Virginija Cibarauskė. Tamsus realizmas, neatpažintos traumos ir juodoji magija

Denis Johnson. „Jėzaus sūnus“

Deniso Johnsono apsakymų rinkinys „Jėzaus sūnus“ yra autofikcija: kaip ir pagrindinis apsakymų personažas, prozininkas ir poetas D. Johnsonas jaunystę praleido svaigindamasis ir blaškydamasis po Amerikos miestus bei priemiesčius. Rašyti pradėjo tik įveikęs priklausomybes. Būtent tokia seka plėtojasi ir fragmentiškas rinkinio, kurį drąsiai galima vadinti savotišku apsakymų romanu, siužetas – istorija baigiasi, kai blaiviai gyventi apsisprendęs pasakotojas įsidarbina slaugos namuose ir suvokia, kad pasaulis nėra priešiškas net trenktiems keistuoliams: „Visi tie trenkti keistuoliai ir aš pats tarp jų, ir man kasdien vis geriau. Anksčiau niekada nemaniau, negalėjau nė sekundei įsivaizduoti, kad pasaulyje yra vietos ir tokiems kaip mes“ (p. 119).

 

Denis Johnson. „Jėzaus sūnus“. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Dizaineris Linas Spurga jaunesn. – V.: „Rara“, 2021.
Denis Johnson. „Jėzaus sūnus“. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Dizaineris Linas Spurga jaunesn. – V.: „Rara“, 2021.

 

Absoliuti dauguma istorijų rinkinyje – apie narkomanus ir girtuoklius. Vis dėlto tai, kaip prozininkas pasakoja jų ir savo paties keistus, ant sapno, haliucinacijos ribos balansuojančius nutikimus, gerokai skiriasi nuo panašių knygų – nėra bravūros, siautulio, pašėlusių vakarėlių, nors personažai nuolat balansuoja ant ribos, ta riba kažin kokia blanki, net buitiška, o retos ekstatinės patirtys persmelktos slopios melancholijos. „Jėzaus sūnus“ niekuo neprimena nei „Traukinių žymėjimo“, nei „Baimės ir neapykantos Las Vegase“. Kitaip tariant, tai meditatyvi atmosferinė proza. Itin svarbus apsakymų elementas yra tušti, nykstantys, naikinami, bet vis tiek didingi Amerikos gamtovaizdžiai, metaforiškai reprezentuojantys ir tuose gamtovaizdžiuose veikiančių subjektų savastį: personažai dažnai kažin kur keliauja apsvaigę, važiuoja tuščiais greitkeliais, kažko ieško (namų, narkotikų, moterų), bastosi, suka nesibaigiančius ratus po priemiesčius, apšnerkštus barus ir niekur nevedančius greitkelius: „Mus pamažu užsnigo, kol klausėmės, kaip didžiuliai vilkikai riaumoja greitkeliu iš San Francisko į Pensilvaniją, it ilgo pjūklo ašmenimis vilnijantis virpulys. (...) O gal tai nutiko ne pradėjus snigti. Gal tada, kai miegojome pikape (...). Nebesvarbu. Svarbu prisiminti, kad ankstyvą rytą sniegas ant priekinio stiklo nutirpo ir mane pažadino skaisti dienos šviesa. Aplinkui tvyrojo rūkas, saulėje jis atrodė ryškus ir keistas. (...) sėdėjau visiškai nieko negalvodamas. Jaučiau ryto grožį. Tą akimirką supratau, kaip skęstantis žmogus gali staiga pasijusti tarsi malšindamas stiprų troškulį“ (p. 66–68).

Dar vienas man asmeniškai labai imponavęs D. John­sono apsakymų ypatumas – tekstai organiški, nesiekia demonstruoti nei „gyvenimiškos išminties“, nei egzaltuoto nuopuolio, nebando romantizuoti puolusių personažų. Prozininkas atsisako paskirus vaizdinius žūtbūt suvesti į daugiapakopes, bet akivaizdžiai išmąstytas, sukonstruotas prasmines konsteliacijas. Personažai paliekami veikti savarankiškai, daryti tai, ką turi ir sugeba daryti. Dažniausiai ir pasakotojas, ir jo draugai elgiasi kaip tikri šūdžiai, todėl jų nė kiek negaila: „Mudu su mano mergina, prisiekiu, pačia gražiausia mergina, kokią kada nors man teko matyti, tris dienas išgalvotais vardais gyvenome „Holiday Inn“ viešbutyje ir leidomės heroiną. (...) Kartą, kai mes stovėjome ant gatvės kampo ir ginčijomės, aš smogiau jai į pilvą. Ji susirietė ir pravirko“ (p. 47). Kadangi nėra gailesčio, nėra ir moralo ar vilties, kad pasaulis ir pats pasakotojas netikėtai praregės, suvoks savo klaidas, puls atgailauti. Tokia D. Jonsono perspektyva paradoksali: viena vertus, ji išlaisvina, nes nereikalauja iš skaitytojo empatijos (akivaizdu: niekam niekuo negali padėti, o ir nenori), tačiau būtent dėl to, kad empatijos nereikalaujama, kyla savotiška giluminė atjauta žmogui, t. y. kitam, ir netobulam, atšiauriam, abejingam pasauliui, nes tai vienintelė mūsų tikrovė – tuo pat metu skaudi, purvina, bet ir kaustančiai trapi ir savaip prasminga: „Niekas iš mūsų neprisilietė prie jokios paslapties, niekam nė akimirką nepasirodė, – na, manau, čia aš kalbu tik apie save, – kad jo plaučiai prisipildo šviesos, ir panašiai. Vis dėlto tą naktį patyriau akimirką trukusį nušvitimą. Visiškai aiškiai supratau šiame pasaulyje esąs tik todėl, kad jokio kito neištverčiau“ (p. 37).


Jurga Tumasonytė. „Remontas“

Pagrindinis ar, tiksliau, pamatinis pirmojo Jurgos Tumasonytės romano veiksmas vyksta ponepriklausomybinėje Lietuvoje. Šia prasme kūrinys šiek tiek pavėlavo – „laukinių devyniasdešimtųjų“ mada, atrodo, slūgsta. Pavėlavau kūrinį perskaityti ir aš, tačiau ne dėl literatūrinių madų, o dėl ne itin palankios recepcijos. Sunku prisiversti skaityti knygą, kai kritika perspėja, kad „reiklesniam skaitytojui teks nusivilti“. Tai citata iš Eugenijaus Žmuidos recenzijos „Trauminis lietuvių romanas: Jurgos Tumasonytės atvejis“*, kurioje kritikas romaną vadina nepavykusiu ir net išduoda visus siužetinius detektyvinės intrigos vingius.

 

Jurga Tumasonytė. „Remontas“. Dailininkė Lina Sasnauskaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
Jurga Tumasonytė. „Remontas“. Dailininkė Lina Sasnauskaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Vis dėlto galų gale perskaičiusi „Remontą“ pasibodėjau ne kūriniu, o E. Žmuidos skaitymo kompetencijomis. Jokiu būdu neteigiu, kad kritikas apskritai neturi kompetencijų (lengvai galiu išvardinti ne vieną įsimintiną, provokatyvią, intriguojančią literatūrologo recenziją), tačiau adekvačiai perskaityti J. Tumasonytės romano nepavyko. „Remonto“ pamatas konstruojamas kaip neįvardintos moters – trisdešimt­metės, ištekėjusios, bevaikės, dirbančios traumatologe – pasakojimas, kurio tikslas yra grįžti prie paaug­lystėje patirtos ir pasakotojos asmenybę lemtingai suformavusios traumos. Nors trauminės patirties rekonstrukcija yra centrinė ašis, E. Žmuida jokios trauminės patirties ar jos pasekmių subjektės tapatybei kūrinyje neidentifikuoja: „...asmeninė herojės trauma lieka tik deklaracija, ji niekaip nėra paveikusi, juolab traumavusi pasakotojos psichikos ar gyvenimo: ji nejaučia jokios depresijos ar žmonių (vyrų) baimės, yra ištekėjusi, turi darbą „pagal pašaukimą“ (...). Pagaliau pats išprievartavimas panašesnis į grupinę orgiją, ir tik iš keisto herojės elgesio kitos dienos rytą (staiga nuoga šoka bėgti per mišką) galime nuvokti, kad būta kažkokio smurto.“

Būtų juokinga, jei nebūtų baisu: vykstant „grupinei orgijai“ pasakotoja buvo nepilnametė – vakarėlio nuošalioje sodyboje metu ją apsvaigina narkotinėmis medžiagomis, nuo kurių mergina praranda sąmonę, todėl ryte nubudusi suvokia tik tai, kad buvo išprievartauta, tačiau nežino, kas, kaip ir kiek kartų ja pasinaudojo. Sunku įsivaizduoti, kaip ir kodėl tokį įvykį galima ironiškai interpretuoti kaip „traumą“, t. y. traumą kabutėse, ar net savanorišką dalyvavimą orgijoje? Be to, nors E. Žmuida teigia protagonistės pasakojime trauminės patirties ženklų neįžvelgęs, iš tiesų šie ženklai akivaizdūs – herojė akivaizdžiai depresyvi, nesugeba užmegzti nuoširdžių ryšių su aplinkiniais, negali mėgautis seksu su sutuoktiniu, yra nesveikai prisirišusi prie vaikystės draugės. Represuota trauma lemia net pasakojimo būdą – pirmojo asmens pasakojimui būdingas specifinis šaltumas, atsainumas. Protagonistė kalba apie save ir savo gyvenimą taip, tarsi viskas būtų nutikę kažkam kitam, o kasdienybėje elgiasi ir jaučiasi, lyg jai niekas iš tiesų nerūpėtų.

Kūrinį praskaidrina, subalansuoja savita J. Tumasonytės ironija. Dažniausiai ironiškas registras aktualizuojamas per šmaikščius palyginimus. Pavyzdžiui, lėtas, bet greitai suirztantis vyras primena nieko neįtariantį turistą puolantį grizlį: „...puolė mane lyg koks grizlis Aliaskoje, užtikęs vienišą turistą, fotografuojantį pro ledą prasikalusią gėlytę“ (p. 17). O dėl mazochistiško motinos poreikio aukotis besikaupiančios nuoskaudos asocijuojasi su netrešiančio mėšlo krūva: „Kasdien kabindavo šakėmis pradvokusias nuoskaudas ir kraudavo jas į kaugę. Tik kitaip nei tikrasis mėšlas, pavasarį išbarstomas kaip trąša laukuose, mamos sukaupta krūva nevirsdavo niekuo naudingu“ (p. 231). Tai rupi ironija, primenanti Žemaitės pasaulį, kuriame mėšlo tiek pat, kiek ir ašarų, tačiau personažai iki paskutiniosios bando išlikti orūs, nesriūbauti. Kitaip tariant, „Remontas“ yra opozicija ir šiandienėje lietuvių literatūroje vis dar įtakingai lyrinės prozos tradicijai, ir autofikciniams žaidimams.

Nors struktūriškai „Remontas“ kiek padrikas, idėja (represuotos trauminės patirties pasekmės individui) bei stiliumi kūrinys vientisas ir sugestyvus. Romanas gali būti skaitomas kaip buitinis trileris, nors akivaizdu, kad pagrindinis tikslas – per daugia­bučio bendruomenės, kaimynų ir ypač kaimynių likimus, kitaip tariant, per mažas mažų žmonių istorijas, perteikti šalies sociokultūrinius virsmus bei represuotus skausmus, formuojančius depresyvią, nuoskaudas, nepripažintas traumas kaip tą netrešiančio mėšlo krūvą kaupiančią visuomenę. Šis užmojis ne visuomet išpildomas, bet „Remontas“ tikrai nėra paviršutiniškas. Ypatingo dėmesio verti daugiabriauniai moterų – vaikystės draugių, varžovių, dukrų ir motinų – ryšiai, jų autentiška ir intensyvi dinamika. O vyrai blankesni, dažniau atlieka moterų stumdomų statistų vaidmenis. „Remontą“ rekomenduoju tiems ir toms, kurie nemėgsta saldžių istorijų su laiminga pabaiga.


Fernanda Melchor. „Uraganų sezonas“

Originalo kalba 2017 m. pasirodžiusi trečioji meksikietės Fernandos Melchor knyga „Uraganų sezonas“ yra tarptautinis bestseleris. Knyga išversta į 25 kalbas ir įtraukta į trumpąjį „Booker“ sąrašą. Tai tamsi pasaka suaugusiems, savitas magiškojo realizmo ir gotikinių topų derinys, tematiškai itin primenantis argentinietės Marianos Enríquez apsakymus iš rinkinio „Tai, ko netekome ugnyje“ ( „Sofoklis“). Abiejų autorių kūrinių veiksmas vyksta skurdžiose, apleistose erdvėse – dažniausiai degradavusiuose priemiesčiuose, pavojinguose rajonuose. Pasitelkiami pagrindiniai vadinamosios pietietiškos gotikos elementai: personažai dvasiškai, o kai kada ir fiziškai luoši, jie gyvena skurdu alsuojančiuose, apleistuose, griūvančiuose namuose, yra ir chrestomatinis uždraustas kambarys, ir šmėklos bei raganos. Viską persmelkia susvetimėjimas, priešiškumas, korupcija, smurtas ir įvairaus pobūdžio prievarta.

 

Fernanda Melchor. „Uraganų sezonas“. Iš ispanų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Dizaineris Linas Spurga jaunesn. – V.: „Rara“, 2021.
Fernanda Melchor. „Uraganų sezonas“. Iš ispanų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Dizaineris Linas Spurga jaunesn. – V.: „Rara“, 2021.

 

Tiesa, stilistiškai „Uraganų sezonas“ visiškai kitoks nei M. Enríquez proza. Pastarosios sakiniai trumpi, lakoniški, net kai pasakojama iš pirmo asmens perspektyvos, o F. Melchor kalbai geriausiai apibūdinti tiktų epitetas markeziška – ilgi, vingrūs, kiek pretenzingi sakiniai, prisodrinti poetizmų ir šnekamosios kalbos intonacijų. Vertėja Eglė Naujokaitytė ir redaktorė Greta Ambrazaitė puikiai perteikė itin literatūrišką, sodrų meksikiečių autorės stilių – kūrinys įtraukia, galima sakyti, nuo pirmojo sakinio ir nebepaleidžia.

Romanas pradedamas Raganos mirtimi – apipuvusį kūną vaikai randa kanale. Kūrinio skyriuose, koncentruojantis ties skirtingais personažais, pasakojama Raganos ir kartu nykaus Meksikos miestelio istorija. Kuo toliau, tuo šiurpių detalių daugiau: juodoji magija, neapykanta ir susvetimėjimas, seksualinė prievarta, įvairiausių rūšių smurtas, fizinės ir dvasinės priklausomybės, žiaurūs nusikaltimai, orgijos, galų gale pasirodo net pats šėtonas. Deja, bet piktnaudžiavimas vadinamosiomis sunkiomis temomis ir drastiškais vaizdiniais maždaug nuo romano vidurio pradeda kelti įtarimą. Kodėl, nors vaizduojami patys žiauriausi, patys šlykščiausi dalykai, „Uraganų sezono“ sakinius gliaudau tarsi saulėgrąžas, ryju lyg traškučius? Galų gale – su greitmaisčiu taip nutinka visuomet – iš pradžių sužavėjęs skonis nublanksta, šokiruojančios detalės netenka galios. Apima persisotinimą lydintis šleikštulys – ir savimi, ir skaitiniu.

Kodėl taip nutinka – kodėl „Uraganų sezonas“ sukelia ne katarsį, o pasibodėjimą? F. Melchor, skirtingai nei socialinius bei ekologinius aspektus potekstėje ryškinanti M. Enríquez, apeliuoja į paviršutiniškus skaitytojų jausmus, tokius kaip baimė ir smalsumas, bet ne į protą. Kitaip tariant, suvokėjo sąmonę perkeisti galinti potekstė nesuformuluojama, tamsių temų plėtojimas turi tik vieną motyvaciją – šokiruoti, įaudrinti. „Uraganų sezonas“ dirgina, o ne kelia klausimus. Kaip pasakoje ar seriale, viskas romane balta arba juoda, tiksliau, viskas vien tik juoda: Vilja ir jos priemiestis La Motosa – tai pragaro prieangis, o visi čia gyvenantys yra blogio apsėsti nelaimėliai. Tiesa, galima numanyti, kad regiono nuosmukis prasidėjo dėl industrializacijos: kai buvo atrasti naftos telkiniai ir nutiestas greitkelis, į regioną iš visų pašalių suplūdo juodadarbiai, avantiūristai ir laisvo elgesio moterys. Kai kuriuose epizoduose tamsūs personažų troškimai ir niūrūs likimai, obsesinės aistros ir kraupūs nusikaltimai siejami su seksualumu ar tiesiog demonizuojamu kūnu. „Uraganų sezone“ visa, kas susiję su kūno funkcijomis ir apskritai kūniškumu, apgaubta šleikštulio, smarvės, kančios, nuopuolio, kitaip tariant – destruk­cijos, blogio. Dėl nesutramdomų aistrų tėvai apleidžia ir atstumia savo vaikus, o vaikai nekenčia tėvų. Geismas ir pavydas išskiria draugus, skatina smurtauti, galų gale taip atbukina, kad žmonės tampa viskam abejingais zombiais. Patėvio tvirkinama mažametė Norma mano, kad „joje tūno kažkas tamsaus ir siaubingo“ (p. 123). Paauglys Brando stebi besiporuojančius šunis ir masturbuojasi įsivaizduodamas, kad iš savęs išlieja velniškus nuodus: „Stebėdavo juos per pagarbų atstumą (...) ir pasitelkęs pagalbon dešiniąją ranką iš tolo dalyvaudavo tose orgijose, iki paskutinio lašo ant žemės išliedamas nuodus, deginusius venas, kad vėliau grįžęs namo įsmuktų lovon ir atsijungtų, užliūliuotas dangiškos tuštumos snaudulio, ramybės, apimdavusios galų gale atsikračius kiaušus veržiančių nuodų. Matyt, tai ir buvo akivaizdžiausias, nepaneigiamas įrodymas, kad vis dėlto viduje nešiojasi velnią“ (p. 150). Pragaištingam kūno šauksmui neatsispiria net Ragana, tad kaip atsparumo galima tikėtis iš kitų? O vis dėlto tikėtis norisi, nes gyvenimas daug sudėtingesnis nei primityvios juodos ir baltos, gėrio ir blogio dichotomijos.

Tai, kad autorei buvo sunku išrišti dramatiškai susipynusias prakeiktojo miestelio nelaimėlių istorijas, liudija ir gana stereotipiška pabaiga: viską nušluoti ir taip pasaulį apvalyti grasina uraganas, o duobkasys nuolankai išlydi į kitą, šviesesnį pasaulį. Šie nugroti pasaulinio tvano ir vilties topai iš pažiūros skirtingas istorijas visiškai unifikuoja, įspraudžia į tradicinę apokalipsės, kuri tuo pat metu yra pražūtis ir apsivalymas, paradigmą.


* www.satenai.lt/2020/09/25/trauminis-lietuviu-romanas-jurgos-tumasonytes-atvejis