Vilius Kočiubaitis. „Afganistano daktaras“. – V.: „Alma littera“, 2017.

Vilius Kočiubaitis – antrą romaną išleidęs karo medikas, kuris taip pat rūpinasi gimtojo Vištyčio istorijos išlikimu, yra parengęs išsamią miestelio monografiją. Pirmasis romanas „Miestelis, kuris buvo Jo“ (2013) mūsų literatūros ežere didelių ratilų nesukėlė – tekštelėjo kaip nedidelis akmenukas ir nusėdo dugne.

Afganistanas ir apskritai Artimieji Rytai daugumai jaunų lietuvių pažįstami tik iš pranešimų žiniasklaidoje apie karinius konfliktus ir terorizmą. Tiesa, knygynų lentynose vis pasirodo egzotiškais vadinami romanai vienodais viršeliais, ant kurių – paslaptingai pro burkos ar skaros kraštą žvelgiančios moters akys. Šių romanų pasakojimas visada sukasi apie sunkų ir mums neįprastą moters gyvenimą musulmoniškuose kraštuose. V. Kočiubaičio romane moterys taip pat žvilgčioja pro burkų kraštelius, čia rasi ir egzotikos, ir sunkaus moters gyvenimo, tačiau nepažįstama kultūra neromantizuojama. O ir ant viršelio – ne pasislėpusi gražuolė, o per smėlynus žingsniuojantis tvirtas karys. Šis vaizdas, beje, kuria visiškai kitokį įvaizdį, nei skaitytojas randa knygos puslapiuose.

Pasakojimo centre – šeštą dešimtį pradėjęs lietuvis medikas Vilhelmas Vėberis. Praėjus 10 metų po tarnybos Afganistane jis grįžta į šį kraštą... nežinia ko. Iki galo taip ir nepaaiškėja, ko Vėberis ieško: nuotykių, meilės, ramybės, atgailos ar anapus pasakojimo likusių nuodėmių atpirkimo. Išlipęs iš lėktuvo Herate Vėberis išsinuomoja visureigį, neplanuotai prie jo prisijungia žavinga Belge pasivadinusi moteris ir jie leidžiasi per nesvetingą, nesaugų kraštą į Čagčaraną. Skamba kaip nuotykių romanas? Pirmoji knygos dalis iš tiesų turi daug kelionių, nuotykių ir meilės romano bruožų. Ir kai atrodo, kad nieko įdomesnio nebebus, staiga Vėberio ir Belgės keliai išsiskiria, erotika ir meilės linija baigiasi, romano siužetas šakojasi: plėtojamos atskiros, nepastebimai susipinančios ir išsiskiriančios Vėberio, Belgės ir afganų merginos Tsatsi linijos.

Romaną būtų galima pavadinti prieš­tarų ir skirtingų polių susidūrimo tekstu. Čia pinasi Vakarų ir Rytų kultūros, papročiai ir civilizacijos progresas, moterų ir vyrų paveikslai, individo ir pasaulio sampratos. Nors temų ir problemų daug, bet romanas nevirsta maišalyne, viskas suguldyta nuosekliai ir glot­niai. Rašant apie Artimuosius Rytus, islamą, svetimą ir ne visada suprantamą kultūrą, labai lengva apsiriboti vertinimu. Tai ypač ryšku vakariečių filmuose apie karinius konfliktus Artimuosiuose Rytuose. Šiame romane išlaikyta neutrali pozicija, nėra pasakotojo vertinimo. Skaitytojas veikėjo akimis mato, kaip toje šalyje nešvaru, nehigieniška, kokios keistos tradicijos, nehumaniškas elgesys, mato neteisybę, korupciją ir t. t., tačiau nejaučia pasakotojo smerkimo ir pats nesmerkia.

Ypač jautri vieta – Vėberio ir dviejų europiečių susitikimas ir pokalbis kalėjime. Jaunuolis pasakoja: „Matot, mano tėvas yra liuteronų pastorius. (...) Jis tiesiog nekenčia musulmonų, ypač po to, ką jie padarė Europoje.

– O ką jie padarė? – susidomėjo Vėberis.

– Mano tėvas suskaičiavo, kad Europoje per metus jie nužudė tris šimtus septyniolika krikščionių.

– Siaubinga, – ištarė Vėberis ir prisiminė, kad krikščionys nužudė pusantro milijono afganistaniečių“ (p. 273).

Ir čia, ir kitur, atrodo, Vėberis mąsto be išankstinio vertinimo, nėra vienos teisingos pusės – yra dvi skirtingos. Įprastai filmuose apie karą, NATO misijas Afganistane ar Irake rodoma teisioji vakariečių pusė, bet neutralumą arba to krašto žmonių žvilgsnį pamatysi labai retai. Romane apie amerikiečių karius ir talibus užsimenama dažnai, tačiau nepolitikuojama. Kas teisus, spręsti paliekama skaitytojui, bet, esu beveik tik­ra, skaitytojas vertintojo vaidmens taip pat nesiims.

Veikėjų akimis regimas Afganistano grožis ir baisumas, kultūra ir skurdas, papročiai ir Vakarų įtaka bei svetimšalių karių invazijos pėdsakai. Ant knygos viršelio puikuojasi reklaminis užrašas: „Afganistanas – lyg regėtum jį savo akimis.“ Norėtųsi kiek perfrazuoti ir patikslinti: „Afganistanas, kokio neregėsi kine.“ Nesvarbu – holivudiniuose, europietiškuose ar Artimųjų Rytų filmuose. Čia nėra apie Artimųjų Rytų konfliktus kalbantiems amerikiečiams būtino patriotizmo, europietiškam kalbėjimui būdingo lengvo romantizavimo ir dramatiškumo. Kitaip tariant, išvengiama vienpusės traktuotės.

Labai svarbu, kad vaizduojamas ne karas, o šalis po vakariečių invazijos dešimtmečio. Visur regimi atėjūnų pėdsakai – nuo surūdijusių rusų tankų iki amerikiečių paliktų maišų su trąšomis, kurias vietiniai laiko druska. Afganams buvo suteikta vilčių, kad gyvenimas gali būti kitoks. Dėl to susidaro, viena vertus, komiškos, tačiau kartu ir labai liūdnos situacijos. Pavyzdžiui, Vėberiui su Belge atvykus į vieną kaimą, vietiniai pradeda vardyti problemas, kurias turtingi užsieniečiai turi spręsti, – nuo naujos mečetės statybos iki vandens siurblio.

Visi romano veikėjai – labai savitos asmenybės, nes paprasti, eiliniai žmonės po Afganistaną nesibasto. Ir vakariečių, ir afganų portretai glausti, bet išraiškingi, sukuriami pasitelkiant vos kelias detales. Vienintelis Vėberis tarsi su geležine kauke, skaitytojui jis neperkandamas – šaltas, kietas, uždaras. Vis dėlto kartais už tos kaukės galima įžvelgti jautrų ir mąslų žmogų. Tuomet išryškėja ir Vėberio vidinė drama, ir šalių bei kultūrų kontrastai, ir Afganistano grožis: „Vėberis žinojo, kad smėlio garsą galima išgirsti tik kelis kartus per metus, o šiandien ir buvo viena tų dienų. Užsiropštęs į kiekvieną kalvą iš eilės, jis mėgavosi vis kitokiu garsu – kartais primenančiu miško ošimą, kartais upės šniokštimą ar bangų mūšą. Šito paslaptingo reiškinio didybę buvo nelengva suvokti. Artėjo vidurdienis. Kaitra baltai išdegino dangų ir karštas virpantis oras aptraukė horizontą nelyginant rūkas. (...) Vėberis galutinai įsitikino, kad Afganistane viskas jam svetima: ir šie kalnai, ir ši upė, ir ši saulė, net žmonės, kurių anksčiau ilgėjosi“ (p. 214–215).

Belgė ir Tsatsi – dvi skirtingos, bet panašaus tragiško likimo moterys. Jų portretai, kitaip nei Vėberio, labai išsamūs – pasakojamos moterų gyvenimo istorijos nuo pat vaikystės, gilinamasi į jų jausmus ir mąstyseną. Moters – ir atvykėlės, ir afganės – padėtį Afganistane geriausiai apibūna Vėberio sutiktas vietinis vyras: „Vyrams viskas leidžiama, o moterims viskas draudžiama. Taip Viešpats nustatė“ (p. 221). Todėl nenuostabu, kad Belgei Afganistanas pasirodo būtent toks: „...ši šalis – vien klasta ir apgaulė“ (p. 278).

Su Tsatsi istorija susijusi viena atviriausių, stipriausių ir labiausiai sukrečiančių romano scenų – detalai aprašyta užmėtymo akmenimis bausmė. Egzekucijos vaizdo įrašą Vėberiui rodo Goro provincijos gubernatorius ir baisisi savo kraštiečiais, jų barbariškumu. Baisu, siaubinga, bet nevaldoma. Vėberio pokalbiai su afganais – nuo valstybės pareigūnų iki valkatų – bene vertingiausios romano vietos. Šiuose dialoguose neįprasta žodžių tvarka padeda sustip­rinti įspūdį, kad kalbamasi jau ne su vakariečiu – atsiranda svetimos kalbos ir kultūros jausmas. Akcentuojama kalbos ir prisitaikymo svarba – svetimoje kultūroje turi mokėti ir norėti prisitaikyti. Vėberis kalba vietine dari kalba, elgiasi pagal šios šalies taisykles, nepraranda savitvardos ir sveiko proto, dėl to ir išlieka. Visus kitus romane sutiktus vakariečius šalis negailestingai praryja.

Per susipynusias trijų minėtų veikėjų siužetines linijas, peizažų aprašymus ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus Vėberio ir afganų dialogus ryškėja šalies portretas – Afganistanas atsiskleidžia kaip kūrėjas, nenuspėjamas, neprognozuojamas, šaltakraujis, be jokio pasigailėjimo naikinantis ne tik svetimšalius, bet ir vietinius.

Priskirti šios knygos vienam žanrui neįmanoma. Tai romanas apie pakrikusius, ieškančius ir kelio nerandančius žmones, kurie vienas į kitą kabinasi kaip į gelbėjimosi liemenes audringoje jūroje. Giliajame lygmenyje pasakojimas tampa universalus, nebėra pririštas prie aktualijų – ši kelionė po Afganistaną galėtų vykti dvidešimčia metų anksčiau ar vėliau.