Hera Lindsay Bird (g. 1987) – poetė iš Velingtono (Naujoji Zelandija), „New Generation“ premijos laureatė. 2016 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Hera Lindsay Bird“ (Victoria University Press, 2017 m. perleista Penguin UK), 2018 m. išleido „Išlepink mane į pragarą ir atgal“ („Pamper Me to Hell & back“, The Poetry Business). Išpažintinei poezijai artimi eilėraščiai prisodrinti šnekamosios kalbos intonacijų, ironijos, hiperbolizuoto sentimentalumo bei žaismingai interpretuojamos gotiškos vaizdinijos.
Tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ kvietimu H. L. Bird atvyksta į Lietuvą ir susitiks su skaitytojais: liepos 1 d. 18 val. ŠMC skaitykloje (Vokiečių g. 2, Vilnius) ir liepos 2 d. 19 val. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas).

 

Dabar siaubingai ankstus trečiadienio rytas ir Heros Lindsay Bird bekūnė galva pasakoja man, kaip kartą apsišlapino prie prekybos centro kasos. „Tai buvo vienas didžiausių pažeminimų gyvenime“, – prisipažįsta ji per skaipą iš savo namų Velingtone.
Dar kartą tai primenu, nes šis įvykis minimas pirmajame debiutinio Heros Lindsay Bird vardu pavadinto rinkinio eilėraštyje (...). „Būt keturiolikos ir apsišlapinti siaubingai / Prie prekybcentrio kasos / Šlapimui srūvant juoda nėriniuota kojine / Ant linoleumo / Susivokt, ką reiškia būti poetu – / Stovėti aureolėje drungnoj / Pačios pridirbtoje / Ir mirt norėt....“
Tai užduoda toną visam rinkiniui, kurio dominantė – tuo pat metu įžvalgus ir patiklus, pašaipus ir niūrus balsas, o aštrumo jam suteikia sąsajos su gotika bei populiariąja kultūra. „Hera Lindsey Bird“ – šiuolaikinė ilgų, nuo metaforų apsunkusių meilės eilėraščių knyga: daug sprogstančių sraigtasparnių, nuorodų į nebemadingą 10 dešimtmečio situacijų komediją ir juokelių apie antrą galą“, – sako poetė, kai paprašau trumpai apibūdinti knygą, kurią sudaro tokie tekstai kaip „Keatsas mirė, todėl padaryk mane iš užpakalio“ ir „Monika“ – penkių puslapių tirada apie „Draugų“ personažę ir daugybę kitų dalykų (geriausios šio eilėraščio eilutės – „O likt draugais / Nepaisant heteroseksualios monogamijos komplikacijų / Labai sunku / Ir ypač dar todėl / Kad buvo jie tikrų tikriausios pyzdos“). Abu eilėraščiai žaibiškai išpopuliarėjo virtualioje erdvėje ir sulaukė tiek daug dėmesio iš užjūrio, kad H. L. Bird leidėjas Naujojoje Zelandijoje turėjo staigiai pakartoti tiražą, knygą išleido ir „Penguin“ leidykla Didžiojoje Britanijoje.
„Kol kas negaliu tuo patikėti, – sako ji. – Vis dar nemąstau apie poeziją kaip rimtos karjeros galimybę.“ H. L. Bird ir toliau dirba knygyne keturias dienas per savaitę, nors yra tokia populiari, kad nepažįstami žmonės jai siunčia savo eilėraščius apie seksą. Kai paklausiu, ar jiems atrašo, poetė nusiviepia. „Draugas patarė jų eilėraščius panaudoti knygai“, – atsako.
Daugiausia H. L. Bird kūriniams tekusio dėmesio ir populiarumo susiję su jų „išpažintiniu“ pobūdžiu, nors pastarojo apibūdinimo poetė nemėgsta. „Dažnai žmonės tai vadina narcisizmu, ir iš tiesų negaliu nesutikti – tikriausiai visa išpažintinė poezija savaip narciziška, – svarsto ji. – Bet, mano galva, joje glūdi ir savotiškas dosnumas, nes labiausiai žavi tekstai apie žmonių gyvenimus, ir net Frankas O’Hara ar kokis kitas didis poetas tam tikra prasme susitelkę į save.
Todėl kažkaip kvailokai skamba, kai jaunos moters tekstai vadinami narciziškais. Kiek prirašyta romanų apie vidutinio amžiaus dėstytoją, užmezgusį nesantuokinį ryšį su jauna studente?“
H. L. Bird šeima liberali (ji buvo pradėta, kai tėvai gyveno komunoje), taigi „jiems nusispjauti į seksualinę plotmę poezijoje“. Eilėraščius pradėjo rašyti šešerių – kritišku, tačiau ne pašiepiančiu tonu pasakoja, kad tuometiniai kūriniai buvo per ilgi, dažniausiai apie arklius, gulbes ir mėnulį; tam, kad rastų savo balsą, prireikė daugybės metų ir rašymo pertraukos paauglystėje. Su literatūra poetę supažindino tėvas – taip ji atrado Emily Dickinson, siurrealizmą ir Niujorko mokyklą.
Viktorijos universitete (Velingtonas) H. L. Bird įgijo magistro laipsnį apsigynusi baigiamąjį darbą apie poeziją ir beveik iškart sulaukė pasiūlymo išleisti knygą, tačiau tuometį rankraštį išmetė. „Jaučiau, jog dar tik pradedu kurti tokius eilėraščius, kokius rašyti iš tiesų norėjau, – paaiškina. – Eilėraščiai tame rankraštyje nebuvo prasti, tikrai ne, tačiau debiutinę knygą gali išleisti tik kartą. Reikėjo daugiau laiko ir erdvės.“
H. L. Bird pripažįsta, kad jos poezijoje esama kartos ženklų, iš jų ryškiausi – nuorodos į XX a. 10 de­šimtmetį, savo vaikystės metą. „Tai, jog knygą nusprendžiau pavadinti savo vardu, lėmė 10 dešimt­mečio garsenybių kultūra – tuomet albumus savo vardais vadindavo tokios dainininkės kaip Janet Jackson ir Britney.“ Poetė taip pat pabrėžia, kad kultūrinių nuorodų prasme Naujoji Zelandija nuo Didžiosios Britanijos atsilieka „kokiais 10 metų“.
H. L. Bird (virtuali) asmenybė tylesnė nei eilėraščiuose, tačiau tokia pat šiurkšti. Nors teigia, jog daugumą tekstų skirti publikuoti, kai kurie skaitytojai poetei prisipažįsta, kad jos eilėraščiai patinka tik skaitomi balsu. Įsivaizduoju, skaitymai turėtų būti linksmi, nors kūriniuose yra ir skausmo, tamsos, ir gotiško pasimėgavimo juokingai nenatūraliomis neigiamomis emocijomis. H. L. Bird vaizdinių spekt­ras apima antikvarinį medalioną „su gaktos plaukais“, „dulkinimąsi karste“ ir „nuo unitazo sėdynės sušniaukštą šerbeto takelį“. Vertinu jos eilėraščius, nes juose nėra nė lašo pretenzijos, be to, kartais jie žavingai, tiesiog gardžiai kvaili, kaip ir dauguma kankinančių, intensyvius jausmus sukeliančių gyvenimo akimirkų.
„Žmonės mano, kad kalbėdama apie seksą labai rizikuoju, bet iš tiesų apie tai rašydama jaučiuosi visiškai laisvai, – teigia H. L. Bird. – Manau, rizikos samprata – itin asmeniškas dalykas. Asmeniškai aš patiriu daug didesnę gėda didelei auditorijai skaitydama nuoširdų meilės eilėraštį nei eilėraštį apie čiulpimą.“

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė
www.theguardian.com, 2017–11–30

 

Hera Lindsay Bird

Rašyti knygą

Būt keturiolikos ir apsišlapinti siaubingai
Prie prekybcentrio kasos
Šlapimui srūvant juoda nėriniuota kojine
Ant linoleumo
Susivokt, ką reiškia būti poetu –
Stovėti aureolėje drungnoj
Pačios pridirbtoje
Ir mirt norėt....
Toli toli, laukinių orchidėjų laukuose
Yra drovus sentimentalumas
Tarsi Kalėdų atvirukas, nuo kurio nukrapštė liepsneles

Na, Oscaras Wilde’as sakė, kad sentimentalumas
tai „troškimas mėgautis jausmų prabanga už tai
nemokant nieko“
Maždaug................. jei masturbuojuosi įsivaizduodama
vienuoles
Bet per Kalėdas į bažnyčią tai neinu?

Šiandien turiu poezijos magistro laipsnį ir neapsišlapinu
Bet mirt tarp senamadiškų gėlių vis tiek reikės –
Ar dėl to esu sentimentali?
Spręst ne man
Poezijoje viskas galima
Jei frazė mano papai ten yra
Nors daug drąsos nereikia būti.......... kukliai taip
apdovanotai
Ir neturėt ką pasakyt

Gal tau ironiška atrodo ši knyga
O man – sentimentali labai
maždaug............ jei persirėžtum riešus akį merkdamas
kažkam – ar tai pavirstų juokeliu?
Gyventi
Pats tikriausias sentimentalumas
Kad būčiau sentimentali, aš gyvenu
Patinka man gyvent
Kas kartą filmui baigiantis raudoti
Dėl pernykščių apšarmojusių karietų

Tai aš šią knygą parašiau, ji sentimentali
Nes į pasaulį neadekvačiai žiūriu
Rašyti knygą apskritai nėra adekvatu
Ant popieriaus išliet tamsias mintis
Ir verst kitus už jas mokėt

Prasta poezija – rašyti knygą, sako draugė
Aš sutinku su ja
Aš sutinku........................................ taip iš esmės
Bet knygą parašiau vis tiek
Ir savo vardą jai daviau
Mano vardas Hera Lindsay Bird
Aš parašiau ją, ta prasme, 75% mažiausiai
Ir jeigu tai nėra sentimentalu

Vadinasi.......................................
Atėjus laikui teks už ją sumokėti

 

Vaikai yra pasaulio orgazmas

Autobuse šį rytą moterį mačiau, kurios rankinė išrašyta įkvepiančiomis frazėmis ir pozityviais šūkiais – juos skaičiau, nes esu įkvepiančių frazių ir pozityvių šūkių gerbėja. Mėgstu ir patarimus dalijančius drabužius. Kas geriau už blizgučiais išsiuvinėtą nepažįstamojo beisbolo kepuraitę, nurodančią, ko siekt? Tarsi gyvenčiau psichiatrų pilname pasauly. Įkvepianti autobusu važiavusios moters rankinė bylojo – „gyvenk čia ir dabar“, „nepamiršk įkvėpt“, bet ir „vaikai yra pasaulio orgazmas“. Ar vaikai yra pasaulio orgazmas lygiai taip pat, kaip orgazmai yra sekso orgazmai? Ar vaikai yra visa ko orgazmas? Vaikai yra pasaulio orgazmas kaip amfibija su oro pagalvėmis yra ateities orgazmas, o tyla yra telefono orgazmas, o šūdas – lazanijos orgazmas. Gali net manyti, kad avys yra tuščių ganyklų orgazmas, o tuščios ganyklos yra modernaus ūkininkavimo orgazmas, o šis – industrinės revoliucijos orgazmas. Bet tada susimąsčiau – kodėl gi ne? Juk ir man patinka lygint įvairius dalykus. Pavyzdžiui, kai mylimės, kartais primeni sraigtasparnį iš mažabiudžečio filmo – prieš sprogdamas pranyksta jis debesy. Arba sportininką, kuris laimi prestižines varžybas ir suvokia, kad jo žmona neištikima. Dažniausiai orgazmai yra pasaulio orgazmai. Tarsi galingai dėtum iš viršaus stiklinį kašio kamuolį. Arba atliktum tobulą šuolį į nežinia ko sklidiną baseiną. Arba nuvyktum praeitin atleisti sau, o tai sukeltų baisiai painų laiko paradoksą, ir persikrovusi istorija tave išmestų nuogą ant uolėto kranto žvelgti į saulėlydį pasaulyje tokiam naujam, kuriam žvilgsnis dar net nesukurtas.

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė