Renata Šerelytė. „Kokono baladės". –­ Vilnius: „Alma littera", 2014.

Su Renatos Šerelytės kūryba susipažinau maždaug prieš šešerius metus, kai į rankas paėmiau romaną „Mėlynbarzdžio vaikai". Dabar negalėčiau atpasakoti, kas toje knygoje rašoma, tačiau išliko gero romano aromatas. Po kelerių metų į rankas įkrito „Vardas tamsoje" su erotiniu, gal kiek pretenzingu viršeliu. Šis detektyvas rodėsi pernelyg tamsus ir miglotas, tačiau tai nesutrukdė atsirasti ekranizacijai ir pakartoti knygos tiražą.

Šiemet knygyne čiupau „Kokono balades" – nebegaliu atsispirti lietuviškai grožinei literatūrai, o dar tas pavadinimas, toks poe­tiškas, nekaltas, minkštas ir nežadantis depresyvaus, kartais pernelyg autoterapinio grožinio teksto, kurių mūsų literatūroje tikrai netrūksta.

Šerelytė vis dar moka nustebinti skaitytoją, sakau tai, nes fantastinė literatūra kurį laiką buvo lyg primiršta, nustumta į šalį. Tikriausiai toks laikas: išropoję iš ekonominės krizės gniaužtų žvalgomės, ką dar galėtume išpešti iš mus supančios papilkėjusios realybės. Pernai pasirodžiusi Andriaus Tapino „Vilko valanda", Jaroslavo Melniko „Maša, arba Postfašizmas" taip pat priminė, kad pasiilgome išgalvotų, transformuotų, simbolinių pasaulių. Ir, žinoma, mistinio Vilniaus. Apie lietuvių rašytojų maniją Vilniui tikriausiai reiktų atskiros studijos – nuo R. Gavelio ir J. Kunčino laikų iki šių dienų, tarp kurių nuo šiol švystelėtų ir R. Šerelytės vardas.

„Kokono baladės" – tai novelių romanas, primenantis svogūną rudu lukštu. Lukštai – tai prologas ir epilogas, įrėminantys gana lakoniškas fantasmagoriškų pasakojimų gijas. Skaitant susidarė įspūdis, kad autorė labiau mėgavosi rašydama tekstą, kurdama pavadinimus daiktams, reiškiniams, transformuodama realybę į sapną, negu mes skaitydami ir savo smegenyse mėgindami pertransliuoti kūrinio esmę ir suvokti jo vertę. Kartais šis sapniškai tirštas pasakojimo vitražas tiesiog užlūžta ir tampa, rodos, nebevaldomas. Tačiau gelbsti tai, kad noveles pamažu ima sieti bendras miesto ir jame vykstančių fantastinių įvykių vaizdinys, pvz., ant stogų tupinti salamandra ar iš kanalizacijos angų plūstantis juodas vanduo.

Ši knyga anotacijoje jau vadinama pirmąja lietuviška socialine fantastika. Sapniška Vilniaus urbanistika labai svarbi knygai. Skaitant balades, niekaip iš galvos neišėjo Ryčio Zemkausko laida „Pasivaikščiojimai su...", kurioje Šerelytė su žurnalistu vaikščiojo po sostinę. Nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kopė į krūmais apaugusias Vilniaus kalveles. Romano herojai daugiausia ir sukasi Antakalnio prieangiuose, Olandų gatvėje. Šioje Vilniaus dalyje vaikšto nuliūdęs ekshibicionistas, čia įkurtas Lietuvių kalbos institutas, dirba kalbos inspektorius, čia atplaukia ir šuo motorine valtimi, lyg šiose sostinės apylinkėse būtų jaučiama sakrali atskirties riba, stovėtų realybę ir sapną skiriantys Heraklio stulpai. Žodžiu, Vilnius tampa puikia erdve haliucinaciniams vaizdiniams, ir malonu, kad šįkart naratoriaus žvilgsnis krypsta šiek tiek tolėliau nuo senamiesčio centro ir užčiuopia kitą Vilniaus „čakros zoną".

Socialinė fantastika kyla iš šių dienų aktualijų absurdiškumo. Kad ir pas­kutinioji baladė apie Pilkąją planetą, kurioje vaizduojama pokalbių laida apie „ateities ir praeities" vaikus. Ji gimė iš ironiško požiūrio į šiandienos pokalbių laidas, kurios neretai tampa savais interesais ir populizmu nutviekstomis pasityčiojimų arenomis. Kiekviena novelė sviedžia daugiau ar mažiau strėlių į iškreiptą mūsų kultūros suvokimą. Šerelytė išmėsinėja vertybių skalę, iš personažų išplėšia žmogiškumą, todėl neretai atrodo, kad knygos veikėjai lieka tik besielėmis būtybėmis. Kas mes be savo žmogiškųjų fundamentaliųjų vertybių, be savo gerosios prigimties? Lieka tik nekenčiamas darbas, primityvūs kasdieniai refleksai, galybė institucijų ir žmonių, kurie būtinai iš tavęs kažko nori, nepasitenkinimo ir pasipiktinimo jausmas. Neapsigaukite, ši sapniška erdvė nėra skirta vaizduoti paprastas istorijas, priešingai – čia atskiriama mėsa nuo kaulo, gėris nuo blogio ir lieka iškreiptas, groteskiškas pasakojimas apie tamsiąją pusę.

Apokalipsė vyksta veikėjų širdyse, o kai tas pokytis įvyksta, pakinta ir novelių erdvėlaikis. Civilizacija žūsta, ir tai bene ryškiausiai novelėse byloja iš kanalizacijų plūstantis tamsus vanduo: „Tarsi būtų sustojusi žemės širdis, atšalusios ugninės arterijos, ir magmos kraujas, pavirtę juoda mase, kiltų aukštyn, prie miesto kanalizacijos šulinių" (p. 131). Žemės įvaizdis šiuo atveju nesiskiria nuo žmogiškosios prigimties – blogis susinaikina pats.

Knygos įvadiniu raktu tampa autorės pasirinkti C. S. Lewiso žodžiai, nusakantys liūdnai pranašišką mintį: „Melskimės, kad žmonija niekada nepabėgtų iš Žemės ir nepaskleistų savo blogio kitur." Taip, knyga iš pirmo žvilgsnio švelniu pavadinimu slepia juodą prigimties vandenį, todėl ji niūri, nepatogi, karti, tačiau literatūriškai žaisminga ir spalvinga.

Alina Meilūnaitė. „Negyvenami miestai". – Vilnius: „Tyto alba", 2014.

Tai, kad įvairios reklamos ir medijos veikia ne tik žmogaus mąstymą, įpročius, bet ir literatūrą, žinoma jau seniai. Susirūpinau, kai po ilgos pertraukos nuvažiavau į sostinę. Viskas lyg ir taip pat – tos pačios gatvės, bažnyčių stogai nenugriuvę, kelios senamiesčio sienos perdažytos, bet žmonės... Net nebeskuba gatvėmis, tiesiog lėtai pėdina, akis susmeigę į išmaniuosius, prasilenkia vieni su kitais nė nepakėlę akių. Matydamas, kaip miesto žmonės kone pernakt tapo prietaisų užliūliuotais zombiais, pagalvojau, kad šitaip nepastebimai realizuojasi vienas iš siaubo trilerių.

Apie tokį vergavimą medijoms, prietaisams ir kitokiems „narkotikams" prabyla debiutinis Alinos Meilūnaitės, komunikacijos ir informacijos mokslų daktarės, reklamos ir medijų kritikės, romanas. „Negyvenami miestai" tik iš pirmo žvilgsnio yra dar vienas gana abstraktus kūrinys apie šiuolaikinį pasaulį, kuriame trūksta autoritetų, stangrios vertybių ašies ir saugaus, nekintančio identiteto – šia tema aliname lietuvių literatūrą nebe pirmą dešimtmetį.

Knygos veikėjai jau įveikti medijų. Tiki, kad jiems reikia vieno ar kito daikto iš reklamos, patys ima regėti ne tik pasaulį, bet ir suvokti save kaip prekę, kurią reikia pateikti viešumoje, nes tik taip dabar suvokiamas ryšys su pasauliu. Veikėjai save regi kaip fotografiją, feisbuko paskyrą, kiną ar net, jei reikia, kaip kriminalinį straipsnį: „Galėčiau pradėti mintį ir jos nebaigti, švaistytis tūkstančiais nesugrąžinamų minučių, plagijuoti jas arba naikinti, bet kažkodėl ir šį kartą jaučiuosi suvaržyta, galvoju tik apie tai, ką kiti galėtų suprasti, kas kitiems įdomu, ne man, mąstau pagal komunikacijos taisykles ir klišes, lyg mąstymas ruoštųsi siųsti signalą kažkur į viešąją erdvę..." (p. 182)

A. Meilūnaitė, kaip medijų ir reklamos specialistė, sugebėjo grožiniu tekstu papasakoti apie vieną didžiausių šios epochos problemų –­ dvasinių vertybių sunykimą, staigų tapatybės „susikūrimą" ir dar greitesnį jos praradimą. Užtenka tik ištrinti asmeninę feisbuko paskyrą – ir neva šiuo veiksmu pasikeitėme mes patys. Esame jau ne tik žmonės, esame ir interneto dalis, gyvename medijų kanalais ir jų kuriamomis iliuzijomis pasaulyje, kuris neretai visiškai nepriklauso nuo mūsų: „Juk į mus kas dieną be pertraukos skverbiasi milžiniški informacijos srautai, ne tik prekybos centruose, visur – nerasi laisvos vietos nei namie, nei lauke – mes įkvepiame oro kartu su komentarais ir elektroniniais laiškais" (p. 147). Informacijos perteklius paskatina jauną žurnalistę įsikurti sovietiniame bunkeryje ir atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Toks eksperimentas, kaip ir buvo galima nuspėti, pasmerktas žlugti. Žmogus nebegali išgyventi be šiuolaikinių komunikacijos formų.

„Koks apgailėtinas tikėjimas nauja pradžia, beviltiškas pasiryžimas ką nors pakeisti" (p. 183). Knygoje išties nemažai niūrumo ir kritiško požiūrio į pažangos užverbuotą žmogų. Apskritai nesame linkę grožinėje literatūroje džiaugtis pažanga, technologijomis (nebent fantastinėje nuotykių literatūroje), vis priešiname mokslo išradimus dvasingumui ir vertybėms. Dvasinis augimas per lėtas palyginti su technologijų sprogimu, dėl to kyla sąmoningas proto pasipriešinimas – tai šio kūrinio pagrindinės girnos.

Kai kur romane per daug publicistikos, kuri išvingiuoja už grožinio teksto kontūrų, padauginta ir didaktikos, pamokslavimo, lyg autorė skaidrėmis studentams pristatytų medžiagą apie medijų ir reklamos poveikį žmogaus smegenims. Kita vertus, čia pat veriasi labai emocionalūs, jautrūs pasakojimai apie dukters ir motinos santykius sovietmečiu – dievaži, skaitydamas kai kurias vietas net virptelėjau, kaip jautriai nuskambėdavo skurdo ir nužmogėjimo motyvai.

„Negyvenami miestai" – tai dar vienas pranašiškas ir socialinis romanas. Vienoje vietoje prunkštelėjau perskaitęs, kaip autorė kalba apie reinkarnaciją: „Ir kosminė agentūra, atsiuntusi šį vaiką, greitai pasiūlys jam naują kelionę" (p. 205). Bet paskui atsikvošėjau – juk dabar tai ir vyksta: galime vaikus užsisakyti internetu, koreguoti DNR apvaisinimo klinikose, galime padaryti, kad vaikas turėtų žydras akis ir būtų aukštas brunetas –­ visas asorti jau šiandien. Bet kas nutiks peržengus ribą, kai nepatikusius kūdikius mesime į konteinerį ir tai atrodys moralu, kaip atsisakyti nešviežios mėsos turguje? Žmonės tampa etiketėmis, negyvu faršu gatvėje, socialinių portalų lentynose, jie turi par(si)duoti, o kad par(si)duotų, yra priversti mąstyti medijomis, pateikti save per mediją, kad netaptų išbrokuota preke.