Trys aptariamos knygos įvairiais rakursais analizuoja tai, ką būtų galima pavadinti šiandienybe: dabarties žmogaus psichikos gelmes, seksualumo raišką ir patriarchato žaizdas, pandeminį bei popandeminį sociokultūrinį Lietuvos klimatą bei karą Ukrainoje. Atrodo, šiandienos aktualijos kūriniams turėtų suteikti gyvybingumo ir sugestyvumo. Tačiau aptariamos knygos neblogai iliustruoja, kaip vis dėlto sudėtinga literatūrinėmis formomis perteikti tai, kas vis dar taku, nenusistovėję.

Laura Lindstedt. „Mano draugė Natalija“

Lauros Lindstedt romanas „Mano draugė Natalija“ suviliojo anotacija, kad šis kūrinys yra „apie psichoterapijos teikiamas galimybes ir meilės laiškas menui, įvairioms jo formoms. Tai savotiškas feministinis manifestas, kuriame interpretuojamos patriarchato gyvybingumo priežastys“. Kitaip tariant, žadama daug: psichoterapija, galios ir disfunkciniai santykiai, intertekstualumas, feminizmas... Tačiau perskaičius knygą apėmė jausmas, tarsi ilgai ir kantriai būčiau klausiusi žmogaus, kuris kalbėjo lyg ir visai nekvailai, bet nieko turiningo taip ir nepasakė.

 

Laura Lindstedt. „Mano draugė Natalija“. Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė. Dailininkas Tadas Šaučiulis. – V.: BALTO leidybos namai, 2021.

 

Iš kur toks įspūdis? Gal kūrinys persmelktas intelektualaus suomiško humoro, kurio tiesiog neperpratau? Gal kaltas vertimas, t. y. gal vertėja kažko neperprato? Atskiros romano dalys, kurias sudaro nuo sekso ar santykių su vyrais priklausomos Natalijos psichiatrui (-ei) pasakojamos istorijos, taip ir lieka padrikos, iš jų nesusiformuoja nei giluminis protagonistės psichinio, juslinio ar socialinio gyvenimo paveikslas, nei koks nors nuoseklesnis pasakojimas. Gal pati L. Lindstedt nepakankamai įsigilino į savo pasirinktas temas? O gal paviršutiniškumo, fragmentiškumo siekta sąmoningai? Atsakymo neturiu, tačiau skaitymo patirties tai nekeičia – skaityti „Mano draugę Nataliją“ buvo nuobodu, nuolat kamavo klausimas: „Koks viso to tikslas?“

Taip ir lieka neaišku, kokios bėdos kamuoja Nataliją, kodėl ji kreipiasi pagalbos: dėl priklausomybės nuo sekso ar nuo obsesinių minčių apie seksą („Visą laiką galvoju apie seksą. Tai mano problema. Būsimas aktas braunasi į galvą kaip aug­lys“, p. 12), nuo ekshibicionizmo ar nuo disfunkcinių santykių. Nesupratau ir kodėl gydytojas (-a) jau per pirmą susitikimą nusprendžia, jog Natalija yra ypatinga pacientė. Negi vien dėl to, kad seanse Natalija pravirko („Natalijai pravirkus visa esybe patyriau grožį“, p. 13)? Natalija yra tipiška histrioninė asmenybė. Teatrališka, dramatiška, visur ir visuomet siekianti dėmesio. Tarp vadinamųjų meninės pakraipos specialybių atstovų (ir ne tik) tokių natalijų (tiek moteriškos, tiek vyriškos lyties) nors vežimu vežk. Bet gal Suomijoje histrioninės asmenybės gana retai sutinkamos? Gal lietuvės patiria priklausomybę nuo vyrų daug dažniau nei L. Lindstedt tautietės, todėl tai, kas suomiams yra ypatingas atvejis, mums – kasdienybė?

Dar viena neįminta mįslė – koks tikslas romane slėpti Nataliją gydančio asmens lytį? Nemanau, kad kas nors būtų pasikeitę, jei per terapiją besimasturbuojančią Nataliją būtų stebėjęs gydytojas ar gydytoja. Bet kuriuo atveju tokios ir panašios terapinės scenos galėtų nutikti nebent gal XX a. 7 dešimtmetyje kur nors JAV, kai skirtis tarp psichiatro ir guru bent jau tam tikruose sluoksniuose buvo aptirpusi. Tačiau „Mano draugės Natalijos“ veiksmas vyksta XXI a. Suomijoje, kur gydytojo ir paciento santykiai griežtai reglamentuoti. Todėl romane plėtojama paciento ir gydytojo (-os) ryšio logika paprasčiausiai neįtikina, atrodo išgalvota – ir išgalvota gana primityviai, remiantis pornografinių siužetų modeliu.

Tiesa, Natalijai taikoma ne įprasta, o inovatyvi, vadinamoji sluoksninė psichoterapija, kai asmeniniai išgyvenimai paciento ir gydytojo pokalbiuose susipina su įvairiais kultūros tekstais ir taip leidžia tuo pat metu ir nutolinti, ir svetimais žodžiais, netiesiogiai išreikšti užslopintas patirtis: „...sluoksninės terapijos (...) metodo esmė ta, kad pratimai, panašiai kaip menas, padeda pacientui išreikšti savo vidinę realybę“ (p. 184). Tačiau 10 savaičių trukę Natalijos susitikimai su gydytoju (-a), kuriuose ji papasakodavo po vieną ar kelias mažiau ar daugiau įdomias istorijas, jokios daugiasluoksnės vidinės Natalijos realybės neatvėrė – fragmentai taip ir liko fragmentais. Gal tokiu būdu siekta parodyti, kad vidinė realybė neegzistuoja, visi mes – savų ir svetimų tekstų koliažai?

Dovilė Raustytė. „Tobulų žmonių istorijos“

Debiutinė kino komunikacijų specialistės ir kultūros žurnalistės Dovilės Raustytės knyga viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, svetainėje goodreads.com., sulaukė ypatingo populiarumo. Daugybė teigiamų atsiliepimų, gerų vertinimų. Tai suintrigavo – gal turime naują lietuvių trumposios prozos žvaigždę?

 

Dovilė Raustytė. „Tobulų žmonių istorijos“. Dailininkas Mindaugas Jakas. – V.: „Alma littera“, 2021.

 

Perskaičiusi knygą galiu drąsiai pasakyti – naujos žvaigždės dar teks palaukti. Bent jau tiems, kuriems trumpoji proza reiškia šį tą daugiau nei fragmentiški socialiniuose tinkluose asmenų, turinčių literatūrinių ambicijų, publikuojami tekstai. Kitaip tariant, jei skaitėte Juozo Apučio ir Romualdo Granausko, Danutės Kalinauskaitės ir Dainos Opolskaitės noveles, jei skaitote „Šiaurės Atėnuose“ spausdinamą naujausią prozą, D. Raustytės eksperimentai su novelės žanru greičiausiai pasirodys šiek tiek negrabūs ir naivoki. Bet jei novelės žanrą apibūdintumėte sunkiai, o minėtos pavardės nieko nesako – tuomet galimybių, kad „Tobulų žmonių istorijos“ patiks (gal net labai patiks), daug daugiau.

Visada labai džiaugiuosi lietuvių prozininkais, kurie rašo apie šių dienų, t. y. XXI a., realybę, nes pievos, sodybos ir amžinai susikrimtę mažieji miestelių žmonės gerokai pabodę. D. Raustytė šia prasme taip pat imponavo, nes jos istorijų veiksmas vyksta pokovidinėje tikrovėje ir artimoje ateityje. Novelių veikėjai – firmų ir firmelių klerkai, madingas jaunimas, vienatvę išgyvenantys miestų žmonės, disfunkcinės poros ir net modernūs bomžai. Visi naudojasi mobiliosiomis programėlėmis, jaunimas neišlenda iš tinderio. Vieni kovoja už ekologiją (iniciatyvų dėl miestuose kertamų medžių išsaugojimo atgarsiai), kiti bando susivokti, kas jie ir ko šiame trapiame, keistame pasaulyje nori.

Visa tai puiku, bet autorei pritrūko šiandienos aktualijoms jautraus ir analitiško žvilgsnio, kuris aprėptų ne tik kreivus paviršius, komizmą ir groteską, bet ir gelmę, prasmę, kompleksiškumą. Socialinės medijos, pandemija ir kitos aktualijos neturėtų virsti šaržu, o „Tobulų žmonių istorijose“ nutinka būtent taip: atrodo, tekstus generuojanti instancija, kitaip tariant, pasakotoja arba pati autorė, į savo kuriamą pasaulį žvelgia iš visažiniškos distancijos ir to, kas vyksta, nesuvokia kaip savos ir vienintelės tikrovės. Todėl pasakotojos registras dažnai ironiškas, o personažai ir jų problemos – gana infantilūs, schematiški. Situacija kiek primena kitus du neseniai pasirodžiusius kovidinę ir pokovidinę tikrovę užfiksuoti pabandžiusius tekstus – Rolando Rastausko „Veneciją tiesiogiai“ („Apostrofa“) ir Kęstučio Šapokos „Sakmę apie Juzą“ („Kitos knygos“). Šiose knygose taip pat veikia ne žmonės, o parodijiniai tipažai, kuriuos supa ne pasaulis, o kažkas panašaus į „Domino“ teatro sceną. Man šis požiūris į šiandieną – toks pat seniokiškas, kaip ir dabarties aktualijų ignoravimas.

Tikrai išdirbtos vos kelios novelės – „Gelsvas paukštis“, „Inspiracija“, „Tobulų žmonių istorijos“. Stipriausia – „Inspiracija“, vaizduojanti bendradarbių galios santykius ir lytinę diskriminaciją. „Inspiracijoje“ ir „magiškasis elementas“ suveikia, yra motyvuotas. Visos kitos novelės labiau primena apmatus, eskizus. Erzino formos pretenzingumas, kurį būtų galima sieti su kinematografiškumu arba laikyti pasekme negebėjimo į vieną suvesti teksto linijų. Kam vargti mezgant ir plėtojant vidinius ryšius, kai pabaigoje galima pakeisti rakursą ir tikėtis, kad suvokėjas sutriks, o tada ims mąstyti, jog čia, matyt, slypi kažkas gilaus. Savaime fragmentiška montažinė proza yra smagi, bet kai viskas montuojama pagal tą patį kurpalių, greitai apima nuobodulys – „susuktos“, „netikėtos“ pabaigos ir „magiškos transformacijos“ gali nustebinti vieną ar du kartus, ne daugiau...

Gausu spragų ir psichologinių portretų, situacijų pagrįstumo plotmėje. Neretai apimdavo jausmas, kad D. Raustytė rašo scenarijus lietuviškiems filmams ar serialams (tas pats buvo ir skaitant R. Rastausko naujausią knygą – gal jau galima kalbėti apie tendenciją?). Situacijos dažnai dirbtinės, pritemptos. Pavyzdžiui, dviejų žmonių likimai sulaužomi, kai teigiamas kovido testas supainiojamas su teigiamu nėštumo testu. O novelėje „Parkas“ miesto valdžia nutaria iškirsti visus Vilniaus medžius. Nutarimas, kuris ir generuoja tolesnius įvykius, nė kiek neįtikina, nes visi juk žinome, kad iškirtus medžius pakis miesto ekoklimatas, užplūs vabzdžiai, dulkės, tarša ore padidės iki maksimumo. Kitaip tariant, jei jau valdžia nusprendė iškirsti medžius, tai turėtų būti sugalvojusi kokią nors medžių alternatyvą, pavyzdžiui, orą valančius robotus ar pan. Tačiau autorė, atrodo, net nesuabejoja, kad skaitytojas tarsi naivus vaikas patikės viskuo.

Nepaisant išsakytos kritikos, kai pasirodys (jei pasirodys) antroji D. Raustytės knyga, tikrai ją skaitysiu. Autorė turi „tą kažką“, tačiau amato išmanymo stoka ir pernelyg didelis pasitikėjimas literatūriniais triukais neleidžia „to kažko“ išskleisti, parodyti.

Serhij Žadan. „Internatas“

Originalo kalba Sehijaus Žadano romanas „Internatas“ pasirodė 2017 m., kai nuo karo Ukrainoje pradžios buvo praėję treji metai. Romano siužetas chrestomatinis: vis dar gana ramiai savo užkampyje gyvenantis mokytojas Paša vyksta per karo niokojamą šalį iš internato pasiimti sesers sūnaus, mažiumi vadinamo vos į paauglystę įžengusio Sašos. Panašų siužetą – nusidaužę pankai leidžiasi į kelionę pranešti draugui apie patėvio mirtį – S. Žadanas plėtojo ir kitame į lietuvių kalbą 2008 m. išverstame romane „Depeche mode“ (vertė Vytas Dekšnys, išleido „Kitos knygos“). Herojaus kabutėse epitetas tinka ir Pašai: jis inertiškas, viskam abejingas, tingus, iš internato pasiimti sūnėną apsisprendžia tik tuomet, kai tai padaryti susiruošia senas Pašos tėvas. Pašos kelionė, jo aplankytos vietos (postai, pakelės barai, apšaudoma stotis, bombarduojami daugiaaukščiai, kurių rūsiuose slepiasi žmonės) ir sutikti personažai leidžia pamatyti karo veidą, kurį regi ne karys, o paprastas žmogus.

 

Serhij Žadan. „Internatas“. Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys. Dailininkas Kazimieras Dainovskis. – V.: „Kitos knygos“, 2021.

 

„Internatas“ yra romanas apie karą, tačiau karas vaizduojamas visai kitaip nei, tarkime, Levo Tolstojaus „Kare ir taikoje“ ar Ernesto Hemingway’aus „Kam skambina varpai“. Visų pirma, S. Žadanas atsisako heroizmo, teisingos, kilnios kovos idėjos, taip pat skirstymo į savus ir svetimus. Tiek eiliniai Ukrainos rusai, tiek ukrainiečiai kenčia daugmaž vienodai, jų likimai ir gyvenimai sugriauti. Stresas, įtampa, nežinomybė lemia, kad niekada negali nuspėti, iš ko sulauksi pagalbos, o iš ko – kulkos į kaktą ar išdavystės. Tokie pat sutrikę, bejėgiai, todėl nenuspėjami, liūdnai grėsmingi yra ir kariai – tiek ukrainiečiai, tiek rusai. Nors pats Paša ir jo sutikti žmonės vis kartoja, kad nieko jiems negaila, iš tiesų gaila visų. Subtiliai svarstoma, kas lėmė tokią situaciją. Potekstėje galima numanyti, kad visuotinis abejingumas, inercija: visi vis dar šiek tiek ilgisi „senų gerų laikų“, kai viską sutvarkydavo „kažkas“, Ukrainos gyventojai nesidomi politika, nebalsuoja, jų nejaudina buitinis smurtas ir neteisybė, nes viskas, kas asmeniškai nepaliečia, yra „ne mano reikalas“. Viena įspūdingesnių tokio abejingumo scenų – Pašos prisiminimas, kaip jis ir kolegos mokytojai stebėdavo kitų vaikų mušamus mokinius, toleruodavo patyčias, nes... tingėjo kištis, nematė prasmės. Tik kelionėje Paša suvokia, kad giliai viduje jam niekada nerūpėjo nei mokytojo darbas, nei jo mokiniai. Jei nerūpėjo jam, greičiausiai nerūpėjo ir kitiems – tiek mokytojams, tiek tėvams.

Vis dėlto esminis „Internato“ ypatumas, romano paveikumo šaltinis yra ne svarstymai apie karą ir ne Pašos bei Sašos kelyje patiriami nuotykiai, o sugriautos šalies kraštovaizdžiai, niūrūs miestų peizažai. Geriau už bet kokius svarstymus jie atskleidžia niokojančio, žlugdančio, nužmoginančio (dauguma sutiktų žmonių Pašai primena gyvūnus, o naminiai gyvūnai virtę įbaugintais žvėrimis) karo esmę. S. Žadanas meistriškai kuria poetinius palyginimus, įtraukiančią, beveik hipnotizuojančią atmosferą: „Šią žiemą medžiai ir šiaip ypatingi: budrūs tarsi gyvūnai, jie krūpčioja nuo kiekvieno sprogimo, išlaiko kūno šilumą, neįšąla, pratirpdo aplink save juodus ratus, kuriuose tamsiai žaliuoja sena žolė. Žievė drėgna ir bejėgė – prisilietęs prie jos, išsitepsi tais tamsiais įskaudusiais syvais tarsi dažais, lyg pjautinių žaizdų krauju“ (p. 44); „Paša žiūri į miestą ir visai jo nemato. Regi tik juodą ertmę, virš kurios tarsi aitvarai tvyro juodų dūmų tumulai ilgomis uodegomis. Tarsi kas nors siurbtų iš miesto sielas. Tos sielos – juodos, kupinos kartėlio – kabinasi už medžių, įleidžia šak­nis rūsiuose, niekaip jų neišrausi“ (p. 100); „Namas perlaužtas pusiau, baldai išmesti laukan, lyg žarnos iš durtinės žaizdos“ (p. 228). Karas viską perkeičia, seno saugaus pasaulio nelieka, net toks iš pažiūros nekintantis dalykas kaip sniegas tampa klaikus, neatpažįstamas: „Kai miškas apgaubia juos, lengviau nepasidaro – darosi tik blogiau, baisiau: medžiai iškapoti sviedinių, šlaitu driekiasi apkasai, ir sniegas, sniegas! – tamsiai gelsvas, tarytum sušvinkęs, tarsi būtų miręs prieš kelias dienas ir dabar gestų gryname ore. Vietomis geltonos dėmės išsiliejo ir pasidarė visai rudos, kai kur negiliai prasišviečia tamsūs krešuliai, lyg pigmentinės odos dėmės. Tačiau jis čia visas toks, visas atsiduoda puvėsiais.

– Kas nutiko sniegui? – išsigandęs šaukia mažius“ (p. 236).

Nors „Internatas“ – sunki, slegianti knyga, perskaičiau ją, galima sakyti, per vakarą. Slogutis neapleido ilgai, tačiau tai kūrinys, žadinantis ne tik emocijas, bet ir priverčiantis persivarstyti tai, ką manai žinanti apie karą ir apie žmones. Ir apie save. Puikus vertėjo Vyto Dekšnio darbas, padėkos verta ir redaktorė Rozita Znamenskaitė bei korektorius Vainius Bakas.

Virginija Cibarauskė – humanitarinių mokslų daktarė, literatūros kritikė, prozininkė. Grožinę kūrybą pasirašinėja Virginijos Kulvinskaitės pavarde.