Ne vieną dešimtmetį mūsų šalių rašytojų, menininkų, intelektualų darbas buvo puoselėti ir saugoti ankstesnių kartų kultūros paveldą, perteikti jame glūdinčią orumo, atvirumo ir laisvės dvasią. Tai rimtas užsiėmimas – tikrai ne juokai. Be to, mūsų skaitytojai buvo puikiai įvaldę skaitymo tarp eilučių meną, nes tik jis padėdavo išlaikyti trapią pusiausvyrą tarp nepageidaujamo cenzūros dėmesio ir galimybės pasakyti kažką prasminga. Tad visai natūralu, kad iki šiol manome, jog dvasiškai vertingi dalykai yra rimti, o juos skaityti privalo būti išties sudėtinga.

Tačiau iškovota laisvė lėmė paradigmos pokytį. Rašytojai neteko privilegijos būti nesuprantami ir sudėtingi. Sunkiai perprantami dalykai nebūtinai vertingi. Dabar sudėtingi dalykai kaip tik atrodo nevykę, snobiški, nuobodūs. Apibendrinant susidariusią situa­ciją, galima teigti, kad rinka rimtiems literatūriniams bandymams nėra draugiškesnė už kadaise taikytą cenzūrą.

Kaip mums visa tai vertinti? Nemažai rašytojų pasitraukė iš šiuolaikinių neoninių didmiesčio šviesų, laikydami naująją mirksinčių paveiksliukų ir vis trumpiau išlaikomo dėmesio erą to, kas brangiausia, nuopuoliu. Šiek tiek suirzę dėl tokio pasirinkimo nulemtos pripažinimo stokos, jie kreipiasi tik į ištikimiausius skaitytojus, kurie taip pat niekina pasikeitusį pasaulį, ir pašiepia tuos, kurie rimtai vertina grafines noveles bei mokslinę fantastiką. Tačiau yra ir kitų: jie nuoširdžiai priima naująją tikrovę, tvitindami trumputes istorijas ir feisbuke publikuodami poeziją, kurią žmonės per mobiliuosius įrenginius skaito keliaudami į darbą arba laukdami penkias minutes vėluojančio draugo. Kad perteiktų savo pranešimą, jie turi patraukti ir išlaikyti tavo dėmesį, o tam reikia drąsos ir smarvės. Ir nugalėti konkurentus – nesibaigiantį bukinantį komercinės informacijos srautą. Todėl atrodo, kad šiais laikais kiekvienas rašytojas turi rinktis tarp triksterio ir atsiskyrėlio: žaismingo žaidimo dalyvio ir save ribojančio dvasios grynintojo, išdidžiai nešiojančio nuobodumo laurų vainiką. Ši prieštara nėra nauja, pavyzdžiui, prisiminkime Hermanno Hesse’s „Narcizą ir Auksaburnį“. Nauja tai, kad atsidūrėme pasaulyje, kuriame nė vienas rašytojas jos negali išvengti. Ar įmanoma kaip nors susieti šias figūras? Ar apskritai įmanoma jas suvienyti tiek savo pasaulyje, tiek darbe? Nepataikauti visuotiniam skoniui, bet vis dėlto kalbėti jam, o ne susikurtai amžinybei, kurią taip lengva sukonstruoti iš nusivylimo pasauliu?

Tai būtina, jei rašytojas trokšta pasisekimo. Atsiskyrėlio darbą reikia dirbti su triksterio beatodairiškumu, o triksterio veiklą vertinti taip pat rimtai, kaip ir atsiskyrėlio.

Skaitau daug poezijos. Kai tik galiu, su ja pradedu savo dieną. Puodelis arbatos ir Paulio Celano, Marinos Cvetajevos ar E. E. Cummingso eilės arba eilėraštis iš kolegos naujausios knygos lydi mane visą dieną. Su poezija man patinka būti vienam, tyloje, kaip tikram atsiskyrėliui. Tačiau poezija manyje prakalbina ir triksterį, net padeda juo būti, jei tik to reikia.

Tačiau neapsigaukite: visa poezija yra šiuolaikinė, jei tik yra skaitoma ir kalba savo skaitytojams. Dante irgi yra tarp mano mėgstamiausių: „nauju, meiliu stiliumi“ parašyta ankstyvoji jo lyrinė poezija daug dažniau nei „Komedija“ gali nustebinti metafizika, tačiau meilės Beatričei išraiška nesiliauja manęs jaudinti nežemišku atsidavimu – tokiu tyru ir pasišventusiu, kad kone religinį potyrį sukelia net man, prisiekusiam agnostikui. Tačiau šiame kontekste užsimenu apie jį dar ir dėl kitos priežasties. Mažai kas žino, jog nuoširdi Dante’s meilės lyrika buvo parašyta sąmoningai – jis mokėjo rašyti ir visiškai kitoniškas eiles. Polemikoje su Forese Donati Dante, tarsi dvikovose besivaržantis reperis, taškosi prasčiokiškais įžeidimais aptarinėdamas oponento genitalijų dydį ir jo žmonos nepasitenkinimą sutuoktinio gebėjimais. Manau, tai suteikia mums dar daugiau priežasčių žavėtis išskirtine Dante’s lyrika: savyje slėpdamas ir triksterį, ir atsiskyrėlį poetas sugeba juos suvienyti. Būtent to visų pirma ir turėtume iš jo pasimokyti – nors mes, kaip poetai, gyvename ir kalbame kitokiame pasaulyje, nors skiriasi mūsų polinkiai ir sprendimai, visiems ramybės neduoda tos pačios aistros bei kompleksai.

Iš anglų kalbos vertė Ignas Beitsas