„Vėliau mama dažniau mane lankydavo, bet bažnyčioje buvo pats darbymetis. Jie planavo kalėdinę kampaniją. Kai negalėdavo ateiti pati, atsiųsdavo tėvą, paprastai nešiną laišku ir pora apelsinų. –­ Vieninteliai vaisiai, – visąlaik sakydavo ji. Vaisių salotos, vaisių pyragas, vaisių desertas „Kvailelis", vaisių punšas. Nuodėmės vaisius, aistros vaisius, supuvęs vaisius, vaisiai sekmadieniais."
Jeanette Winterson. „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai"

Jeigu knygos būtų vaisiai, tai kovą, po Vilniaus knygų mugės, jų užderėjo gausiai. Kol Sevilijoje moterys margais sijonais raško apelsinus, o pavasaris į mūsų geografines platumas vis dar neatėjo, galima raškyti, lupti žievę, spjaudyti kauliukus, ragauti naujus popierinius granatus.

Jeanette Winterson. „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai". Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. – Kaunas: „Kitos knygos", 2013.

„Visi turi piktųjų dvasių, kaip katės turi blusų" (p. 116).
Kai paskutinėmis naktimis rašiau bakalaurinį, prisigalvojau visokių keistų dalykų. Pavyzdžiui, įsigudrinau žongliruoti apelsinais. Dabar, kai rašau magistrinį, turbūt reiktų pakilti į aukštesnį lygį. Obuolių, bananų, arbūzų? Juk apelsinai –­ ne vieninteliai vaisiai.
Žymi britų rašytoja Jeanette Winterson, romanu „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai" debiutavusi 24-erių, pagaliau pradėta versti ir į lietuvių kalbą. Savo keistą vaikystę ir neįprastą asmeninę istoriją ji pavertė literatūra. Romanas pasakoja apie fanatiškai religingos moters įsivaikintą mergaitę. Džanetė dalyvauja Biblijos viktorinose, mokykloje kuria rankdarbius Šventojo Rašto motyvais ir pasakoja vaikams apie pragarą, o užaugusi ruošiasi būti misioniere. Viskas būtų buvę gal ir gerai, bet atsitinka baisus dalykas – paauglystėje Džanetė įsimyli kitą merginą. „– Aš ją myliu. – Tada tu nemyli Viešpaties. – Ne, aš myliu juos abu. – Taip negalima" (p. 113).
Būtų neteisinga knygoje akcentuoti vien homoseksualumą. Pigus triukas –­ sex sells. Taip, knyga kalba ir apie lytiškumo paieškas, bet labiau apie buvimą ir ypač drąsą būti kitokiu. Pasak pačios Winterson, „kiekvienas ir kiekviena, atėjus laikui, turi pasirinkti, ar pasilikti patogiame įprastame pasaulyje, saugiame, bet tuo pat metu ir ribotame, ar stumtis į priekį, dažnai už sveiko proto ribų, į asmeninę erdvę – nežinomą, dar neatrastą".
Būtų taip pat neteisinga sakyti, kad ši knyga nuteikia prieš tikėjimą. Gal net priešingai: „Pasiilgstu Dievo. Pasiilgstu visiškai ištikimo draugo. Vis dar nemanau, kad Dievas mane išdavė. Jo tarnai, taip, išdavė, bet tokia tarnų prigimtis" (p. 179). Tik dabar ištikimo draugo Džanetė ieško nebe Bažnyčioje, o meilėje: „O dabar negaliu nusiraminti, trokštu rasti ją, stiprią ir mylėsiančią mane iki mirties, žinosiančią, kad meilė nuožmi kaip mirtis, ir būsiančią šalia per amžius" (p. 179).
Į pagrindinį knygos pasakojimą įterpiamos įvairios neilgos istorijos, pasakos, apie Persevalį ir burtininkus, princą ir kalbančią žąsį. Anot autorės, „įtaigūs intarpai būtini, kad žmonės pailsėtų ir išliktų susikaupę". Jie kita (tarkim, pasakų) kalbà kalba apie tuos pačius dalykus, ir taip Džanetės istorija įsilieja į kitų pasakojimų, kuriais nusagstyta mūsų civilizacija, vandenis. Naratyvų vandenyną. „Pasakojimas –­ būdas paaiškinti visatą jos nepaaiškinant, būdas palikti viską gyva, neįrėminti laike" (p. 102). Paskui tuos vandenis galima pilstyti į ąsotėlius ir naudoti visokiems ritualams. Skaitymas – irgi ritualas.
Ši knyga ir apie šeimą, jos diktuojamą (kartais demokratišką, bet dažniau diktatorišką) režimą: „Šeimos, tikrosios šeimos, –­ tai kėdės, stalai ir tiksliai suskaičiuoti puodeliai, žinojau, kad tokioje šeimoje gyventi nepajėgčiau, ir tuo pat metu suvokiau, kad atsisaistyti nuo savosios –­ ne mano galioms" (p. 186). Apie tai, kaip tėvai projektuoja į vaikus savo neišsipildžiusias svajones, kaip bando kompensuoti savo klaidas ir įsiprasminti kurdami gyvenimo planus savo vaikams, ir kaip nemoka tiesiog jų mylėti.
Po knygą besiridinėjantys apelsinai –­ tal­pi metafora, žongliruok į valias. Jie –­ ir egzotiškesnis uždrausto medžio vaisių variantas, ir vienodumo įkūnijimas. O Winterson ir pati talentinga žonglierė. Švysčiodama į orą žaižaruojančius žodžius, tropus, sąmojį, ironiją, intertekstus, rašytoja sukuria puikų skaitymo nuotykį. Autorės stilių profesionaliai perteikė vertėjas.
Winterson romanas – kaip vaisių natiurmortas: dubenyje daug temų, saldžių ir karstelėjusių, aitrių ir rūgštokų, neprinokusių ir bepūvančių. Knyga it vaisius –­ sultingas ir gaivus.

Julius Keleras, Barbara Gruszka-Zych. „Dviese apie meilę / Dwoje o miłości". –­­ Vilnius: „Naujoji Romuva", 2012.

man reikia sukurti tave, sugalvoti be
žodžių, iš nieko sudėti, iš atspindžių
balose, skruzdžių, linguojančių
per įkaitusius Vilniaus šaligatvius –
iš kažko, ką žinau tiktai aš ir tik tu
Julius Keleras. „tiktai aš ir tik tu"
(p. 46)

Šią dvigubą knygą gavau dovanų du kartus. Antrąjį – iš paties leidėjo Andriaus Konickio per „Naujosios Romuvos" poe­zijos skaitymus Valentino dieną. Taip ir priglaudžiau prie širdies ją raudoną raudoną (kaip širdį, kaip kraują!), tokią raudoną, kad gali eiti bulių erzinti. Dvikalbiame, lietuvių ir lenkų, poezijos rinkinyje spausdinami Juliaus Kelero ir Barbaros Gruszkos-Zych eilėraščiai originalo kalba bei jų vertimai (autoriai vertė vienas kito tekstus į savo gimtąją kalbą).
Jeigu knyga būtų vaisius, kas būtų ši? Aišku, kad obuolys. Čia kaip perskelto obuolio pusės susitinka du autoriai, dvi lytys, dvi kalbos, dvi poetikos. „Vertimas –­­ tai beveik meilės veiksmas. Naujo dalyvavimo sukūrime aktas", – pratarmėje rašo Barbara Gruszka-Zych.
Lietuviški J. Kelero eilėraščiai jau spausdinti „Kitų knygų" 2010-aisiais išleistame rinkinyje „Tai tu". Juose daug sniego, nemigos, skalbinių, upių, žydinčios vyšnios ir jos kauliukų („šiandien aš esu amžinas vyšnios / kauliukas tavo burnoj", p. 94). Nukritęs arbatos šaukštelis, tuščia vaikų žaidimo aikštelė, akmenukas su skylute –­ įvairios charakteringos detalės atkuria, perkuria, sukuria mylimąją, tobulą Kitą.
O Barbara Gruszka-Zych, šiemet apsilankiusi ir Vilniaus knygų mugėje, man buvo atradimas. Tai, anot Czesławo Miłoszo, „labai drąsi, moteriška poezija, išpažįstanti savo moteriškumą, kitaip tariant, pasaulį sugerianti visų pirma pojūčiais." Jos eilėraščiuose byra cigaretės pelenai – „mūsų mėginys / po kremavimo" (p. 59), ugnis verčia anglim puslapių numerius, už traukinio ryla apsimeta apraudanti mylimuosius. „Tai tas pasaulis / kuriame net tušti krėslai / primena apie mylimuosius" (p. 81) Pasaulis, kuriame priartėjama ir nutolstama, puolama į glėbį ir skaudžiai atsisveikinama.

tos raudonos spuogų vyšnios
ant skruostų jauno vyro
atnešančio man alų
visai nebjaurus
galima net jį užjausti
kad toks yra jaunas
Barbara Gruszka-Zych (p. 77)

Vaiva Kuodytė. „Pakiša žvėrelei". – Kaunas: „Kauko kaiptai", 2013.

Prie vaisių tinka ir uogos. Dar bulvės, agurkai, cepelinai, pirmosios knygos. Štai, pavyzdžiui, „Pakiša žvėrelei". O kas ta Vaiva Kuodytė? – paklaustų kas nors iš literatų-švogerių, kur visi vieni kitus pažįsta, susitinka per skaitymus ir eina kartu gerti alaus, kompanijos. Pirmą sykį asmeniškai Vaivos eilėraščius aptikau senais gerais laikais svetainėje rasyk.lt. Autorė debiutavo almanache „Kauno jaunieji" 2005-aisiais, ji taip pat rašo knygų recenzijas (kartais ją, kaip kritikę, sutiksi ir Žiauberienės pavarde, kartais net šalia poetės Kuodytės, tame pačiame litmenio numeryje).
Lietuvių poetės (poetai taip pat) dažnai linkusios į verksmingą dvasingumą, o čia kaip Pilypas iš kanapių – tokia žemiška lyrinė subjektė, besikvatojanti, šlamščianti cepelinus, nedūsaujanti dėl nelaimingos meilės, nes „ir kam tu man toks reikalingas / sutrintas sušlapęs karalaitis / be žirgo? // nebus kam be jo sėklinių bulvių / vagot o nusikast / jau ir be tavęs / kaip nors / nusikasiu" (p. 55).
Ūkiška poezija – sakau su visa derama pagarba (puikus dalykas ir ūkinis muilas!). Sakytum Pepė Ilgakojinė būtų pradėjusi rašyti eilėraščius: „o aš čiuožiu lietvamzdžiu / užkliūdama / už skardinių posūkių / ir išlinkimų / smagiai tėkšteliu / į dubenį" (p. 33). Suaugusi Pepė tampa netradicinė, tvirta moteriškė Penelopė, išrėžianti Odisėjui: „dešimt metų kažkur / baladojais / o ką aš – / jauna sveika moteris // todėl nesiknaisiok / po mano praeitį / nesiknaisiok / gilios šaknies neiškasi" (p. 35).
Vis dėlto reikia už ką nors autorę pabarti. Rinkinyje vis kartojasi žodis eilėraštis, kartais taip ir painiojasi kaip kokia tarp kojų susirangiusi šarangė varangė. Eilėraščiai zuja po eilėraščius kaip vabzdžiai ar vabalėliai. Jie dažnai reiškia ką nors mielo ir gražaus, bet taip galima ir boružę sumaišyti su Kolorado vabalu, o anas, parazitas, kenkia bulvėms. Yra ir kitų žodžių, kurie įvairiomis kombinacijomis besikartodami pabosta. Taip pat norėtųsi aiškesnės knygos struktūros, tvirtesnio stuburo.
Tai poezija, kuri dažniau džiaugiasi, negu liūdi, itin dažnai ironizuoja, o kartais užsikvatoja. Prie vienos publikacijų autorė rašė: „Mokausi špygą saugiai laikyti kišenėje, o liežuvį rodau tik tiems, su kuriais noriu bučiuotis. Trokštu turėti gyvatę, kuri klausytų, kai skaityčiau eilėraščius. Ir juoktųsi."
Prieš atsiversdama knygą spėliojau, o kas ta žvėrelė iš pavadinimo? Prisigalvojau visokių filologiškų variantų. Perskaičiau rinkinį – vis tiek nežinau. Tegul ji ir lieka žvėrele, kuriai į ėdžias paberta visai gardžių tekstų.

esu tavo
šnobelis
su kumpele
lyg Himalajų
nuokalne
kuria kažkas
ant užpakalio
čiuožina
eilėraštį

traukis
kol nepakirto
(p. 47)