× Claudia Arletti

2025 m. birželio 6 d.

Vieni nusirašinėja. Kiti užsidaro namie. Treti paskatina tėvus vėl imtis mokslų. O kur dar nerimas, elektroninis dienynas, perpildytos klasės... Interviu su rašytoja ir „mok“ Viola Ardone.

Neapolis. Pirmąją mokslo metų dieną mokytoja Viola Ardone įžengė į klasę nusiteikusi būti griežta ir skrupulinga, kaip jai buvo patarta. „Prasidėjus pamokai vienas vaikinas klausia, ar gali nueiti į tualetą. Jau? Jokiu būdu. Tačiau jis netrukus atsistoja ir išskuodžia pro duris. Sutrikau, bet ir supratau, kad taisyklės be žmogiškojo ryšio nereiškia nieko, kad reikia kaskart įvertinti situaciją ir žiūrėti žmonėms į akis. Jeigu būčiau tai padariusi, būčiau supratusi, kad jis tikrai norėjo nusi­šlapinti“, – pasakoja rašytoja šviesos užlietame savo bute Neapolyje.

Labiau mokytoja ar labiau rašytoja? Galbūt šito nežino nė ji pati, gyvenanti tarp dviejų pasaulių: pagal jos romaną pastatytas to paties pavadinimo filmas „Vaikų traukinys“, rodomas ir per „Netflix“, sulaukė sėkmės, Italijoje tuoj bus išleistas dar vienas jos romanas, o Liepsnų žemėje esančios Džuljano mokyklos, į kurią automobiliu nukanka per keturiasdešimt minučių ir per tiek pat grįžta, moksleiviai jai neša dovanėles. Laimė, kad egzistuoja tinklalaidės.

 

Viola Ardone. Atilano Garcios nuotr. (ZUMA Press/Scanpix)

 

Kaip moksleiviai į jus kreipiasi – „tu“ ar „jūs“?

Retsykiais jie kreipiasi į mane kita „jūs“ forma (ne „Lei“, bet „voi“), juk mes pietuose. Mane vadina „mok“ arba „moki“. Tačiau aš nesistengiu tapti jų drauguže ir būti charizmatiška. Filme „Mirusių poetų draugija“ mokytojas Kytingas yra nuostabus, bet daryti mokiniams įtaką – didžiulė atsakomybė. Stengiuosi niekada nebūti pernelyg rimta ir neužgožti moksleivių. Mėginu juos išmokyti vieno metodo – dalintis ir įsiklausyti vieniems į kitus. Tikiuosi, kad taip bus ir ateityje. Rašytoja Michela Murgia sakė: „Prisiminkite mane tokią, kokią norite.“ „Arba pamirškite mane“, – pridurčiau.

Paskutinė mokslo metų diena: ko, jūsų nuomone, pasiekta?

Po kovido pandemijos tikėjomės, kad mums bus parodyta daugiau dėmesio, skirtas didesnis finansavimas ir padaryta daugiau reformų. Mes vis dar laukiame. Vienintelė naujovė – „orientavimas“, raktinis šių mokslo metų žodis. Dabar nemažai laiko praleidžiama įsivaizduojant ateitį. Bet aš nemanau, kad pagrindinis mokyklos tikslas – parengti moksleivius darbui. Mokykla vertinga savaime, joje ko nors nemokoma vien tam, kad mokiniai vėliau užsidirbtų. Be to, taip rizikuoji paskatinti jaunuolius sekti žvaigžde, kuri po penkerių metų nebeegzistuos.

Tad koks išties raktinis šių mokslo metų žodis?

Nerimas. Jaučiu nerimą – šitaip mokiniai apibūdina įvairius jausmus, netgi baimę.

Ar mokiniai bijo jūsų įvertinimų?

Rašau tiek trejetus, tiek dešimtukus. Bet trejetas – ne bausmė, jis parodo, kad mokymo ir mokymosi procese kažkas nepavyko, tai galioja ir man. Be to, jeigu gyventume šalyje, kurioje egzistuotų tikra Švietimo ministerija, o ne vadinamoji Pasiekimų ministerija, pritarčiau tam, kad pažymiai būtų panaikinti. Beje, apie tai šiais mokslo metais buvo diskutuota – dvi stovyklos gynė skirtingas nuomones priešais komisiją, galiausiai mokiniai man pasakė: „Klausykit, „mok“, pažymiai naudingi, jie suteikia pasitenkinimą, atspindi, kiek pasiaukojai.“ Taigi buvo sunku paprieštarauti mokiniui, kuris manęs paprašė dar kartą jį paklausinėti iš „Iliados“, nes norėjo pasigerinti pažymių vidurkį.

Ką jūs atsakėte tam mokiniui?

Gerai, bet tik todėl, kad noriu išgirsti, ką tu man papasakosi.

Regis, kaip pasakytų jūsų mokiniai, nerimo tikrai daug.

Elektroninis dienynas – tarytum giljotina: mokiniai dar nebaigė atsakinėti prie mokytojo stalo, o tėvai jau žino viską. Atsakinėjimas tapo ne vien mokinių reikalu, juk jie turėtų pagalvoti, ką pasakys grįžę namo, o dabar tai lyg akimirksniu į instagramą įkelta nuotrauka. Toks greitis – nelyginant smurtas.

Tačiau Švietimo ministerija sugriežtino mokinių elgesio vertinimo sistemą.

Yra mokinių, kurie elgiasi nemandagiai, provokuoja. Bet bausmė neugdo, ji mažai veikia. Prisimenu, kaip vidurinės mokyklos pirmamečiai į ekskursiją, atsiprašau, į pažintinę kelionę, pasiėmė iš namų stipriųjų alkoholinių gėrimų, supylę juos į mineralinio vandens butelius. Ko dar griebtis be to, kad iškvietėme tėvus? Surengėme mokymus apie alkoholio vartojimo riziką, per kuriuos kalbėjome ir apie tai, kaip gerbti taisykles: norėjome, kad jie suprastų, jog peržengė visas ribas. Toks kelias daug ilgesnis nei bausmė.

Ar teko patirti mokinių arba jų tėvų agresiją?

Ne, bet kai kurie tėvai buvo atėję į pokalbį lydimi advokato. Jeigu manai, kad tavo vaikas yra kaltinamasis, o mokykla – teismas, vadinasi, tu menkini visą sistemą.

Kas nutiko?

Problemos dėl pažymių, kaip ir visada.

Juk nemanote, kad šeimos neturėtų kištis į mokyklos gyvenimą.

Manau, kad turi egzistuoti dialogas, jis gali būti įtemptas, bet tik dėl bendro pobūdžio problemų. Nepritariu tam, kad tėvas arba motina ateitų į mokyklą vien norėdami apginti savo vaiką.

Ar galėtumėte pateikti gerai veikiančios mokyklos pavyzdį?

Prieš keletą metų turėjau labai gabią ir stropią mokinę. Maniau, kad ji tokia šauni, nes jai padeda šeima. Bet vieną dieną mokinės tėvas man pasakė, kad įsirašė į vakarinę mokyklą: „Noriu baigti mokyklą kartu su dukra.“ Jis dirbo įkalinimo įstaigoje, nepilnamečių kalėjime, ten matė visokių jaunuolių, o jam gimė išskirtinė dukra. Į mokyklos suolą grįžo iš pagarbos dukrai.

Šauniais mokiniais žavėtis lengva.

O tais, kuriems sekasi sunkiau, ne? Vieną mano labai draugišką ir visų mylimą mokinį ištiko krizė, jis užsidarė savo kambaryje. Tapo hikikomoriu (taip japonai vadina socialinių ryšių vengiančius, itin izoliuotai nuo visuomenės gyvenančius jaunus žmones – vert. past.). Mokykloje pasikalbėjus su jo mama, į galvą šovė viena mintis. „Palaukite“, – pasakiau jai. Toliau nuo kitų parašiau jam laišką, kuris skambėjo daugmaž taip: „Pasiilgau tavęs, pasiilgo ir klasės draugai, be tavęs klasė ne tokia.“ Tada padaviau mamai. Po keleto dienų gavau atsakymą: „Ačiū už tokius žodžius.“

Taigi tas mokinys grįžo į mokyklą?

Taip. Pajuto, kad būtent jis – su savo vardu ir pavarde – yra svarbus. Kad mokykla – tai jo vieta pasaulyje.

Ar tenka patirti pralaimėjimų?

Kai mokiniai pasiduoda, nes mano, kad nepajėgs. Vykstant nuotoliniam mokymui, jie tarsi pranykdavo juodosiose skylėse, nebeprisijungdavo. Kai jie dingsta, pralaimiu aš. Be to, tenka vis dažniau matyti nuo anoreksijos sulysusias merginas. Tai primena eroziją, veidas keičiasi kasdien, bet tu to nesuvoki, paskui staiga ateina pavasaris ir jos nusivelka megztinius: pasijunti taip, tarsi būtum gavęs antausį. Tikiesi, kad jos ims lankyti psichoterapijos kursus, bet ne visuomet įstengi įsikišti. Jei kalbėtume apie priežastis, neatmesčiau ir socialinių tinklų poveikio, noro sulaukti pripažinimo ir pamėgdžioti kitus.

Kaip jūs apskritai vertinate švietimo valdymą?

Atrodo, kad ministerija nežino, kas vyksta klasėse. Tarkim, kad ir rekomendacijos pradiniam ir pagrindiniam ugdymui. Pavyzdžiui, jose aiškiai nurodoma, kad reikia mokytis Biblijos, bet dar nuo ministro Tullio De Mauro laikų ministerija nepateikdavo jokių programų, tik išdėstydavo, kokių kompetencijų moksleiviai turi būti įgiję po pradinės, pagrindinės ir vidurinės mokyklų. Dabar ši tvarka griaunama ir vėl siūloma grįžti prie pasenusio dvidešimto amžiaus modelio – išvardijant, ko mokyti.

Nuo ko pradėtumėte jūs?

Pateiksiu vieną pavyzdį. Perskaičiau dviejų merginų parengtas Antonios Susan Byatt apsakymo santraukas. Puiku. Pavadinimas teisingas, rašytojos vardai ir pavardė teisingi. Bet siužetas ne toks. Jos pasikliovė dirbtiniu intelektu, kuris nieko nežinojo apie kūrinį ir sugalvojo atsakymą. Taip, svarbu rasti metodą. Kaip įvaldyti dirbtinį intelektą, kad jis taptų naudinga priemone ir nebūtų figos lapeliu, kuriuo pridengiamos spragos.

Kokius pažymius parašėte toms merginoms? Kaip visada po trejetą?

Už tai, kad nepanoro mąstyti kritiškai.

Jeigu taptumėte ministre, ko iškart imtumėtės?

Imčiausi mokyklų infrastruktūros, mokytojų rengimo ir jų darbo užmokesčio. Taip pat nebeliktų perpildytų klasių, jose mokytųsi daugiausia penkiolika mokinių. Vidurinės mokyklos pirmamečių klasėje, kuriai vedu pamokas, yra dvidešimt septyni mokiniai.

O kaip su mobiliaisiais telefonais?

Pamokose mobilieji draudžiami, ministerija priima ir teisingų sprendimų... Prieš pamokas telefonus atidavę moksleiviai iš pradžių būna nepatenkinti. Bet paskui atsipalaiduoja. Jokių pranešimų, jokių raginimų imtis veiklos. Mokykla tampa tarytum ramybės burbulu. Kai kurie yra sąmoningesni. Viena mokinė parsisiuntė programėlę, kuri iš pradžių priverčia atlikti penkias, o gal šešias matematikos užduotis, o tik paskui leidžia atrakinti telefoną: „Taip apsisaugau, „mok“, kad nesinaudočiau telefonu kompulsyviai.“

Mokyklose vyks lytinio ugdymo pamokos, bet tik pritarus šeimai.

Tai tas pats, kas klausti tėvų, ar jie pageidauja, kad vaikai mokytųsi Konstitucijos ir integralų. Norint kovoti prieš moteržudystes ir smurtą, plintančius tarsi maras, reikia konkrečių veiksmų.

Ar dabar, tapusi garsia rašytoja, paliksite darbą mokykloje?

Ne. Iš pradžių jaučiausi netinkama šiam darbui. Buvo pernelyg sunku. Vėliau supratau, kad klasė lyg jūra, turi pajusti bangą, klausytis vis garsėjančio mokinių kuždesio ir suprasti, ar jie ima ginčytis, ar yra abejingi, o gal už to šnabždesio slypi susidomėjimas. Šis darbas reikalauja milžiniškos empatijos. Jeigu sugebi jį dirbti, gali drąsiai susitikti su bet kokia auditorija. Dabar jau niekas manęs nebegąsdina.

 

Vertė Rasa Di Pasquale