2024 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teat­re vyko paskutinio Jono Meko filmo „Requiem“ peržiūra skambant gyvai atliekamam Giuseppe’s Verdi „Requiem“. Kūrinį atliko Lietuvos nacio­nalinio operos ir baleto teatro orkestras ir choras, diriguojamas vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos. Solistai – Viktorija Miškūnaitė, Justina Gringytė, Edgaras Montvidas ir Kostas Smoriginas.

 

Gėlės miršta 

ir grįžta į žemę

tuo pačiu kvapu

liesdamos veidus. 

 

Ir tulpė,

ir lauko žėrutis,

veidas:

 

kiekvienas

daiktų

prilietėjimas

užgauna iš naujo. 

                                Jonas Mekas. „Gėlių kalbėjimas“ I, 1

 

Gėlės žydi mums einant į darbus, gėlės žydi ir čia, ir kitoje pasaulio pusėje mums miegant, vairuojant automobilius, jos žydi siaučiant potvyniams, mums pykstantis, negirdint vienam kito, pamirštant, ką norėjome pasakyti. Gėlės žydi vykstant karams, tirpstant ledynams, jos žydi net kai jų nematome. Gėlės dovanojamos artimam ir mylimam, ateiname jų nusipirkti į parduotuvę, turgų ar įsigyjame tiesiog gatvėje. Kartais gėles skiname, kad padovanotume kam nors, praeinančiam pro šalį, kartais jas nuskynę pasimerkiame namie ir laikome, kol sudžiūsta... O tada dar truputį palaikome.

Mieste dabar žydi daug gėlių, tarp betono plokščių pūpso pievų fragmentai. Arčiau priėjęs prie Vokiečių gatvėje žydinčių gėlynų net gali pamanyti, kad esi už miesto, kol kartu su palei ausį praskrendančia bite išgirsti pravažiuojantį automobilį. Už nugaros kalbantys žmonės tarsi įgarsina keletą vėjyje virpančių žiedų. Garsas ir vaizdas čia sutampa, tačiau po sekundės vėl išsiskiria. Tas sekundės atsitiktinumas, atrodo, trumpam perkelia kažkur kitur, o vėl grįžus į realybę keliauji toliau savais reikalais.

 

Martyno Aleksos nuotr.

 

Eidamas Lukiškių aikštės pakraščiu visada ranka perbraukiu ten augančių hortenzijų žiedus. Kaskart tikiuosi, kad jie bus ką tik palaistyti ar kad dar saugos naktį nulijusį lietų. Vaikystėje sode visada perbraukdavau per hortenzijos žiedus po lietaus, jie būdavo pilni vandens ir gaiviai nuplaudavo ranką. Dar mėgdavau stebėti ant bijūnų žiedų ropinėjančias skruzdes, kol kuri nors užlipdavo ant kojos. Po vieno tokio prisiminimo eina kitas, o jei dar ilgiau pagalvoji, mintyse gali sudėlioti visą giminingų akimirkų sekvenciją: žiedai tavo kieme, kalnuose, pamerkti žiedai, ant palangių augančių kaktusų žiedai, žydintys medžiai, ežerai... 

Turbūt reikia laiko, kartais galbūt net viso gyvenimo, kol supranti, kad, nepaisant pasaulio kaitos, tavo patirtų įspūdžių, įvykių, pakeistos gyvenamosios vietos ar darbo, yra kažkas pastovaus, kas visada atras kelią sužydėti. Net nupjovus ar netyčia sutrypus žiedą, po kurio laiko jo vietoje išdygs ir sužydės dar keli. Visa tai yra šalia mūsų, lieka tik stebėti. Stebėti ir kaupti savo galvoje tarsi 16 mm juostuose, kasetėse, SD kortelėse ar kitose vidinėse laik­menose esančius archyvus, kad kartą ištrauktume juos vieną po kito ir paleistume atsiminimų seką. 

Eini ir žvilgsniu renki augalus, žiedus, kartais, jei kokia šaka nusvirusi arčiau, – ir palieti. Čelsio rajone Manhatene tarp betono trinkelių, stiklinių dangoraižių yra įsiterpusi nuo žemės pakilusi buvusi krovininių traukinių linija High Line. Joje veši kruopščiai Pieto Oudolfo sukomponuotos natūralistinės augalų kompozicijos, tarsi užmiesčio pievos brautųsi į miestą per geležinkelio bėgius. High Line takas prasideda ties „Whitney“ galerija, gėlynai veda tavo akis tolyn, atpalaiduoja nuo skubančio ir sausakimšo miesto. Linijos pabaigoje pasitinka kita galerija – „The Shed“. Joje pirmą kartą sužydėjo paskutiniai Jono Meko archyvų montažai. Sako, gėlės geriau auga skambant klasikinei muzikai. Šioje galerijoje filmo kadrus lydėjo Giuseppe’s Verdi „Requiem“. 

J. Meko prisiminimuose žydinčios gėlės atvėrė Niujorko žiūrovų atsiminimų archyvus, tarsi suteikė galimybę savomis akimis „pasivaikščioti“ per pasaulio gėlynus. Po penkerių metų tai įvyko ir Vilniuje. Nacionalinio operos ir baleto teatro salę nutvieskė ekranas ir iš orkestro ložės, praėjus 150 m. nuo Verdi gedulingų mišių premjeros Milane, vėl pasigirdo tylūs „Introito“ violončelių tonai. Ausyse skambėjo ir daugiau garsų – žvelgdamas į J. Meko kadrus negali negirdėti kameros (kad ir skaitmeninės) ūžesių ar įrašyto vinilinės plokštelės traškesio. Tai tampa tarsi dar vienu sluoksniu, kuris kiek paspalvina sterilų operos teatro scenovaizdį: ekrano apačioje tai apšviečiami, tai vėl panardinami į tamsą choras ir solistai. Nesant gyvai atliekamos muzikos ir fiksuoto vaizdo sinchrono, nuolatos levituoji tarp atsitiktinių kameros judesio ir muzikinių frazių sutapimų ir jų nebuvimo. Ši būsena įtraukia ir nepaleidžia iki pat kūrinio pabaigos. 

 

Martyno Aleksos nuotr.

 

Keletą pirmų minučių stebi vieną po kito besikeičiančius kadrus: skirtingose J. Meko aplankytose pasaulio vietose žydi įvairiaspalvės gėlės, linguoja medžiai, tarp akmenų prasiskverbę žaliuoja žolynai. Pamanai, kad tai tik įžanga, ir tikiesi, kad su kita mišių dalimi filmas pakryps viena ar kita linkme, tačiau, prasidėjus siautulingai „Dies irae“, kadre tik pakyla vėjas, o mes ir toliau liekame su augalais, gėlėmis, mieste ar už jo esančiais peizažais ir stambiais planais. Tą akimirką, kai supranti šio sprendimo paprastumą ir išradingumą, atrodo, net pakerta kojas, nesvarbu, kad sėdi patogioje teatro aksominėje kėdėje.

Paskutinio teismo dieną, skambant „Tuba mirum“, lieka atsigręžti į tai, kas yra ir visada buvo aplinkui, kas be žmogaus įsikišimo sukasi amžiname gyvybės ir mirties cikle. Šalia gėlių žydėjimo įsiterpia nuotraukos iš pasaulio karų, kurios prieš žiūrovų akis nušvinta tarsi žmonijos veidrodis. Vėliau kamera uždengiama ranka, ir mes toliau vaikštome po pievas, kalvas, parkus. Šie vaizdiniai, regis, nukelia į tavo paties prisiminimus, nes visa tai jau matyta savomis akimis. Tačiau padėta į atminties stalčių, kurį paslepia kasdieniai rūpesčiai. Į „Requiem“ tėkmę įsiterpia gaisrų, potvynių ar kitų katastrofų vaizdai, užfiksuoti, kaip būdinga J. Mekui, filmuojant televizoriaus ekraną, kuriame rodomi žinių reportažai. Tai tarsi žmonijos stebėjimas iš kitos ekrano pusės, lyg per stebėjimo kamerą apsaugos darbuotojų kambaryje. 

Nors šie kadrai parodo tamsiąją žmonijos pusę, bet viskas, kas žydi aplinkui, suteikia progą grįžti į šviesiąją kasdienybės pusę. Turbūt tai niekada nesikeičianti žmogaus savybė – pamatyti grožį tik per kontrastą su tamsa.  Jos neįmanoma nugalėti iš karto, bet visada žydi viltis. Gėlės stipresnės už tamsą, o mūsų kasdienybė paprastesnė, nei mums atrodo, kartais užtenka tik stabtelėti ir įsižiūrėti. Įsižiūrėti ir pabūti su visuma, kurios dalis esame. Paieškoti sau tinkamos vietos, kad vaizdas būtų geresnis. 

 

Giliam 

sodo

šėšėly

 

sėdi 

žmogus.

 

Jis 

žiūri,

kaip

šilumoj

virpa

obelys,

 

kaip

dreba

liepų

dangus.

                                Jonas Mekas. „Pavieniai žodžiai“ I: „Vaizdai“, 3