistuojančius asmenis, kurių gyvų lavonų nepridengė joks manierizmas – užteko, kad jie degė žalia šviesa feisbuko paraštėj.

Ėmiau Giedrės knygą su baime – „baisūs visi angelai“, ypač be disertacijų. Bijojau, kad po „Heterų…“, „Meninos“ pasirodys menkos, mekenančios, krinolininės. Apsidžiaugiau apsirikus. Giedrės kraujo grupė verčia ją „kalbėti ne saugiose sakyklose ir auditorijose, / o į tuštumą, beviltiškose interneto svetainėse, / kur joks kalbantysis niekam neįdomus; / kalbėti, kol imsi girdėti aidą ir savo / pačios citatas visai kituose kontekstuose“. Marčėnas įteisino Aidą kaip meninę priemonę. Kazlauskaitė ne aidi – ji neriasi iš odos. Augdama mažyn, kol susitraukia iki infantės, kurią pati stebi iš šalies jau užaugus.

Viskas pasakyta jau pirmoje eilutėje – „Mergaitė balta suk­nele Europos aikštėj“. Gyva nekaltybės alegorija Dzeuso dar nepagrobtoj Europoj, kuri yra Vilniuje. Taip veikia eilėraščio geografija: didesnė sutelpa į mažesnį ir dar lieka. Brodskis rašė, kad didesnio atimtis iš mažesnio gimdo ašarą. Giedrė gimdo grafičius Europos aikštėj ir tagina nukainotą Szymborską mergaitės žvilgsniu. Palikusi tragedijos choruose giedančią vyriją, poetė seka paskui mažąją vedlę po tamsiausiąjį slėnį.

Į vagoną įlipo žaliai apsirengusios Baltarusijos pareigūnės, kurioms paprašius parodyti, ką vežu, bedžiau į Kazlauskaitės knygą: poezija yra čia! Bet jos vis tiek rausėsi po lagaminą. Vežiau visus draudžiamus preparatus ir šviežio poetės kraujo buteliuką, bet kadangi knygos netikrino, nieko nerado.

Traukinio lango tamsoj atsispindi miegantys pakeleiviai –­ kaip karališkoji pora Diego Velázquezo paveikslo „Meninos“ veidrodyje. Paveiksle vaizduojamas paveikslo tapymas. Italų tapytojas Luca Giordano tai pavadino tapybos teologija. Kiti teigia, kad Velázquezas išpranašavo fotografiją. Galėčiau pridurti –­ ir asmenukę: dailininkas yra paveiksle ir jį tapo. Kazlauskaitė yra poezijoje ir ją rašo. Michelis Foucault „Daiktų tvarkoje“ išnarstė Velázquezo „Meninas“ po kaulelį ir nustatė žvilgsnių trajektorijas. Paveikslas esąs žvilgsnių pokalbis – bet kas į ką žiūri ir kaip?

Velázquezas iš paveikslo žiūri į mus kaip į karališkąją porą, nes mes stovime jų vietoje. Karalių žvilgsniu stebime infantę Margaritą, aplink ją tūpčiojančias meninas, du neūžaugas ir šunį. Mes nematome tapomo paveikslo, bet jame esame. Tapomas paveikslas ir yra tas, kuris kabo prieš mus. Panašiai ir Giedrė vedžioja žvilgsnį nuo Heraklito upės prie Wisławos kryželiu siuvinėtų gulbių, „nuo Žvėryno cerkvės lig Arkikatedros“ į Kaziuko mugę, kur „gėjai perka cukrinius gaidelius“. Pasaulis atrandamas skutant šviežias bulves, kurių „kailiniai kaip senovės žemėlapiai, / tik nutrinki šalis nuo žemės paviršiaus“.

Traukinio lange matau mergaitę šilkine ruda suknele su baltais žirniukais, apsiavusia batais achilo kulnais. Žinau, kad puls žemyn nuo artimiausio tilto, bet nestabdau, nes viskas jau užrašyta. Vietoj Putino altorių – Szymborskos šešėlis. Ir nukirsta ranka ant knygos viršelio, rodanti į vynuogių kekę, po kuria slepiasi meninos. Įsakmus nurodymas apversti knygą, kad perskaitytume autorės žodį. Ketvirtame viršelyje ji prisistato kaip lūzerė: nebaigta M. K. Čiurlionio menų mokykla, nepradėtos studijos dailės akademijoje, išvengta disertacija apie Vincą Mykolaitį-Putiną, sezoninio darbo televizijoje užnuodytas akademizmas... Tačiau gyvenimo pralaimėjimai virsta poezijos pergalėmis:

Savo eilėraščiuose
jie kelia esminį, patį svarbiausią
mums klausimą, išblukinantį
dangų ir visas morales (kvailų žurnalistų lūpomis
jį postuluoja): kur ta poezija?
Į kurį atsakytų vaikas, prisėdęs ant antkapio: čia.

 

Laima Kreivytė