„Stengiausi savo tekstuose palikti gana didelę interpretacijos laisvę“, – estiškai išėjusio poezijos rinkinio pabaigos žodyje lietuvių autorius Kęstutis Navakas sako vertėjui Reinui Raudui. „Dvasios gelmėse visi žmonės tikrai gali būti panašūs, tačiau kiekvienas vis dėlto turi skirtingą išorinės raiškos būdą.“ Ta pati mintis kartojasi ir eilėraščiuose – knygą pradeda eilutė: „Veidrodis yra kas sekundę kintanti / nuotrauka.“

Juk sakoma, kad geras menas kaip veidrodis, kuriame kiekvienas recipientas atpažįsta pats save ir kuria savo sąsajas. Vis dėlto poezija, leidžianti skaitytojui pačiam rinktis raktus jai atrakinti, dažnai pasižymi vienu trūkumu: savaime ji tarsi nieko nereiškia, tėra intelektuali konstrukcija arba žaidimas. Taigi „Dvasios giluma“ tėra gryna koncepcija ar naivumo ženklas.

K. Navako eilėraščių rinkinys „Žuvis veidrodyje“, nepaisant ketinimo sukurti interpretacijos erdvę, gerokai daugiau nei konstrukcija. Skaitytojo laisvė mąstyti čia nėra tikslas, o veikiau priemonė. Nors K. Navako eilės čiuopia pasąmonę, jose nėra siurrea­lizmo, keistumo dėl keistumo. Tiesa, yra ir netikėtų palyginimų, ir labai universalių porų, pavyzdžiui, pabaigos dialogas tarp šviesos ir tamsos. Poeto rinkinyje atsispindi pasaulio tūleriopumas. Kūriniai ieško durų tarp skirtingų matmenų ir pereina vienas į kitą: jeigu nori, pelenai it paveikslas kris į akį, jeigu nenori „trūktelk už siūlo ir viskas iširs“.

Perėjimai iš vieno matmens į kitą dažnai būna atsitiktiniai. Tai patvirtina ir baigiamasis žodis: autorius sako, kad eilėraščiai paprasčiausiai atėjo pas jį ir jis juos užrašė. Vaizdiniai knygoje neturi vienos loginės sekos, net kalbinė sąsaja nėra sąlyga, tačiau kiekvienas įvaizdis atlieka savo vaidmenį. Pažeisdami kalbos ribas gimsta nauji lingvistiniai, gramatiniai dėsniai: „Svarbiausia tinkamu metu švelniai išplėšti kontūrus, kurie kadaise virto kažkuo.“

Daugiaprasmis yra eilėraštis „o jeigu tai tik sap­nas“: spėjimu pradėtas tekstas nepateikia išvados, tikrovė apsiriboja vien nuomone, kad tai, kas mus supa, gali būti sapnas. Atsakymas autoriui visai nesvarbus – svarbiausia pats matmenų suliejimas, pažinimas, kad „egzistuoja požeminiai tuneliai ir / olos, kur gyvena labai maži draugiški / žmonės“. Baisiausias dalykas yra „horizontali linija“ – akiratis viename lygmenyje.

Tokia pasaulėžiūra poetui tampa dideliu paradoksu – juk baigiamuosiuose žodžiuose jis mėgina įrėminti begalybę, o jei ne begalybę, tai bent jau tikrovę, kurios baigtis nuolatos kinta. Tačiau K. Navakas ne iš tų poetų, kuriems būdingas tylėjimo išaukštinimas – tikėjimas, kad visi žodžiai nurodo tai, kas neišsakyta, o visa, kas pasakyta, kalba apie tylėjimą. (Toni Morrison, gavusi Nobelio premiją, padėkos kalboje sakė: „Kalba niekada vienu metu negalės išreikšti viso gyvenimo, tačiau turėtų – jos jėga, jos laimė yra įvardyti tai, kas neišsakoma.“) K. Navakas veikiau stebi, kaip kinta žodžiai, byrantys iš vieno matmens į kitą. Sekdamas eilėraščius turi „nubirti“ ir skaitytojas, privalantis įprasti neatsilikti nuo teksto branduolio. „Reikėtų perrašyti visas knygas, – viename eilėraštyje mano K. Navakas, – sukeisti žodžius vietomis perdėlioti / juos kad knygos taptų nebesuprantamos.“ „Suprantamos knygos vargina“, – sako jis. Tačiau nesuprantamumas jam nereiškia prasmių nebuvimo. Ko gero, svarbu ne tai, kas sakoma, o tai, apie ką kalbama.

Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galima geriau išsakyti meninį K. Navako siekį, nei jis pats tai padarė savo eilėraščiuose. „Žuvis veidrodyje“ – savitas susipriešinimas su racionalumo siekiančia Vakarų dvasia. Kūriniuose susilieja pažinimas ir taupumas, todėl nekeista, kad R. Raudas, žinomas kaip orientalistas, greta japonų ir kinų klasikos ėmėsi versti lietuvišką K. Navako poeziją. Atrodo, vertimai tiksliai atkartoja originalo formą. Vis dėlto R. Raudas, pats būdamas gabus kūrėjas, kartais randa žaismingesnių sprendimų, pavyzdžiui „kasdienis patvarumas“ („netvarumas“) ir kt.

Lietuvių eilėraščius R. Raudas vertė ir anksčiau – 1990-aisiais išėjo jo verstas Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinkinys „Dingusios rankos“. „Žuvis veidrodyje“ taip pat yra dviejų kuriančių asmenybių dialogas. K. Navako apdovanojimai, tokie kaip Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, rodo, jog autorius lietuvių poezijos pasaulyje yra svarus asmuo. Negaliu rinkinio „Žuvis veidrodyje“ vadinti revoliucija ar kažin kuo labai išskirtiniu, tačiau jis tikrai savaip tyliai stebuklingas (ieškantis stebuklo, kuriantis stebuk­lą). Vertinga kūryba skatina kurti kitus, tad tegul šios eilutės perteikia manyje atsispindėjusį K. Navako poezijos rinkinį:

aš ne. nenorėjau būt blogesnis nei
geresnis už kitus: tiriu tavo nuogus žemėlapius
nerandu juose to ko vėl negalėčiau atrasti
nuo pat pradžių vien žuvys kurios mano
kad plaukia prieš srovę ak žuvys
manančios kad jos ir plaukia prieš srovę
gal tos vienintelės kylančios skristi
suka gūžtas kur jų niekas nelaukia
aš laukiau tavęs tavęs telaukiau
užrašiau palaidojau
kad vėl atgytum manyje
kaip tas žemėlapis pagal kurį gali keliauti
ir rečiau daug rečiau pasiekti tikslą.
aš ne. nenorėjau būt blogesnis nei
geresnis už kitus.
žuvis veidrodyje: žmogaus plunksnos paukščio kūne.

Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė