Laima Kreivytė. Sidabrinė ranka

Kas yra fotografija? Ši konkreti Daivos Kairevičiūtės fotografija? Bet koks atsakymas įrėmintų, bet argi ne dėl to prie vaizdų atsiranda tekstai? Jei fotografija būtų muzikos kūrinys, žodžiai veikiausiai nurodytų tempą, trukmę. Pabandykime. Vienos minutės LK portretas. Vienos sekundės: švyst, ir nebėr. Vienos valandos. Tokio neištvertų net motina. Kad žiūrėtum į tą patį veidą valandą, reikia būti mazochistu arba Marina Abramović. Bet fotografija – ne partitūra, tad žiūrėjimo trukmė pasirinktina. Žurnalo naudojimo paskirtis – taip pat. Patiesti katinukui – tikrai ne blogiausias variantas.

 

Daiva Kairevičiūtė. Poetė Laima Kreivytė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“
Daiva Kairevičiūtė. Poetė Laima Kreivytė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Kas nutūps ant mano nespalvoto veido? Sidabrinės dulkės, kurios susirimuos su sidabrine ranka. Tai Daivos sumanymas. Kodėl? Nežinau, ir net geriau, jog tai nėra konkreti nuoroda, baksnojimas pirštu. Man patinka Immanuelio Kanto mintis, kad menas yra betikslis tikslingumas. Jokios naudos iš jo neišspausi, o jei jau spaudi, tai ką nori įrodyti? Kad viskas perkama ir parduodama, kad menas yra dekoracija, sienos papuošalas? Ar kad jis vis tiek kam nors tarnauja – autoriui, savininkui, institucijai, kilniam tikslui? Būtent šitas aspektas man mažiausiai rūpi, kai Daivos pakalbinta sutinku fotografuotis. O kas rūpi? Kodėl sutinku? Kai nepadarytų darbų girnapusės gramzdina, verčia skaičiuoti laiką, o žinant mano matematinius gebėjimus, žiojasi begalinės paklaidos...

Bet sutinku ir einu. Kodėl? Juk turiu Gintauto Trimako, Irenos Giedraitienės, Violetos Bubelytės, Inetos Armanavičiūtės, draugų ir nepažįstamų darytas fotografijas. Einu, nes Daiva laiku švystelėjo gelbėjimosi ratą. Dairiausi į visas puses, gaudžiau orą – ko griebtis, kaip išsisukti nuo rutinos ir privalomų darbų? Reikia pateisinamos priežasties. Nesuvaldomos, neapskundžiamos, nenugalimos priežasties – force majeure! Jėgos, kuri yra kaip žemės drebėjimas, gaisras ir potvynis vienu metu. Pavadinkim ją banaliu, beveik menkinamu, bet neatremiamu žodžiu „menas“.

Užkibau ant meno kabliuko, nes norėjau užkibti. Nes patiko mintis karštą vasaros dieną išeiti iš namų ir žingsniuoti į Cooltūrisčių studiją Rasų kolonijoje, menininkų dirbtuvių ir išgertuvių komplekse „Sodas 2123“. Pakeliui linktelėjome Misionieriams ir Jėzaus širdies bažnyčiai, sovietmečiu buvusiai kalėjimu, kurios kupolas supjaustytas gelžbetonio perdangomis ir dabar yra trijų aukštų nenaudojamos patalpos. Užsukome į Rasų „Lidl“, nusipirkome ledų.

Ir štai praėjus metams, o gal ir daugiau laiko, iš Daivos gaunu klausimus: „Ką reiškia būti nufotografuotam, kokie įspūdžiai iš fotosesijos? Esama įsitikinimo, jog taip pavagiama žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą? Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogastavimų, jog teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks, o galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?“

Jaučiu, klausimai ne Daivos. Ne dailioko. Rašytojo, filosofuojančio debesų piemens! Paišus raizgančio Gyčio Norvilo braižas – baimė prarasti žodį, kaip sielą, kai visi aplinkui seilėjasi vaizdais.

„Atsiųsk man savo klausimus, Daiva“, – rašau. Nenori, siūlo šiuos, pateikia pateisinamas priežastis. Bet kitą dieną gaunu laiškelį: „...tu pirmoji paklausei, o kokie gi būtų mano klausimai, pradėjau galvoti ir, žinai, nieko gero; kiek klausimų sugalvojau – visi banalūs ir atsakymai jau slypi klausimuose, tada atėjo mintis, kad visi atsakymai yra irgi rašytojo kūryba ir neaišku, kur vaizduotė juos nuves, tada supratau, kad tikiuosi ne atsakymų į klausimus, o interpretacijos apie savo laiką, kai įvyko fotosesija ir iš to kilusius apmąstymus ar prisiminimus.“

Tas laikas yra tavo man padovanotas laikas. Laikas, kai buvau tiesiog molio gabalas, lipdomas šviesos ir kameros. Man patiko tavo dirigavimas, situacijos ir kadro kūrimas. Sidabrinė ranka. Mano ranka, nes paprastai diriguoju aš. Kaip kuratorė, dėstytoja, radijo balkono kamantinėtoja, mokyklos tinklinio komandos kapitonė. Nepaklausiau tavęs, kodėl ranka. O gal paklausiau, bet nepamenu atsakymo. Bet buvo įdomu jausti, kai sidabru dengiama ranka atsiskiria nuo kūno ir tampa mumijos ar paminklo dalimi. Kažkieno kito. O aš šalia bandau suaugti su fantomine galūne ir išpildyti tavo estetinę programą. Nes šiuo atveju menininkė esi tu, o aš – membrana. Tu vedi mano ranką, rusiškai tai reikštų, kad esi mano vadovė – rukavoditel. Bet kam dabar rūpi rusų kalba? Nebent fantominėms rankoms. Toms, kurios atsiskiria nuo kūnų ir siaubo pasakose keliauja gąsdinti vaikų. Bet tai juodoji ranka – tokią geriau amputuoti kartu su didžiaisiais naratyvais. O tavoji (manoji) – sidabrinė, ir tai visai kita pasaka.


Laima Kreivytė – poetė, menininkė, kuratorė.