Jaroslavas Melnikas. „Anoreksija". – V.: „Alma littera", 2014.

Literatūrine tradicija virsta tylėjimas apie lietuvių rašytojų kūrinius, bylojančius mūsų visuomenės tiesas. Štai prabėgo daugiau nei pusmetis nuo Jaro­slavo Melniko apsakymų rinkinio „Anoreksija" pasirodymo, tačiau literatūros kritikai baugščiai tyli, kitaip nepasakysi, sulindę savo urvuose, matyt, laukdami vienas antro prabudimo. Ir net nežinai, ar dėl to pykti, ar nesiraukant imtis iniciatyvos prabilti pačiam.

J. Melnikas – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių balsų šiuolaikinėje lie­tuvių literatūroje. Pripažintas trumposios prozos kūrėjas („Rojalio kambarys", „Kelias į rojų") prieš metus išleido nemažai atgarsių susilaukusį ir į Metų knygų penketuką atrinktą romaną „Maša, arba Postfašizmas". „Maša", verčianti susimąstyti ir žadinanti mus tapti socialiai atsakingus už savo veiksmus, nors ir netapo Metų knyga, bet metų literatūriniu įvykiu tikrai nusipelno būti pavadinta.

Dabar autorius grįžta su 22 naujų apsakymų rinkiniu „Anoreksija". Knygoje publikuojami real ir sureal tematikos kūriniai. Žanro skirtumams pabrėžti rastas ir dizaino sprendimas: real puslapiai balti, sureal – pilki. Vis dėlto šie pradai susipynę („realistiški" apsakymai dėl siužeto ir pasakojimo rakurso artimi siurrealistinei tikrovei), tad skirtis gana sąlygiška ir tarsi nebūtina, bet, žinant į konservatyvumą linkusį lietuvišką protą, pageidautina.

Kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, šiame autorius lieka ištikimas sau – vaizduojamos kasdienybės pasaulio patirtys, išaugančios iki egzistencinių būties formų. Apsakymų siužetai aiškūs ir gan paprasti (nors ir keista taikyti šį apibūdinimą tokio žanro kūrybai): po ilgo nesimatymo susitikusios seserys neberanda bendrumo ir susipykusios išsiskiria; tėvas mėgina įveikti nepasitenkinimą dukros vaikinu; moteris ryžtasi būti išprievartauta, kad susilauktų vaiko; „kaulų maišas" randa ją suprantantį vyrą; sutuoktinis vieną rytą nei iš šio, nei iš to ima verkti ir nebegali sustoti.

Visuose tekstuose tarp eilučių pastebima pasikartojanti laisvės tema. Kiek mums žalinga pasirinkimų ir poelgių laisvė, o kiek reikia ją išnaudoti? –­ tarsi klausia autorius, vaizduodamas (ne)kasdieniškas gyvenimo nuotrupas ir tikėdamasis, kad skaitytojas ims ieškoti atsakymų. Klausimas aktualus, ypač kai žinome savo teises, bet linkstame spjauti į pareigas. Laisvė, už kurią taip kovota, jau pradėjo per brangiai atsieiti. Ne taip seniai laisvės sinonimu buvusi laimė nebepasiekiama – ją naikina ta pati laisvė, nemokant ja naudotis, tapusi mūsų kalėjimu. Tiesa, J. Melnikas stengiasi nebūti negatyvus – daugelis jo herojų patiria praregėjimą, supranta, nors ir skaudžiai, nors ir po laiko, savo paklydimus („Žaidimas „Manęs nėra", „Kvaily, aš tave mylėjau"), tampa sąmoningi. Bet yra ir tokių, kuriems iki sąmoningo susivokimo, kokioje visuomenėje gyvena (kas jie patys yra), dar tolimas kelias („Viena Petrausko diena"), kuriuo nebūtinai bus einama.

Ne viename apsakyme autorius skverbiasi į moters psichologijos gelmes, atskleisdamas visuomenės patirčių alchemiją. Moters, sujungiančios kultūrinius ir gamtos pradus, portretas (lyg baltas lapas, kuriame surašomos prieš­priešos ir problemos) kaip niekas kitas tinka lakoniškiems, bet filosofiškiems apsakymams. Vienur ji atskleidžia vartotojų kasdienybėje įstrigusią davatkišką ir nesąmoningą sielą („Tikėjimas", „Viena Petrausko diena", „Prisirpusi slyva"), kitur ji – galinga ir paslaptinga žaliūkė, gebanti suvaldyti savo likimą („Žuvo Himalajų kalnuose", „Gimtoji žemė"). Vienaip ar kitaip, apsakymų moteris lieka apsupta paslapties; neužtenka perskaityti tekstą, būtina interpretuoti.

Prakalbus apie interpretaciją, reikia pasakyti, kad paprastai parašyti, siužetiškai aiškūs apsakymai palieka daug erdvės skaitytojo mintims. Šis papras­tumas ir liks paprastas, jei nebus ieškoma atsakymo į klausimą kodėl. Kodėl susipykusios seserys išsiskiria? Kodėl moteris pasirenka išprievartavimą? Kodėl pravirksta vyras? Pavadinimas verčia klausti: kodėl anoreksija? Ar tai nuoroda į „angelišką" ligą, jos simptomus? Galbūt turimas galvoje nepritapimas, idealo siekis? O gal visa kartu – daugiareikšmiškumas verčia ieškoti gal ne teisingo, bet savo atsakymo.

Kai kam gal nepatinka J. Melniko rašymo stilius, kai kas gal abejoja tekstų menine verte, bet kūrinį verta skaityti jau vien dėl visuomenei ir individui aktualios problematikos. Jis neša žinią, ir tai literatūroje ne mažiau svarbu nei literatūrinė išmonė. Rašytojas apsakymuose vaizduoja mus, su mūsų pakrikusia, fantastine, laisvės iškankinta (pa)sąmone. Jo tikslas – padėti mums tapti socialiai atsakingais ir sąmoningais, padėti atpažinti savo atvaizdą veidrodyje.