Kas sieja pristatomas knygas – Rimvydo Stankevičiaus „Šermuonėlių mantiją“ ir Jeano-Marie Gustave’o Le Clézio „Bado šokį“? Ogi, abiejų labai laukiau, degiau smalsumu. Tikriausiai nereikia aiškinti, kodėl, bet vis tiek nesusilaikau: R. Stankevičius – vienas ryškiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos veidų, J. M. G. Le Clézio – Nobelio premijos laureatas, daugelį (ir mane) sužavėjęs savąja „Dykuma“ (2008). Gera laukti ir pagaliau – sulaukti. Bus įdomu.

Rimvydas Stankevičius. „Šermuonėlių mantija“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Stabteliu prie pavadinimo – man jis konotuoja karališką saldybę, vainikavimą, tyrumą ir grakštumą, o drauge –­ pareigos atmieštą sunkybę. Pats autorius savąsias užmačias ne kartą išsamiai aiškino (pavyzdžiui, interviu „LRT.lt“), todėl jų nekartosiu. Be to, jų yra ir pavadinimo semantikoje. Todėl tikiuosi, kad bus atvertas paviršinis mantijos sluoksnis ir pažvelgta giliau, esmingiau.

Pasirinkus tarsi paprastą ir literatūroje ne kartą naudotą („Mergaitė su šermuonėliu“) įvaizdį, pavyko sukurti poetinę intrigą, pažaisti prasminėmis opozicijomis. Pavadinimas iš tiesų daugiareikšmis: „Siuva tau / Karališką / Gyvų šermuonėlių mantiją / Prašieptais snukučiais / Į vidų...“ („Besikartojantis sapnas“, p. 8) Lengviau atsidūstu – autorius nepradėjo kurti nuobodžios rūmų poezijos, jo šermuonėliai kanda ne tik lyriniam subjektui, bet taiko ir į atvirą poetinį nervą. O knyga sklandesnė, vientisesnė, koncentruotesnė, labiau išgryninta už ankstesnes, pavyzdžiui, „Kertinį skiemenį“ (2015). „Šermuonėlių mantijoje“ nusikratyta balasto, poetinio pertekliaus – su tuo autorių norėtųsi pasveikint.
Knyga padalyta į tris dalis: „Virš rugių, po bedugnėmis“ (truputį deklaratyvus literatūrinis žaidimas lengvai perkandamas), „Rašteliai iš raudų sienų“ (ir vėl pernelyg aiškus kontekstas) ir „Kalbos slenkstis“. Privalumu laikyčiau minėtą knygos vientisumą ir, nepaisant reikalingų nukrypimų, tematinį susiklausymą. Pats Stankevičius teigia, jog „klausti, apie ką yra poezija, tolygu klausti, apie ką yra muzika, apie ką –­ briliantų žėrėjimas, paukščių giesmės, snaigių ir debesų raštai... Visiems šiems dalykams nėra būtina būti apie kažką, idant žavėtų, svaigintų ir kerėtų –­ jie patys savaime yra grožis, meilė, džiaugsmas ir maistas mūsų akims bei sieloms. Aš, paklaustas, apie ką manieji eilėraščiai, visuomet atsakau, kad apie tai, kaip gėris nugali blogį“*.

Vis dėlto norisi ir nepritarti, nes, nors minėtasis „apie ką“ iš tiesų nebūtinas, mėgstu įvardyti, ką poezija man byloja, ką paliečia, ką reiškia. Tuščias žaidimas forma nieko nenustebins – tikiu į turinį, nors tu ką. O ir „Šermuonėlių mantija“ turi medžiagos byloti. Taigi apie ką? Pirmiausia jaučiau pulsuojant giedrą melancholiją. Gal tai skaidraus eilėraščio žmogaus, pasidabinusio kandančia šermuonėlių mantija, liūdesys, žymintis reiškinių dichotomijas: po grožiu slypintį skausmą, po malonumu – pareigą, po gyvenimu –­ mirtį. Beveik visi rinkinio eilėraščiai pažymėti mirties: ji konstatuojama („Kaip ir tu, kaip ir aš – visos jos baigiasi freskoje / ant amžinybės sienos“, p. 31; „paskui mane sudegino“, p. 39) arba atmetama („Nė viena iš kol kas siūlytų mirčių / Man nebūtų patikusi“, p. 28; „Nors mirtis – tai dalis išganymo – / Nesikelsiu anapus Stikso“, p. 63). Eilėraščiuose apstu paskutiniojo teismo motyvų, minimas angelo Gabrieliaus trimitas, pakaruoklio virvė, rojus, Stiksas, vėlės, angelai ir kiti nebūties, amžinybės įvaizdžiai. Nepaisant temos ir to, kad vienas knygos skyrius pavadintas „Rašteliai iš raudų sienų“, išvengiama pernelyg minorinės gaidos. Vietoj jos juntama susitaikymo ir kovos įtampa, melancholijos skaidrumas.

Mirties tema sukėlė nevienareikšmį jausmą. Viena vertus, ji gerokai nučiupinėta, kita vertus, o ar liko dar kas nors nepaliesta, neartikuliuota? O gal šioje epochoje amžinosios temos iš tiesų svarbiausios? Šį įspūdį puikiai iliustruoja trečiasis iš „Septynių nusiskundimų“: „Miegas – iš tiesų yra kažin koks slaptingas, / Retai vėdinamas mirties prieangis.“ Hipno ir Tanato ryšys milijonus kartų mene vaizduotas, tačiau negaliu sakyti, kad jis neveikia, nepatraukia. Ir vis tiek lieka šiokia tokia abejonė: ar paveikia dėl pačios temos jautrumo ir svarbumo, ar dėl taik­liai parinktos išraiškos formos? Gal dėl abiejų, gal.

Knygoje yra ir gyvenimo. Man labai patiko mėginimas svarstyti patį rašymo procesą, kalbos duotybes, literatūros ir gyvenimo santykį. Tai paveikė ne prasčiau nei „banalioji“ mirtis, gal net labiau. Išskirčiau eilėraščius „Norvegų žvejai“, „Kalbos slenkstis“, „Artefaktai“. Ritualo tuštumą, tradicijų esmės nykimą gražiai įtekstina „Dvasių šokis“. Apie buvimo pateptuoju sunkybę byloja, pavyzdžiui, „Mantija“ ir dar keli tekstai. Šie eilėraščiai, mano galva, tikrai pavykę – paveikūs, gana originalūs, išraiškingi, aktualizuojantys pavadinimo prasmes. Taip pat gręžiamasi į ribines patirtis (eilėraščiai „Skendau“, „Sirgau“, „Partrenkė automobilis“). Kita vertus, ir šias egzistencines patirtis galima laikyti „mirties“ prieangiu. Be mirties Stankevičius – niekaip. Juokauju, bet tik truputį.

„Šermuonėlių mantijoje“ poetas gręžiasi į žmogų, jo gyvenimą, atveria būties ir nebūties prieangius. Ir daro tai, regis, pasitelkdamas seniai žinomas priemones, kontekstus. Rasime ir muzikos, ir dailės, daug religinių įvaizdžių, derinamų su pagoniška ir senąja liaudies kultūra, pasakų motyvų („Klajūno rauda“), paradoksų ir literatūrinių intertekstų („Darbovietė“). Tiesa, dauguma intertekstų – ne puošyba, o prideda papildomų prasmių. Apibend­rinant: išraiška lyg nenauja, bet sudėliota dažniausiai gražiai. Jei paklaustumėt, ar „Šermuonėlių mantiją“ verta pasimatuoti, atsakyčiau teigiamai, tik saugokitės, kad tie mirties gyvūnėliai negyvai neužkandžiotų.

 

Jean-Marie Gustave Le Clézio. „Bado šokis“. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Suklūstu išgirdusi, kad Le Clézio „Bado šokis“ – autobiografinis kūrinys. Niekada nežinai, ar bus įdomi konkretaus subjekto realybė, ar, kaip rašiau pati, „mūsų pliki gyvenimai pakankamai aktualūs skaitytojui“. Tikra savinieka, todėl džiaugiuosi, kad mano nuogąstavimai beveik nepasitvirtina.

Romanas tradiciškai prasideda autoriaus žodžiu: jis pasidalija savosiomis fizinio bado patirtimis ir patikina, jog pasakojimas – ne apie tai. Natūralu, kad nepritekliaus aprašymas turi stiprų efektą – tokie dalykai visada sukrečia. Tačiau džiaugiuosi, kad svarbiausia romano dalis – apie kitokį badą. Joje neapsiribojama tiesmukais fiziologiniais dalykais, jų paveikumu, atveriami giluminiai sluoksniai.

Pasakojama XX a. 4 dešimtmetyje gyvenusios paryžietės Etelės paauglystės ir ankstyvosios jaunystės istorija. Ji prasideda idilišku vaizdeliu – protagonistė drauge su netikru seneliu ponu Solimanu užklysta į „senųjų kolonijų“ rajoną, vyriškis žada įsigytame sklype pastatyti svajonių – Alyvinį – namą. Darnus mažo ir didelio žmogaus santykis, besąlygiškas pasitikėjimas, harmonija vėlesniuose puslapiuose išardoma. Etelės branda prasideda nuo susitikimo su rusaite Ksenija. Įvairias nuokalnes, džiaugsmą ir prisitaikymą, pyktį ir nuolankumą patirianti draugystė aprašyta paveikiai ir „keliaplotmiškai“. Veikėjų paveikslai atskleidžiami pasitelkiant kelis knygos kodo –­ bado –­ aspektus. Tai ir fizinis badas (Ksenijos nepritek­liai), ir nuoširdumo, autentiško santykio, bičiulystės, pripažinimo stoka.

Merginų santykis amžinai palytėtas istorijos nuodo, koreguojančio veikėjų gyvenimus: „Jos pačios gyvenimas, praraja, kasdien gilėjanti tarp tėvo ir motinos, vaidai dėl pinigų, miglota, tačiau juntama grėsmė nusiristi iki visiškos katastrofos, visa tai buvo niekai palyginti su tuo, ką patyrė Ksenija. (...) Ar Etelė būtų mažiau mylėjusi Kseniją, jei jos, jos vaikystės, dabartinio gyvenimo nebūtų gaubusi ta paslaptis? Ji suvokė šią silpnybę, širdo ant savęs už ją, bet neįstengė jai atsispirti. Taigi meilė minta tokiomis chimeromis, tas jausmas gali būti toks netyras?“ (p. 34–35)

Giriu už paveikią santykio dinamiką. Literatūroje tai, žinoma, ne naujiena, tačiau šiame istorijos dulkėmis ir papildomomis prasmėmis apaugusiame kontekste išpildyta gerai. Galutinė santykio atomazga logiška: draugystė išsivadėja dėl aplinkybių, lūkesčių, patirties.

Kitas bado veidas – darnios šeimos ilgesys. Etelės tėvai barasi, ginčijasi, tarp jų įsiterpusi ir ilgametė tėvo meilužė Modė. Vėliau tėvas bankrutuoja, iššvaisto Etelei Solimano paliktus pinigus, suserga. Romano pabaigoje protagonistė konstatuos tėvų nemylinti, tik jaučianti jiems prieraišumą. Taigi patiriamas meilės badas, kuris vėliau šiek tiek kompensuojamas susiradus mylimąjį. Bet ir šis santykis kupinas neišsipildymo.

Bado šokis knygoje neatsiejamas nuo politinės-istorinės situacijos, kuri, drįsčiau teigti, tampa atskiru knygos veikėju –­ daugelis romane aprašytų „saloninių pokalbių“ sukasi apie istorines peripetijas. Karo grėsmė sukelia išvietinto sub­jekto jauseną ir paskatina namų, orumo, prasmės badą – kaip sako pati Etelė, „apgailėtina, juokinga ir sykiu truputį gėdinga“ (p. 143). Tiesą sakant, kartais istoriniame kontekste murkdytis pabosdavo, nors istorinės precizikos mylėtojams turėtų patikti. Manau, galima apsieiti ir su kiek skurdesniu aplinkybių aprašymu, vis tiek jos daugiau ar mažiau žinomos, nors suprantu, kad šiuo atveju istorinis kontekstas pateisinamas. Tačiau dėmesį labiau norėjosi kreipti į subjektų jauseną – manau, tai romano stiprybė.

Knygos pabaigą gražiai įrėmina finalinis epizodas – motinos jaunystės vietose besilankantis autorius. Įdomi sąsaja ir su motinos mėgstamu „Bolero“: „Bolero“ – ne eilinis muzikinis kūrinys, o pranašystė, kuri „pasakoja pykčio, bado istoriją“ (p. 203).

Pasakojimo stilius tikslus, taupus, taik­lus – iš Nobelio premijos laureato nieko kito, regis, ir negali tikėtis. Dėl vieno gyvenimo aktualizacijos kūrinys priminė „Stounerį“. Ir truputį – „Vieną gyvenimą“, nors kontekstai ten kiti. Bendrai vertinant, „Dykumos“ neperspjauna, bet su Etele sušokti verta.

* www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/168884