Viktorija Valinčiūtė. (Ne)palaidojama kultūra

Šie lobiai buvo skirti mūsų ateičiai. Gal ne mums patiems, bet tiems, kas išgyvens po mūsų.

Šmerkė (Šmarjahu) Kačerginskis


Neįmanoma atgaivinti kultūros, kai nebėra joje gyvenusių žmonių, o tie, kurie išliko, gyvena jau visai kitame pasaulyje ir teritorine, ir dvasine prasme.

Irena Veisaitė

 

Kultūra yra milijonus pavidalų turintis procesas. Šie pavidalai gimsta, auga, bręsta, ima nykti, tačiau niekada nesunyksta visiškai. Iš vieno lėtai atsitraukiančio į šalį kultūros proceso randasi naujas. Taip kultūra įtraukia savin tai, kas buvo sena, transformuoja, atrodo, nekintančius pavidalus, sukurdama naujus, laikui nepavaldžius objektus. Šis kultūros atgimimas tampa naujausios Davido E. Fishmano knygos „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ ašimi. 2017 m. ši studija apdovanota Nacionaliniu žydų knygos apdovanojimu (Holokausto kategorijoje).

XX a. pirmoje pusėje kultūra virsta plačia, daugiamate sąvoka. Clyde’as Kluckhohnas pateikia bent dvi dešimtis šios sąvokos apibrėžimų, o Cliffordas Geertzas kultūrą apibūdina kaip „savitą normų, tradicijų, vertybių, simbolinių prasmių sistemą, skiriančią vieną socialinį organizmą ar jo dalį nuo kito“. Taigi, sunaikinus tautos ar vieno žmogaus (tautos dalies) kultūrą, visa tauta būtų pasmerkta prarasti identitetą ir išnykti. Todėl Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių nacionalsocialistai susidomėjo žydų kultūra – imti rengti nacių judaikos ekspertai, turėję studijuoti knygas, dokumentus ir rankraščius, susijusius su žydų kultūra, istorija ir religija. D. E. Fishmanas pastebi, kad „šaltiniai buvo vertinami antisemitinių žydų studijų srityje, vadinamoje Judenforschung, skirtoje žydų nuodėmingumui nagrinėti. Ši tyrimų atšaka moksliškai legitimavo nacistinę persekiojimo, o vėliau ir naikinimo politiką. „Įsigyti“ retų žydų knygų bei rankraščių naciams buvo svarbus dvasinės ir intelektualinės kovos su žydų tauta būdas“ (p. 50). Tuo pat metu įsteigta agentūra „Einsatzstab Reichsleiter Rodenberg“ (ERR) (liet. „Imperijos valdovo specialioji nusavinimo tarnyba“), turėjusi visoje Europoje grobti kultūros vertybes. ERR pasiekė ir Lietuvą.

 

David E. Fishman. „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“. Iš anglų kalbos vertė Olga Lempert. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2019.
David E. Fishman. „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“. Iš anglų kalbos vertė Olga Lempert. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2019.

 

Knygoje – dvi ryškios siužeto linijas. Pirmoji – žydų inteligentijos įkalinimas Vilniaus gete ir kultūros išsaugojimo operacijos. Antroji – karo ir Holokausto apsuptyje plėtojamo siužeto herojų gyvenimo ir meilės istorijos. Knygos pradžioje pristatomos asmenybės, veikusios istorijoje ir tebeveikiančios tekste, – Šmerkė (Šmarjahu) Kačerginskis, Zelingas Kalmanovičius, Rachelė Krinski, Hermanas Krukas, Abraomas Suckeveris, Johanesas Polis (Johannesas Pohlas), nubrėžiamas Vilniaus topografinis žemėlapis. Leidžiama suprasti, kad žydų tauta buvo naikinama mūsų pašonėje, o palaidotus kultūros reliktus mindome kasdien, apie juos nė nesusimąstydami.

Hannah Arendt svarsto, kad totalitarizmas sunaikina pamatinę politikos sąlygą – žmonių įvairumą. Savitos mintys, asmenybės bruožai, aplinkos ir savęs vertinimas praranda reikšmę. Svarbiausia – paklusti politiniam režimui, naikinančiam ne tik žmogų, bet ir visą jo kūrybinį palikimą. Netgi koncentracijos stovyklose nebereikalingi nei budeliai, nei aukos: jie tik nemąstantys, iškreiptai sistemai nesipriešinantys sraigteliai. Aktyviai vykdomas žydų kultūros genocidas reikalingas tik tam, kad iš žmonių būtų atimta vienintelė išlikusi galimybė priešintis – minties ir žodžio laisvė. Jos praradimas leidžia paversti savo ir visos tautos auką bent iš dalies prasminga ir išsaugoti ne sistemos klišėmis tebemąstančio, bet tokiomis sąlygomis gyventi nebegalinčio žmogaus atminimą.

D. E. Fishmanas renkasi rašyti apie vieną svarbiausių maišto formų – intelektualinį pasipriešinimą. Autorius teigia, kad „Holokaustas buvo ir kultūros grobimo bei naikinimo aktas. Naciai siekė ne tik išžudyti žydus, bet ir suniokoti jų kultūrą. Milijonus žydiškų knygų, rankraščių, meno kūrinių jie pasmerkė krosnims ir sąvartynams. O šimtus tūkstančių kultūros vertybių išvežė į specialias bibliotekas bei institutus Vokietijoje, kad galėtų ištirti tautą, kurią ketino sunaikinti“ (p. 11). R. Krinski pastebi: „Tuomet nemaniau, kad mano gyvybė priklauso man. Manėme, kad galime šį tą nuveikti ateities labui“ (p. 344). Meno kūriniams išsaugoti geto pogrindyje įsteigta „Popieriaus brigada“, iš sunaikintų bibliotekų, muziejų, institutų, sinagogų į Vilniaus getą gabenusi dar išlikusį kultūrinį paveldą. Vertybės gelbėtos 18 mėnesių, brigados nariai jas per geto vartus gabeno po drabužiais ir rąstus vežančiuose sunkvežimiuose. Knygos autorius tai vertina kaip vieną iš partizaninio karo išraiškų, leidusių geto kaliniams išsaugoti orumą ir žmogiškumą. Pastebima, kad baisiausiais „Akcijos“ vykdymo mėnesiais geto bibliotekoje išaugo skaitytojų ir išduodamų knygų skaičius. Knygoje pateikiama nemažai statistikos („Baisiausią geto egzistavimo mėnesį – 1941 m. spalį – registruotų skaitytojų skaičius netgi išaugo nuo 1492 iki 1739. Bib­lioteka paskolino 7806 knygas – tai yra vidutiniškai po 325 knygas kasdien. O darbuotojai spėjo sukataloguoti 1314 leidinius“, p. 67), tačiau ji neprimena sausos skaičių ir faktų suvestinės, nes leidžia suvokti dvasinio tobulėjimo būtinybę beprasmių aukų akivaizdoje. Skaitymas tapo būdu išgyventi, įveikti kasdien patiriamas psichologines traumas.

Kulminacija galima laikyti suniokotų Torų laidojimo sceną. Pagal žydų tradicijas, sugadintos ir apeigoms nebetinkamos Toros sudedamos į karstą ir, skambant maldoms, palaidojamos. Atrodo, šioje scenoje drauge su savo Šventuoju Raštu palaidojama visa žydų tauta. Tik jų kapai visur – Paneriuose, Štut­hofe, Dachau, Aušvice: „Ceremonijai artėjant prie pabaigos, atbėgo vyriškis, nešinas į maldos apsiaustą įvyniotu objektu. Tai buvo jo dukters, nužudytos vokiečių, lavonas. Jis išsaugojo jos kūną požeminėje slėptuvėje, kur pats išgyveno, ir dabar ryžosi palaidoti ją kartu su Toros ritiniais“ (p. 252).

Istorinį-kultūrinį knygos kontekstą papildo kūrinyje veikiančios asmenybės. D. E. Fishmanas neapsiriboja „Popieriaus brigados“ narių ir asmenybių, kurios liko nežinomos, istorijomis Antrojo pasaulinio karo metais. Jį domina veikėjų gyvenimas iki geto įkūrimo ir jį likvidavus, Niurnbergo proceso patirtys, asmeniniai gyvenimai ir likimai. D. E. Fishmanas, septynerius metus rinkęs medžiagą studijai „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“, sukuria estetišką pasakojimą apie žiaurius, nieko bendro su estetiniais išgyvenimais, būdingais grožinei literatūrai, neturinčius reiškinius.

Sunku nubrėžti ribas, kurios padėtų nusakyti D. E. Fishmano knygos žanrą. Viena vertus, knygą galima laikyti mokslo studija. Autorius, remdamasis istoriniais faktais, rastais šaltiniais, kuria išsamų Ant­rojo pasaulinio karo paveiktos Lietuvos ir visos Europos vaizdą. Pasirinktas įdomus istorinis naratyvas papildomas ištraukomis iš geto kalinių laiškų, eilėraščių, dienoraščių. Tai knygą priartina prie meninės literatūros. Meniniai intarpai papildo mokslo studiją, tačiau priverčia nutolti nuo objektyvaus istorinio laiko vaizdavimo. Dienoraščių ir laiškų ištraukose vis išnyrantys knygos herojai idealizuojami, jie dažnai statiški, monumentalūs. Getų ir koncentracijos stovyklų steigimo fone jie pasirenka stojišką poziciją, tačiau išryškėjantis stoicizmas romantizuojamas. Jis nekvestionuojamas, neverčia veikėjų rinktis, todėl dažnai praranda savo paskirtį ir vertę. Kitaip nei B. Sruogos romane „Dievų miškas“, šioje knygoje nėra sarkazmo, ironijos ar grotesko. Pasakojimas dokumentiškas, bet drauge įtraukiantis, verčiantis reflektuoti, apmąstyti žmogaus ir kultūros išlikimo galimybes. Čia nėra nei humoro, nei grotesko, tiesiog bandymas papasakoti savo tiesą.

Reflektuoti kultūrinius procesus – tai neleisti išnykti patirčiai, kad ir kokia skausminga ji būtų. Kultūra gali būti naikinama, laidojama, stumiama į užribį, tačiau ji priklauso ne linijiniam, o mitiniam laikui, nėra pavaldi istorijai, todėl totalitariniai režimai ir brutalus smurtas negali sunaikinti jos ir ją sukūrusių žmonių.