Ingrida Vizbaraitė. „Karžygiuko istorija". Iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: „Nieko rimto", 2012.

Mes be žygių nenurimsim – tai reikia turėti omeny, imant skaityti, ko gero, bet kokią lietuvišką knygą. Netgi receptų. Ir nesvarbu kokių, kulinarinių ar vaistažolinių.
Ne išimtis ir literatūra vaikams. Štai iš pažiūros nekalta knygelytė, o vadinasi iškilniai. Kodėl knygelė vadinasi „karžygiuko", o ne, pavyzdžiui, „kirpėjuko" istorija? Juk simpatiškas mažutis padarėlis, nupieštas dailininkės Marijos Smirnovaitės ir šiek tiek panašus į Čipoliną, neatlieka jokio karo žygio. Jis tik šukuoja kamanes ir pudruoja drugeliams sparnus. Na, dar gelbsti prisigėrusius (rasos lašų) amarus. Kuriam galui jis tai daro? Kas čia karžygiško? Neaišku. Panašu, kad šiuolaikinėje vaikų literatūroje klausti tokių dalykų kvaila ir netolerantiška. Ir jeigu kas tokių dalykų klausinėja, tą reikėtų bausti taip, kaip filme „Adamsų šeimos vertybės" principingi skautų vadovai nubaudė Adamsų šeimynėlės vaikus: visą naktį liepė žiūrėti W. Disney'aus animaciją. Deja, savas vertybes išsiugdžiusiems Adamsų vaikams tai nepadėjo. Manau, kad jau ir man nepadės: kiek beskaityčiau tokių gražių saldžių knygelių apie karžygiukus, kurie ne kariauja, o pudruoja drugelius, saldžiau nebus, o tik norėsis grįžti prie gerų, tegu ir ne tokių gražių knygų, kur karžygiai atlieka savo darbus, o kirpėjai ir visažistai –­ savo.
Knygos kompozicija – ne paprasta, linijinė, o žiedinė, kai pasibaigusi istorija tartum vėl pradedama iš to paties taško: pasakojimas apeina ratą ir atsiduria ten pat, kur buvęs, tik veikėjas tarsi kitas, tarsi tas pats. Kelionės pasakojimas dalijamas į nedidelius skyrelius, kurie irgi būtų visai simpatiški. Bet toks populiarus motyvas kaip kelionė turi savų pavojų: siužeto kartojimąsi, stereotipines situacijas ir siužeto dinamikos išblėsimą. Jeigu autorė turėtų ypatingą kalbos talentą, tai būtų galima pamiršti – juk keliaujama ne tik siužeto vingiais, į kelionę įtraukia ir pati kalba. Deja, nors autorė kupina gerų norų ir „begalinio švelnumo", vis dėlto tekstui trūksta vidinės dinamikos, skyrelių siužetėliai (Šlamandijos giria, pelkė, kaktusų giraitė ir vieniša, į pienę panaši Gėlė) primena kažką seniai skaitytą ir pamirštą. Nebūtų bėda, jei tą pamiršimo džiaugsmą autorė atgaivintų, šiaip ar taip, priminti gerus, seniau parašytus dalykus – viena iš literatūros užduočių. Tačiau prisiminimo džiaugsmas neatgaivinamas, nes tam tiesiog trūksta kalbos stebuklo. Bent jau eksperimento su kalba. Tegu ir nelabai vykusio...
Epizodas, kai Gėlė bekeliaudama nusilpsta, o musės atneša jai mėšlinos žemės grumstelių, kad Gėlė pasistiprintų, jau galėtų kažką įžiebti – kokią crazy reakciją, netikėtą meninį sprendimą, pagaliau – humorą. Tačiau Gėlė tvarkingai pasimaitina, ir tiek. Nuobodu.
Autorė, žinoma, dėl to nekalta. Ji baigiamajame žodyje kuo nuoširdžiausiai prisipažįsta, kad „įsigeria į širdį vaikystėje patirtas gerumas, garbės suvokimas ir kuklaus kilnumo pavyzdys. Įsigeria ir įkvepia toliau tuo gerumu dalytis, saugoti ir gelbėti kitus mažus ir didelius pasaulius. Tokie yra mūsų kasdienybės karžygiai. Apie tokį ir parašiau..." Aha, tai štai kodėl karžygiukas, o ne kirpėjukas. Kiekviena diena kaip karo žygis!.. Bet ar tai natūralu? Gal vaikystėje reikia patirti ne tik gerumą ir kilnumą (suprantu tai kaip šiltnamio sąlygas), gal tada visos dienos kaip karo žygiai nesivaidentų?.. Nes jos tikrai tokios nėra, ir ačiū Dievui. Ir man visai patiktų ne miniatiūrinis karžygys, o mažutis kamanių kirpėjas, geriau kiek trenktas, nei kilnus. Jam neprireiktų raguoto arkliuko Ragulio (kam tas ragas? Turbūt vardui pateisinti), jis džiaugtųsi gyvenimu ir kirptų sau kamanes, ir su amarais ko nors stipresnio išgertų, o ir susimąstytų, kas aš toks ir kuriam galui autorius mane sugalvojo. Bet kad jau mes, lietuviai, tokie –­ amžinai negalim be didvyriukų ir karžygiukų, užtat ir esam pasmerkti, ko gero, net ir vaikų literatūroje likti be žaismo, pokšto ir be tikro nuotykio.

Herkus Kunčius. „Lietuvis Vilniuje". – Vilnius: „Kultūros barai", 2011.

Tiesą pasakius, jei ne Herkus Kunčius, tai nežinia ką apie tas karžygystes pagalvotum. Kad gal jos – koks iškrypimas. Nesgi visi liaudies herojai man kažin kokie nejaukūs: ir Tadas Blinda, ir Hanibalas Lekteris, ir tinginys Sidas iš „Ledynmečio", savo nesibaigiančiomis tiradomis labai primenantis mūsų dabartinį premjerą (jeigu gerai įsižiūri, tai primena ir išvaizda). Pavadinti jį „vilčių premjeru" – ir koks kvailys tai sugalvojo? Gal iš tų padermės, kurie viltį kvailių motina laiko?..
Bet kai perskaitai „Lietuvį Vilniuje", supranti, kad žygiai gali būti ir kitokie. Ir nors kūrinio kompozicija primena „Karžygiuko istoriją" – irgi žiedinė, kaip prasideda nuo horoskopo, taip juo ir baigiasi, ir su rūsčia fatališka gaida – tačiau šitame žiede telpa tiek daug crazy, tiek linksmo absurdo ir, kas man labiausiai patiko, absurdu virtusių patriotinių ir literatūrinių klišių, kad tokia kompozicija yra visiškai pateisinama. Ji kaip lankas, veržiantis tai, kas sprūsta ir šauna lauk –­­ persiformuojančius atminties klodus, susifermentavusias mitologijas ir ideologijas.
Pagrindinis veikėjas, kalvarėnas Napoleonas Šeputis – ne, jis ne karžygys. Jis –­­ pranašas. Tai neturėtų stebinti reiklaus skaitytojo, juolab jeigu jis dar prisimena itin teisingą, užtat ir itin nuobodų „Giminių" serialą, kuriame visam giminės klanui vadovavo personažas tokia pavarde, na, tik vardas buvo kuklesnis, scenarijaus autoriui vaizduotės pritrūko. Personažas vėžį varė savo teisingumu, žinoma, paspalvintu dramatinėmis spalvomis ir, kaip jau lietuviams įprasta, visišku autoironijos stygiumi. O kad tą Šeputį būtų įkūnijęs šitas!.. Tai būtų gražu stebėti gyvą, pilnakraujį, dėl teisybės ir meilės tikrai išprotėjusį veikėją, na, žinia, ir visuomet gerokai įkalusį, bet tai būtų teisinga, nesvarbu, kad toji teisybė kiek kitokia nei dramatinis pamokslavimas. O kokios personos jį suptų!.. Jau dabar norisi iš džiaugsmo klykti: orioji Raudonkepuraitė, amerikonka Angelė Sanchez su dirbtinėmis kasomis, monumentalioji Feodosija, balerina be dantų – teta Zosė, Gorkio gatvės komendantas dėdė Semas ir, žinia, kunigaikštis Vilgaudas, be kurio Vilniaus didybę sunkiai ir įsivaizduotum. O dar docentas Lazutka, mokslinis bendradarbis Karnyla, sniego žmogus Marijanas su dalgiu... Dar man gilų įspūdį paliko autoriaus žinios, susijusios su kulinariniu paveldu: „Benediktinas", „Žaliasis ežeras", „Gintaro krantas", „Suktinis" ir visa kita, kai kas egzotiška ir ne tik kad neragauta, bet ir negirdėta.
Vienas iš žiedinėje kompozicijoje uždarytų perlų – Šepučio meditaciniai bylojimai apie genties (giminės) praeitį. Naudojama hiperbolizacija iš tiesų yra juokinga, nes spalvos sutirštinamos ne ten, kur tarsi reikėtų pasišaipymo, pajuokos, o būtent kalbant apie padorius giminės bruožus (moteris, kuriai pieno puodynėn šapelis įkrisdavo, būdavo viso kaimo pasmerkiama, visi ant jos myždavo, moteris smirdinti vaikščiodavo ir „iš sarmatos kur nors pamiškėj ir numirdavo, pasigailėjusi, kad patingėjo ir dangteliu pieno neuždengė"). Vyksta įdomi potekstės transformacija – mitiniai genties bruožai virsta karikatūriškais, o kai kurie patiria tokią keistą simbiozę, kad gero nuo blogo nebeatskirsi (tamsumas – tyrumas: „gyveno tyrai – nieko nežinojo"; linksmumas –­ žiaurumas: „gegutes", žiemą kukuojančias, šaudydavo ir kt.).
Kai kurie Šepučio prisiminimai atrodo kaip kliedesiai ar sapnai, bet jis – pranašas, o dar visos genties, tai visiškai natūralu. Natūralu, kad jis ir armijoj, ir psichiatrinėj buvęs, pastarojoj – ne tiek dėl to, kad protas pasimaišė, o dėl savotiško smagumo. Paprastai psichiatrinę karžygiai apdainuoja kaip dvasios kančių, Niūriosios Vizijos vietą, jų didybės paniekinimą ir panašiai. Šeputis yra tikras, gentinis liaudies didvyris, nes jam į tas vizijas nusišvilpt, jam ligoninėj patinka gera kompanija, susirenkanti tualete su buteliais ir užkandžiais. (Kitas Šeputis, ko gero, jau būtų tris kartus marškinius ant krūtinės susidraskęs ir niekuo dėtą gydytoją apšaukęs, nors pastarasis būtų teisus dėl kito Šepučio diagnozės: nepagydomo susireikšminimo.) Kažkokie jaukūs man ir Napoleono meilės nuotykiai: visos jo moteriškės simpatiškos, ir toji bedantė Zosė, ir peroksidinė kirpėja Alina, vėliau tapusi žmona, – gal dėl to, kad iš gyvenimo, o ne iš skurdžios scenaristo vaizduotės. O tai, kad Aliną Šeputis įgrūda šulinin, nes toji neleido jam važiuoti į Dainų šventę Vilniun –­ tai, neapsirikite, jau nebe karikatūriškas gentinis, o skaudus tautinis akcentas, nes Alina nekentė lietuvybės ir nepriklausomybės. Todėl ją galima supras­ti, o Šeputį galima užjausti. Ir apskritai, beskaitydamas „Lietuvį Vilniuje", kartais imi ir pajunti, kad absurdas liaujasi linksmai tryškęs ir trumpam šmėsteli įdėmus ir rimtas autoriaus žvilgsnis. Savotiškas akcentas užšifruotas ir pačiame pavadinime – kas yra Vilnius lietuviui, kas yra lietuvis Vilniui, kiek čia aliuzijų į mūsų fizinį ir dvasinį (kultūrinį) provincialumą, jo inspiruojamas tapatybės ir mentaliteto problemas.

Jonathan Düring OSB. „Su smurtu susidūrus. Krikščioniškieji savigynos principai". – Vilnius: VšĮ „Bernardinai.lt", 2012.

Kaip šiandien apibrėžti dvasinės kovos sąvoką? Siaubingai išplokštėjusiame TV pasaulyje jau senokai prieita nuomonės, kad tai reiškia dietos laikymąsi. Kartais dar tvirtinama, kad reikia nugalėti save, bet iš esmės tai vienas ir tas pats. Gyvenant ant padėklo, kurį per tamsą neša trys komerciniai kanalai, reikia rūpintis tik tuo, kad nenukristumei nuo padėklo krašto.
Šios knygos autorius man pasirodė įdomus ne tik dėl to, kad yra vienuolis benediktinas, teologijos daktaras ir pedagogas, bet ir aikido meistras. O apskritai įdomiausias klausimas, kuris kirbėjo galvoje imant į rankas šią knygą – kaip suderinti rytietišką kovos meno praktiką su krikščionybe. Nors perskaičius knygą abejonių dėl suderinimo liko, visgi bendras įspūdis neblogas. Vien jau dėl to, kad paneigtas dar vienas šablonas apie dvasiškius kaip fiziškai silpnus, geibius ir sportu nesidominčius žmones (tokių dabartės daugiau rastumėte tarp pašaipių pasauliečių intelektualų). Na, suprantama, iš kur toks šablonas atplaukia –­ iš nesenos praeities, kai dvasiškis buvo įsivaizduojamas kaip liaudies nuodytojas opiumu, nors tą pačią liaudį tarybinė valdžia sėkmingai nuodijo ir dustu, ir nitratais, o liaudis vertė galvaninius elementus ir buitinės chemijos atliekas vaizdinguose priemiesčio miškeliuose. (Verčia ir dabar, bet jau žino žodį „ekologija".) Ir nors priekabus skaitytojas galėtų pasigesti tiesioginio autoriaus įsikišimo į dvasinės kovos procesą (turiu omeny aikido veiksmus), tačiau galima ir susitaikyti, nes knyga parašyta, kaip suprantu, teologijos daktaro disertacijos tema. O teorija – tokia sritis, kur originalumas veikiau kenkia, negu padeda. Bet jeigu šioje knygoje būtų daugiau ne daktaro disertacijos tezių, o emocingo žmogaus patirties, būtų kur kas įdomiau.
Būtų kur kas įdomiau, jeigu autorius nesiremtų, kaip teigia anotacija, „psichologijos, sociologijos mokslų įžvalgomis", nes šitų mokslų įžvalgos čia daugiau dėl mados, ne kitaip, nes originalūs žmonės nei psichologijos, nei sociologijos mokslais nelaiko. Bent jau tokiais mokslais, kurie artintų prie nukritimo nuo padėklo krašto: anaiptol, jie veikiau padeda ant to padėklo išsilaikyti. Tačiau nieko nepadarysi, dabar šių mokslų citatos yra madingos ir veikia ne tik teologiją, bet ir kitus tikrus mokslus. Ir netgi grožinę literatūrą, kas jau neatleistina.
Knyga man graži ne dėl tezių, kurios traška sau ramiai kaip sausos šakelės, ir tiek, o dėl auksinės šviesos, kuri retsykiais švysteli potekstėje tarsi kokiame sausų šakų pomiškyje. Vargu ar lengvai sutikčiau su knygos autoriaus nuomone, kad neapykanta irgi trokšta meilės, o velnias –­ išganymo. Kad jeigu ką nors labai šlykščiai sapnuoji, tai reikia tą šlykštuką pabučiuoti, kaip varlę pasakoj, kad atvirstų į gražuolį. Na, nežinau. Gal autorius tiesiog nesapnavo tokio sapno, kurio jam nesinorėtų bučiuoti?.. Apskritai ir teorijas, ir „teisingas", „galutines" mokslo hipotezes kaip kaladėlių namelius kartais ima ir sugriauna paslaptinga jėga. Rašant disertacijas, tą reikėtų jei ne žinoti, tai nujausti. Nuojautos kartais labai padeda.