Marcinkevičius Justinas. IŠ NATŪROS. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Valentino Sventicko rūpesčiu Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleisti paskutiniai Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai –­ „Iš natūros" (2013). Toks pavadinimas jau buvo pasirodęs publikacijose, paties poeto pasirinktas, tinkamas pavadinti tam, ką paskutiniaisiais gyvenimo metais darė. Kas ta natūra, kas vadinama šiuo lotynišku žodžiu? Gamta, žmogaus prigimtis, tikrovės objektai priešais akis, norinčias piešti, aprašyti ar kaip kitaip pavaizduoti. Ką akys, veikiančios kaip dvasios įgaliotinės, pamato, išskiria iš ribuliuojančio vaizdyno. Iš natūros, bet jau ir už natūros – atvejis iš fragmentų „Neišdygę eilėraščiai":

užsinorėjau duonos
temstančia ranka atsilaužiau
akimirkai pasirodė
kad laikau visą gyvenimą
tai buvo tamsoje

Poeto apie knygą dar galvota, po mirties ant darbo stalo liko aplankų, sąsiuvinių su rankraščiais ir mašinraščiais. Genovaitė Marcinkevičienė leido jais naudotis. Knygos sudarytojui, rankraščių skaitytojui, tekstų tikrintojui tie aplankai, sąsiuviniai liko spalvoti. Spalvų paletė: žalia, balta (tai „Dienos drobulės" aplankas), jūros spalvos, ruda, mėlyna. Tiksli Justino Marcinkevičiaus pasaulėvokos paletė: žemės (žalia, ruda), vandens (jūros spalva, mėlyna), sniego.

Laikas, lyg atitekantis iš „Dienos drobulės" (2002), „Naktį užkluptas žaibo" (2008), iš to, kas dar buvo rašoma jau po šių knygų. Laikas po 2011 metų vasario šešioliktosios. Ir dar iš anksčiau, kai eilėraščiai likosi, laukė savo vietos.

Gamta, žmogaus prigimtis, tikrovės daiktai, reiškiniai, objektai. Kartais regimi tiesiai, aiškiai, mylimai, kartais su rūpesčiu, ironija. Kad natūros objektai didėtų, į juos žiūrintis, juos matantis turi mažėti, kratytis jau turimų reikšmių.

Pirmasis eilėraštis:

atsikėliau blogos nuotaikos
gal koks sapnas buvo užkliudęs
neatsimenu koks, aišku – blogas
tai ir krinta viskas iš rankų
ką bepaimčiau ką bepagalvočiau.
sakau atidėsiu gyvenimą kokiam pusdieniui
gal pasitaisys
atidėjau o jis vis tiek eina
eina ir eina
nepasitaisydamas

Žvilgsnis atidus ir aštrus, skirsto ir jungia, dar leidžia naujai, netikėtai prieiti prie kalbos, prie jos dvilypio kamieno: „kalba saugo ir gina", bet ir tamsi priemenė „kalboje ir tikrovėje". Dviguba skirtis ir suvokiant silpnybę: pasigailėk manęs, „kad užsiauginau tave galingą" („išblyško beržynėlis kaip ligonis"). Melodijos pagava, kai eilėraštis tiesiog pasirodo, atsitinka: „... lyg žuvys buvo mintys priartėję, / lyg skimbtelėjo dievo gitara" („įsiremi į stalą..."). Gili refleksija, norinti išlikti paviršiuje, lyg įsirašyti į tradicinius vaizdinius: „Šįvakar dangus juodut juodutėlis / nelengva būtų eiti į jį / netgi baisu..." („Šįvakar"). Yra aštrios ne tik egzistencinės, bet ir politinės ironijos („Ironiškai žiūrint").

Yra meistro ketureilių („Kartu su manimi ir mano dievas seno"), gerų dvieilių ir trieilių. Gyvų frazių. Neatsakomų klausimų – ir iš tylinčių, neklausiančių situacijų: „ką daryti / kad lapai gelsta ir krinta / tai taip įprasta / bet vis dėlto / ką daryti" („Neišdygę eilėraščiai").

Yra skirtingų redakcijų, variantų, sudarytojo rūpestingai sužiūrėtų. Įdomu sekti, kas dar galėjo keistis, kaip.

Yra „Kalėdų atvirukas": „...gimstantis, tik gimstantis teisingas."

Yra ciklas „Biblijos motyvas" su epigrafu iš Jobo knygos: „Sidabrą padalins nekaltasis", iš 1990 metų, o nespausdintas, turėtų priklausyti svarbiesiems Justino Marcinkevičiaus tekstams. Įdomus ciklas „Belaukiant", posmas, kuris galėtų praversti ir nihilizmo filosofijai:

Ne.
nereikia vis kartot, kad viskas, jeigu visko pilnas tiktai niekas.
Tu iš jo
tik liejies per kraštus.

Kaip ir užtenka, kad eilėraščių knyga būtų.

Kad pajustum, koks žemesnis, koks duslesnis yra kalbančiojo balsas – lyg iš kažkur giliai; jau ne pats pasiekia, o yra pasiekiamas.

Maždaug iki 1990-ųjų Justino balsas – gražaus, aksominio tembro, aiškus, grynas. Vėliau, maždaug nuo „Žingsnio", – vis lėtesnis, duslesnis, atsargesnis. Kartais atrodo, kad ir pats juto tą giliai viduje pasikeičiantį balsą – kalbą jau iš nutilimo, lyg iš kokio atsitrenkimo į dugną.

Gal:
nutildamas atsitrenki į dugną
išgirsti visai kitokią kalbą,
supranti ją,
bet nepajėgi ištart.
„Belaukiant"

Taip: tildama sąmonė atsitrenkia į dugną, išgirsta visai kitokią kalbą.

Tai – pranešimas.

Pranešimas iš paskutiniųjų poeto patirčių.

Bet kodėl atrodo, kad ta visai kitokia kalba liko neatverta. Neatverta, nepajėgta, nesuskubta ištarti. O gal ir atsisakyta ištarti. Iki paskutinės šviesios minutės pats sau draudė tą ištarimą, tik teisinosi, kad nepajėgia.

Tikriausiai laikėsi to, ką buvo užsibrėžęs kaip savo gyvenimo moralinę programą.

O gal dar ne viskas atverta.

Gal dar likęs koks aplankas.

* * *

Bet ne. Nebe. 2014 metų vasario 4 dieną, sunkiai sirgusi, mirė Genovaitė Marcinkevičienė, Kėdainių krašto ūkininkų dukra, mokytoja. Ištikimoji. Ištikimųjų, patikimųjų genties. Jaunystėje – švytinti; Justino pirmiausia atpažinta iš išspausdintos nuotraukos. Retas yra šis žmonių švytėjimas, dvasinės galios ženklas. Galėjo ilgai slaugyti tėvus, beveik šimtamečius, galėjo padėti Justinui. Pajėgė nesiskųsti.

Tuos trejus metus, kuriuos dar gyveno po Justino mirties, paskyrė jo atminimui. Darė viską, ką reikėjo, dalyvavo. Paskutinis apsilankymas Važatkiemyje, kur praėjusią vasarą kraštiečių rūpesčiu atidengtas poeto atminimo akmuo: šviesi, bet jau perkeista ligos, sėdėdama ant suolo, nuleido ranką, ir į Važatkiemio žolę nukrito jungtuvių žiedas... Lyg ir viskas, ką turėjau Justinui padaryti, – atsisveikinant ištarė.

Paskutiniame pokalbyje per Kalėdas tyliu balsu – mane palaiko Justinas. Nepagydomai sirgo, viską žinojo, o kantriai, viską numatydama dirbo, tvarkė. Žinojo, kad saugiausias Justinas bus prigimtojoje žemėje, atidavė Prienams biblioteką, dabar jau Justino Marcinkevičiaus vardo. Džiaugėsi, kad prieš tai Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotojai padarė profesionalų knygų aprašą. Paskutinis rūpestis, su kuriuo ir išėjo, kovo 10 diena, Justino gimtadienis, kaip jis praeis, kas dalyvaus, kas nuvažiuos į Prienus.

Savo aštuoniasdešimtmečio vakare Lietuvos Mokslų akademijos salėje Justinas Marcinkevičius skaitė jaunystės eilėraštį, parašytą 1954 metais:

Genutei
Saulė leidos.
Pluoštas spindulių
tiesiai tiesiai
į akis man švietė, –
ir tavęs,
ateinančios keliu,
negalėjau
niekaip įžiūrėti.

O paskui
mes ėjome kartu.
Tu juokeis:
– Manęs nepastebėjai!

– Aš ėjau prieš saulę,
o juk tu –
man seniai
su saule susiliejai.

Tokia yra meilė. Arba ištikimybė. Iki ribos ir už jos. Kas liktų kultūrai, menui, jei jų nebūtų?

Kas liktų žmogui?

Iš ko ir kaip susidarytų tas branduolys, kuris maitina ir sielą, ir lyriką? Justino Marcinkevičiaus meilės elegijos – galiausiai penkios. Trys eilutės iš „Trečiosios meilės elegijos":

Jie siūlys tau visai ne tą pasaulį,
ir bus sunku atsisakyti. Bėk
čionai, į mūsų žemę, Euridike!