Karantino pabaigoje jaustas pandeminės literatūros poreikis pamažu tenkinamas. Anot Jūratės Čerškutės, „įsižiūrėjus akivaizdėja, kad praėjusių metų prozoje veikia karantinas, virusas ir pandemija“*. Prie tokį poreikį tenkinančių knygų literatūrologė priskiria 2021 m. pasirodžiusias Valdo Papievio „Ėko“, Rolando Rastausko „Veneciją tiesiogiai“, Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijas“. Pandeminei tikrovei dėmesio skiria ir Kęstutis Šapoka antrajame romane „Sakmė apie Juozą“ (2021), pirmąjį „Karantino dienoraštį“ tais pačiais metais išleido Laima Vincė. Natūralu, vien tik karantinui skirtų poezijos knygų nesulaukėme – poezijoje nepalanku užsiangažuoti ties viena tema. Vis dėlto karantinas buvo paminėtas ir eilėraščiuose. „Pameni karantiną?“ – rinkinyje „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ (2021) klausia Gintaro Grajausko subjektas. Visai kitaip dabar skamba 2021 m. „Poezijos pavasario“ almanache publikuoto Algimanto Baltakio eilėraščio eilutės: „Apgailestauju: man šiek tiek anksčiau / Reikėjo mirt – nelaukus karantino.“ Daug dažniau karantinas buvo linksniuojamas kultūrinėje spaudoje, todėl vis dar galima tikėtis šios temos ir naujose knygose.

Bemąstydamas apie poeziją prisiminiau vieną smagų leidinį, apie kurį iš draugės sužinojau 2021 m. liepą, tačiau buvau pamiršęs. Tai Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus išleista skaitmeninė karantino kūrybos rinktinė „Karantino kronikos 2020–2021“. Panašu, šį projektą užmiršo ir kiti – be pranešimų spaudoje ir virtualių skaitymų, daugiau dėmesio „Karantino kronikos“ nesulaukė. O gaila, skaitmeninius leidinius aptarti verta (šiuos leidinius laikau funkcionuojančio kultūros lauko požymiu). Karantino patirtis aptarti taip pat verta, juk, kaip deklaruoja leidėjai, „šiuo nepaprastu istoriniu laikotarpiu tapo ypač svarbu dokumentuoti žmogaus išgyvenimus“ (p. 2). Būtų nesmagu, jei „Karantino kronikos“ nuskęstų interneto platybėse be jokio atgarsio.

 

„Karantino kronikos 2020–2021“. Dailininkas Tomas Valentinaitis. – V.: Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus, 2021.

 

Kolektyvinė rinktinė karantino tematika skamba daug patraukliau nei vieno poeto tam skirtas poezijos rinkinys. Leidinio sumanytojai kvietė kuriančiuosius laisvai interpretuoti karantino kronikos temą, tad norisi rasti daug skirtingų patirčių, perspektyvų, reakcijų ir to laikotarpio kasdienybės interpretacijų. Leidinys skirtas ne tik poezijai, bet ir dailei. Visi tekstų bei iliustracijų autoriai nurodyti turinyje, tik, gaila, šalia vardų nėra nurodoma kuriamo meno rūšis. Kūrėjų gana daug (net 43), jie įvairūs: nuo moksleivių iki senolių. Tarp būrio visai negirdėtų vardų pasitaikė ir keletas žinomų: vieną eilėraštį paskelbė poetė Greta Ambrazaitė, po du – pernykštės „slinktininkės“ („Literatūrinių slinkčių“ nugalėtojos) Uršulė Toleikytė ir Alina Borzenkaitė. Tarp iliustracijų – Dainiaus Dirgėlos asmenukės su klasikų knygomis bei Mykolo Kimčio paveikslai. Tekstai ir iliustracijos yra lygiaverčiai ir knygoje publikuojami greta. Džiugina abipusė įvairovė. Nors eilėraščiuose dominuoja verlibrai, yra keletas haiku, klasikinių parimavimų ir vienas konkrečiosios poezijos pavyzdys. Iliustracijose įvairovės daugiau: paveikslai bei piešiniai skirtingų technikų ir stilių, skirtingos ir fotografijos. Be to, rinktinės puslapiai įvairių spalvų. Žinodami, kad išvengs spausdinimo kaštų, kurdami „Kronikų“ dizainą leidėjai pasistengė.

Eilėraščiai lengvai nepasiduoda grupuojami pagal tematiką, nes autoriai leidinio temą interpretuoja gana laisvai. Tačiau tam tikros tendencijos, bendri bruožai išryškėja. Skaitant pirmiausia pastebimos tiesioginės nuorodos į pandemiją ir karantiną. Dažniausiai ir pandemija, ir karantinas vertinami neigiamai: „dar nekenčiu karantino“ (p. 7), – atvirai pareiškia A. Borzenkaitės eilėraščio žmogus, tačiau tos pačios autorės „Vilniaus (ne)sapne“ nuorodos į pandeminį gyvenimą daug žaismingesnės. Eidamas per Vilnių, lyrinis subjektas stebi paminklus: „Žemaitė viena, mat nenori pažeist karantino, / (...) / Kolonos negali laikyt dviejų metrų atstumo“ (p. 7). Jaučiamas sapniškas pasiklydimas laike ir erdvėje: „Kuo skiriasi metų laikai Donelaitis nežino, / Raukydamas kaktą raukšlėtą, vis bando suprast, / Kur būrai, studentai, visi – gal akis jam užtino? / (...) Legendinis vilkas ant kalno sutrikęs užsnūdo, / Kažin, ar jo sapnas už nūdieną keistas labiau“ (p. 7). Minčiai apie vilko sapną antrina Kamilė Mončytė: „Sapnai virsta realybe, realybė – sap­nais“ (p. 61).

Vido Dusevičiaus ir Jurgitos Pauliukėnaitės eilėraščiai užfiksuoja siektiną ir tikrą karantino kasdienybes. V. Dusevičius aptaria idealų moters dienos planą, kuris nepadėjo išvengti keistumo: „darysiu mankštą / lengvas makiažas / reikia palaikyti formą / grindis plausiu pasilenkus / pusryčiams pilnagrūdė duona / ožkos sūris šviežios apelsinų sultys / filmai tik su prasme / skaitysiu knygas / kalbos kursai online / vakarienei garinta lašiša batatas ir bent 5 rūšių salotos / (...) vakare šuo pareiškė / kad niekada nelaikė Nietzschės rimtu filosofu / dabar jis manęs vengia“ (p. 24). O J. Pauliukėnaitės tekstas gali būti artimas moksleiviams, neigiamai vertinusiems nuotolinį ugdymą: „Ir Teams skambutis jau į pamoką pakviečia“ (p. 63). Ievos Bartaševičiūtės haiku (p. 12, 13) visas pasaulis sutelpa į sofą, kurios pamušalo saga lyg juodoji skylė įtraukia į prokrastinacijos ir vegetavimo sūkurį, todėl kalbantysis sparčiai papildo ir taip jau nemažas couch potato gretas. Meda Gedgaudaitė imasi eilėraščio-memuarų: „Viskas prasidėjo kiek anksčiau, / Kai septynioliktus metus aš gyvenau. / Gimtadienis ir valdžios sprendimas – / Paskelbtas visuotinis karantinas“ (p. 45). Visą pasikeitusio gyvenimo keistumą galima apibendrinti ateiviams skirtu G. Ambrazaitės raginimu „niekada nepamirškit / keistų planetų“ (p. 57).

Keistame pasaulyje pasimetęs žmogus išgyvena įvairias emocijas. Aplinkos sumaištis persikelia į vidų: „Man sako, kad karas pasaulyje vyksta / O man rodos, kad mano viduj“ (Sigita Binkytė, p. 46). Ne kartą minimas vienišumas, jaučiamas tiek vienumoje, tiek būnant su kitais žmonėmis: „Vieniši, bet ne vieni“ (p. 61) – tai V. Papievio „Vienos vasaros emigrantus“ primenanti K. Mončytės eilutė. Gabrielės Jaskelevičiūtės (p. 18) ir Nijolės Lukšaitės (p. 38) tekstuose jaučiamas stiprus ilgesys. Violetos Astrauskienės eilėraštyje (p. 51) apmąstoma tuštumos jausena. Eilėraščiuose, ypač moksleivių sukurtuose, fiksuojama ir motyvacijos stoka. Kotrynos Leitaitės „Aš atsiprašau...“ (p. 54) apima daugiausiai jausmų ir jausenų: skausmą, liūdesį, tuštumą, bejėgystę.

Nepaisant gana tamsių nuotaikų, abejonių, nerimo, keli eilėraščiai suteikia optimizmo, vilties. N. Lukšaitė jungia Vincą Mykolaitį-Putiną ir Henriką Radauską: „Juk tarp dviejų aušrų pasaulis tarsi pasaka...“ (p. 38). O K. Leitaitės tekste pripažįstama: „Mano gyvenimas vis dėlto buvo gražus...“ (p. 54) Pozityviai nuteikia ir Juditos Misevičienės eilėraštis „(I)... be galo be krašto“, kuriame, panašu, dėkojama (sunku tvirtai teigti, nes padėkos žodis vis nutylimas, daugtaškiai tampa anafora) gausybei objektų.

Rinktinėje ryškus atramos siekis. Viena iš reakcijų į išgyvenamą keistumą tampa metafizinio matmens ieškojimas – tradicinis ir nelabai. Eilėraščio pabaigoje Broniaus Repečkos lyrinis subjektas prašo leisti „sukalbėt maldelę už išėjusius“ (p. 8), o vieno Dalios Bubnelytės-Daktariūnienės kūrinio pavadinimas yra kreipinys „Brangus Dangau“. Kitame eilėraštyje autorė klausia: „Kur mūsų sielos ir malda / Norėtų amžiams susilieti?“ (p. 14) Įdomūs pasirinkimai: Renatos Karvelis tekste dievu virsta mobilusis telefonas, o prietaiso kamera – dievo akimi (p. 59); Mildos Švėgždaitės dievai – Balkanų kaštonė bei Alabamos miramedis (p. 29). Ilgito Lokio „Mano Angelams“ išsiskiria tuo, jog kalbama kūrėjo balsu: „Žinau, Tau didį akmenį / Aš ant pečių užkroviau“ (p. 27). Kiti atramos ieškotojai nuo dievybių nutolsta, atsigręžia į gyvūnus – „miestelyje išplinta / katinų gaujos, / naikinančios / karantininę žiemą“ (Rūta Suchodolskytė, p. 37). U. Toleikytės tekstuose (p. 41–42) stebima gulbė ir musė, kurią reikia išvaryti. Modernaus žmogaus atrama tampa ir elektronika: „Naujas draugas – kompiuterio ekranas“ (M. Gedgaudaitė, p. 45). Tačiau elektronika, visai kaip lazda, turi du galus: „kad kankinuosi naktį kad nemiegu noriu / valgyti kaip visi kad varvinu akis į ekraną / dėl to kad per ilgai skrolinu telefonu per IG / storius“ (R. Karvelis, p. 59). Šios eilutės susisieja su „Arctic Monkeys“ dainos „Batphone“, pasirodžiusios dar iki karantino, eilutėmis „Ar viską papasakojau tau apie metą, kai mane įtraukė į skylę / Rankiniame prietaise?“ („Have I told you all about the time that I got sucked into a hole / Through a handheld device?“)

Dalį eilėraščių sieja kreipimasis į neįvardintą „tu“ kalbant iš „aš“ perspektyvos: „Rašau, / Kai nenoriu su Tavimi kalbėti“ (Gabija Smailytė, p. 16); „Gyvenu tavo šypsena“ (Gustė Stundytė, p. 21); „Negalėjau pamiršt ir tavęs“ (Gabrielė Kazakevičiūtė, p. 22). „Man auksinės rankos svyra po tavuoju dangumi“ (Skirmantė Sakalauskaitė, p. 34). Tokie eilėraščiai nutolsta nuo karantino tematikos, nes atsisakoma tiesioginių nuorodų, bet į bendrą „Karantino kronikų“ paveikslą įsipaišo per sukurtas situacijas ir nuotaikas – akivaizdu, eilėraščių žmonės yra vieni, atsiskyrę arba atskirti. Tad dominuoja jau aptartas vienišumas, kartais ir ilgesys. Šie kūriniai atrodo asmeniškesni, siekia perteikti tam tikrą būseną, gvildena santykių, komunikacijos problemas, tačiau vis tiek neapleidžia jausmas, kad jiems atrakinti reikia užtekstinio žinojimo. Apima įspūdis, kad tokie gražiai liūdni (o gal liūdnai gražūs?) kūriniai yra kokio nors asmeninio įvykio rezultatas – nenumanant, koks tai įvykis, į kūrinį įsijausti sunkoka.

Nors ir nemalonu, privalau užsiminti apie bendrą rinktinėje publikuojamos poezijos kokybę. Iki galo neįtikina kai kurie pirmuoju asmeniu sukurti tekstai. Jie jausmingi, neabejoju, rašyti patiriant realius išgyvenimus. Tačiau kartais emocionalumas užgožia poe­tiškumą, ne visada į eilutes suskaidyti jausmai, kasdienybės patirtys ar karantino kronikos virsta tikru eilėraščiu. Nors ir nesu didelis ornamentuotos kalbos gerbėjas, tiesmukumas greit nusidėvi – norėtųsi stip­resnės kalbinės raiškos. Taip pat kiek nuvylė bandymai rimuoti: kai kurie rimai pasirodė nuvalkioti, strigo ritmas. Tobulėti vietos yra. Abejonių kyla, ar tekstai redaguoti, nes redaktorius (-ė) nenurodyti. Spėju, neredaguoti. Gaila, redaktoriaus (-ės) ranka būtų galėjusi pagerinti bendrą leidinio kokybę. Nežinau, ar į rinktinę pateko visi, kurie atsiuntė savo eilėraščius, tačiau pats būčiau kai kurių nepublikavęs. „Karantino kronikas“ gelbsti faktas, kad tai nėra manifestinis kūrėjų grupės almanachas, skelbiantis programas ar siekiantis keisti tradicijas. Leidinio tikslas yra atskleisti temą – šią užduotį „Karantino kronikos“ įvykdo nepriklausomai nuo tekstų meninės vertės ar poetinio profesionalumo.

Geriausiais rinktinėje laikyčiau G. Ambrazaitės konk­retųjį eilėraštį „Calavera MMXX“ (p. 56), A. Borzenkaitės „Vilniaus (ne)sapną“, J. Misevičienės „(I)... be galo be krašto“. Iš „Calavera MMXX“ eilučių susideda žmogaus kaukolė ir kosminis laivas. Eilėraštis apie pandeminius 2020 m. gudriai nutolsta nuo tiesioginių nuorodų į karantino buitį, žvelgia plačiau, susikoncentruoja į bendrą padėtį, akcentuoja visuomenės nuotaikas ir kylančias abejones: „krenta žmonės kaip lapai ir skraido / delfinai venecijoj žodžiu čia pas mus / pakrikus pusiausvyra o dar kiti galvas / deda kad nieko nevyksta kad paistalai / apie nu mirusių rekordus / yra gryna / konspiracija.“ O ateivių paminėjimas kalbant apie naują 2020-ųjų realybę priartina eilėraštį prie mokslinės fantastikos – taip poezijoje nutinka nedažnai. „Vilniaus (ne)sapnas“ smagiai sulieja Vilniaus miesto monumentus su pakitusia situacija, naujuoju keistumu. Paminėjimo vertas įdomus Nidos Timinskaitės tekstas „kalėdos“ (p. 30) ir Ievos Baltrėnaitės „raidžių SOCIOLOGIJA“ (p. 10), nors žmonių atspindys raidžių pasaulyje gal kiek per ryškus, ne itin dera su žaisminga abėcėlės idėja. Patiko ir jau aptarti I. Bartaševičiūtės haiku (šalia jų publikuojama puikiai parinkta sofos fotografija).

Būtų galima ginčytis, kad šio leidinio laikas jau praėjo, aktualumas išblėso, tačiau atmetus tiesiogines nuorodas į karantiną viskas pritaikoma įprastai mūsų gyvenimo tėkmei: atgrasi buitis, vegetacija ant sofos, kartais aplankantis vienišumo jausmas, ilgesys, su komunikacija susijusios problemos, motyvacijos nepastovumas, atramos ieškojimas ir t. t. Nuo karantino gal ir pabėgom, bet gyvenimo išbandymai niekur nedingo. Todėl „Karantino kronikos“ yra mūsų kasdienybės kronikos, nors ir vykstant karantinui. Rinktinėje radau tai, ko ir tikėjausi: išgyventas patirtis, jausenas, skirtingus kasdienybės aspektus ir universalų keistumo jausmą. Manau, varijuojanti eilėraščių kokybė bei meninė vertė nesutrukdė „Karantino kronikoms“ pasiekti savo tikslo – gražiai ir gausiai iliustruotas elektroninis leidinys suteikė platformą nemažam skaičiui pradedančiųjų kūrėjų, davė progą pasidalinti kūriniais ir išgyvenimais. Linkiu, kad autorių vardai anksčiau ar vėliau atsidurtų (jei dar neatsidūrė) ant popieriaus.

* https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1672529/jurate-cerskute-2021-uju-lietuviu-proza-subjektyviai-apie-perskaitytasias

Martynas Pumputis – literatūros kritikas.