Lietuviškojo charakterio atspindys Birštono džiazo festivalio scenoje

 

Džiazas visuomet toks, koks yra jį kuriantis žmogus. Nes šis žanras sudaro sąlygas atsiskleisti, o pasislėpti ir apsimesti jame nėra kur. Galima ką nors kopijuoti (beje, kalbėjimas skolintomis frazėmis taip pat šį tą sako apie žmogų), bet džiazo atlikėjo uždavinys yra būti kūrėju, nepriklausomai nuo pozicijos ansamblyje. Kiekvienas grupės narys scenoje išgyvena improvizacinio solo akimirkų, ir netgi ne improvizacijos metu kiekvienas atsineša savo tembrą, garso išgavimo stilių, temperamentą. Kiekvienas turi galimybę būti savimi, ir didysis menas yra skambėti kartu taip, kad ryškios individualybės sudarytų darnų, bendro tikslo siekiantį ansamblį. Kaip aiškina garsus trimitininkas bei mąstytojas Wyntonas Marsalis, džiazo kolektyvas atspindi demokratinę visuomenę, kurioje kiekvienas balsas girdimas ir vertingas: jie gali būti labai margi, skirtingi, nesutariantys, bet galiausiai siejami bendros vertybinės sistemos, bendros idėjos ir veikia išvien.

Tai nėra vienintelė amerikiečių puoselėjama metafora, nusakanti džiazo santykį su visuomene. Labai detalizuota ir paplitusi yra džiazo, kaip amerikiečių tautos atspindžio ir paties amerikietiškumo išraiškos garsu, idėja. Juk ši muzika susiformavo, kai viename žemyne susitiko įvairios kultūros, ją kūrė juodaodžiai ir baltieji, jos pamatai yra laisvė ir lygybė, o muzikos kalba vis turtėja naujų kultūrinių intakų, technologinių inovacijų ir kitų inspiracijos šaltinių sąskaita – tiesiog joje įkūnyta tautos istorija ir dvasia.

Ilgainiui paaiškėjo, kad toks dėsningumas galioja kiekvienoje pasaulio šalyje kiekvienos tautos atžvilgiu. Džiazinė Prancūzija – pasakiški garsynų turtai, neaprėpiama įvairovė, be viso kito primenanti, kad Paryžius – modernizmo sostinė, kad miuzetė bei valsas teikia mielą pramogą. Konceptualumas, akademinio mąstymo įkrova, precizija ir idėjinio užtaiso skaidrumas neapleidžia vokiškojo džiazo net lengvabūdiškiausiomis akimirkomis. Jungtinė Karalystė džiazo scenoje yra tokia pat daugiabalsė, daugiatautė, veržli, manifestuojanti bei efektinga kaip ir jos rokas ar eksperimentinė muzika, Japonijoje lygia greta gyvuoja tobula niujorkietiškojo džiazo kopija ir radikalios, ultramodernios, savitos džiazinės kilmės kūrybinės formos. Džiazinė Australija susišaukia su britų ir amerikiečių stilistinėmis srovėmis, augindama neįtikėtinai aukšto lygio muzikus. Ukraina džiaze yra daininga, balsinga, smarki, virtuoziška, besisemianti iš folkloro klodų. Kiekviena laisva tauta užsiaugina savitą šio žanro sceną. Nelaisvose ji nesivysto arba neįstengia atsiplėšti nuo imitacinių formų. Liūdnas pavyzdys – kaimyninė agresyvių barbarų žemė, kurioje pavieniai autentiški kūrybiniai balsai yra gožiami vidutinybių „oligarchų“ grupelės, neblogai įvaldžiusios techninius improvizacijos aspektus, bet nepajėgiančios perprasti džiazo esmės.

Lietuva yra laisva šalis. Gebėjimas improvizuoti augo kartu su tautine savimone ir lydėjo išsivadavimo kelyje. Džiazas buvo vienas ryškių simptomų, kad esame pasirengę patys spręsti savo likimą. Koks jis šiandien ir kokį mūsų tautos būvį liudija dabar? Objektyviausiai į šį klausimą gali atsakyti „Birštonas Jazz“ – festivalis, kurio scenoje per 3 dienas (ir 2 naktis) susitinka visos kartos, visų stilių atstovai, pristatantys pastarųjų dvejų metų kūrybinius vaisius. (Kadangi karantinai privertė dukart atidėti festivalį, teko atsigriebti už ketverius kūrybinius metus.) Pamėginsiu pažvelgti į jo visovę tiesmukai, tarsi į tautos portretą ir pafantazuoti, ką apie mus kalba kiekvienas garsinis pranešimas, pasklidęs scenografės Irmos Mickevičiūtės puoštoje ir Norvydo Birulio apšviestoje scenoje.

Stipri globali bendruomenė. Būtent tokį įspūdį apie lietuvius susidarė Nicole Ziuraitis, gimusi ir gyvenanti JAV, kurianti labai sėkmingą karjerą (dainuoja Niujorko klube „Birdland“, buvo nominuota „Grammy“, netrukus išleis albumą, įrašytą su Christianu McBride’u). Ji žino: jeigu ten, kur dainuoja, yra bent vienas lietuvis ar lietuviškų šaknų turintis žmogus, jis prieis, pasisveikins ir pasidalys tuo bendrumu. Nicole brangina šį atvirumą ir svetingumą, nors muzikavimo būdu yra ultraamerikietiška. Ji ne atlieka koncertą, o kuria šou – su linksmais pokštais, nuotaikų ir tempų kontrastais, pagrįstai puikuodamasi balso diapazonu ir spalvomis, interpretuodama aukso fondo standartus. Progų pasipuikuoti turėjo ir Kęstučio Sovos vadovaujamas Klaipėdos džiazo orkestras, sąžiningai pasirengęs ir profesionaliai palaikęs solistę. Bigbendinė kultūra Lietuvoje dar turi erdvės augti (individualybių skirtybės kartais vis dar nustelbia bendrųjų demokratijos idealų darną), ir Klaipėdos džiazo orkestras yra tas kolektyvas, kurio dėka ji iš tiesų auga.

Gerbianti (nebūtinai savo) tautiškumą. Birštono džiazo festivalio programa – lietuviškų dvejų metų darbo vaisių kondensatas, tačiau importas taip pat galimas, dažniausiai – iš kaimyninių šalių. Šiemet vienintelis nesusijęs su Lietuva projektas – kroatų itin ryškaus tautinio identiteto kvartetas. Originali, folkloro necituojanti Tamaros Obrovac muzika yra kupina ir tiesioginių muzikinės kalbos skolinių iš liaudies dainų (dermės, ritmika), ir to kažko nepagaunamo kroatiško, liudijančio tvirtą dvasinį ryšį su savąja žeme. Ji neskambėjo egzotiškai, tai ta pati pažįstama universali kosmopolitiška džiazo forma, pripildyta nacionalinių spalvų.

 

Tamara Obrovac (Kroatija)

 

Brandi ir išsilavinusi. Lietuviškas džiazas nuo neatmenamų laikų yra labai akademiškas ir šios savo prigimties neišsižada. Birštone jo artumas klasikos pasauliui atsispindėjo Jievaro Jasinskio „JJA Chamber Project“, kuriame susivienijo džiazo ir klasikos atlikėjai, sudarydami fantastinių tembrų karaliją, kiek primenančią Terry Riley’o instrumentuotes. Šiokių tokių užuominų į minimalizmą pasigirdo ir pačioje kompozicijoje, kuri vis dėlto plėtojama pagal kitokius principus. Jievaras, kaip jau yra daręs anksčiau, formuoja tam tikrą ląstelę, gana griežtą, savaime įdomią ir įmantroką geometrinę struktūrą. Žaidžia aplink ją, lyg ir išlaikydamas metodiškumą, lyg ir netikėtai apgaudamas, užklupdamas mus naujais plėtojimo posūkiais su džiaziniu polėkiu.

Daranti, ką nori. Remigijus Rančys, pristatydamas programą „Olivia Gongas“, nerimavo, ką pasakys „džiazo policija“ (ta publikos, kritikų dalis, kuri pernelyg susirūpinusi dėl žanrinio bei stilistinio muzikos grynumo). Galiu patvirtinti, jog džiazo policija pretenzijų neturėjo, muzikos policija atlaidžiai šyptelėjo dėl melodijų ir ritmikos meilumo, o poezijos policija įtūžo ir neištvėrusi net iki programos vidurio paliko salę. Kaskart ieškodamas Birštono scenai kokių nors neįprastų, netipinių sprendimų R. Rančys pateikė tai, ką jis „groja tada, kai nedirba, kai būna vakare namuose su šeima“. Tai iš tiesų šeimyniškai jaukių dainelių programa, kurios paprastumas ir yra tas esminis grūdas, tikslas. Ar toks namų sofos perkėlimas ant festivalio scenos pasiteisino? Daliai klausytojų – taip, bet dalis, panašu, pasigedo ko nors nepaprasto paprastume: gilesnio poetinio žodžio, muzikinės įvairovės tarp besikartojančių posmų. O jeigu čia tikslas buvo meditacija – atvirkščiai, veiksmo būta per daug. Kai kurie eksperimentatoriai išbando klausytojus šiurkštumu ir triukšmu, kai kurie – melodingu gražumu.

Drąsi, besimokanti, eksperimentuojanti. Birštono džiazo festivalis tradiciškai bendradarbiauja su Vilniaus kolegija. Įprastai festivaliui projektą rengdavo Vladimiras Čekasinas, kurdamas su mokiniais masyvius viso metražo performansus. Deja, maestro sveikata ne visuomet jam leidžia imtis tokio mastelio darbų, tad šį kartą girdėjome Vyčio Purono vadovaujamą „The Oscillattion Orchestra“. V. Purono, Paulinos Skrabytės, Simono Krukonio, Kazimiero Krulikovskio, Adomo Silevičiaus ir Vainiaus Indriūno kuriamas skambesys atrodė labai tolimas tradicinio džiazo tembrams, ritmams bei harmonijai, tačiau džiazo policija šiuo atveju pritariamai linkčiojo ir kilnojo ant­akius, nors šis sumanymas lengvai atrastų vietą alternatyviosios muzikos, elektronikos ir ekstravagantiškesnių roko formų erdvėse. Jų drąsa ir skambesio šviežumas, eksperimento intensyvumas – absoliučiai džiaziniai. Kompozicijų plėtojimas – gyvas, spontaniškas. Sonorinis originalumas – tiesiog pribloškiantis, Paulinos ir Simono tiek dainavimo kokybė, tiek juos gaubiančių efektų debesys kilstelėjo projektą virš studentinio bandymo lygmens.

Jautri grožiui ir nuoširdi. Penktadienio naktinis jam session buvo toks geras, kad šeštadienio dieniniame koncerte Mindaugo Stumbro kvintetas pavirto kvartetu. Ne, tai nėra normalu džiazo ansambliuose ir jokiu būdu nenorėčiau tikėti, jog atspindi kokį nors mūsų tautos reikšmingą bruožą. Tie muzikantai, kurie buvo scenoje – Mindaugas Stumbras, Gediminas Strupinskas, Denis Murašovas ir Tuomas J. Räsänenas, – paskleidė gražių garsų, susijungiančių į darnias, įtraukiančias, žavingas kompozicijas. Jos išlaiko retą ir maloniai komfortišką paprastumo ir nepaprastumo balansą, kurį nepaprastumo pusėn persveria pirmiausia paties Mindaugo improvizavimas. Jis tiesiog puikiai groja gitara. Galbūt, mes dar nesame turėję tokio gitaristo (atleisk, Eduardai... ir tu, Pranai, irgi.) M. Stumbro muzika neįtikėtinai šviesi ir pozityvi mūsų konceptualių ieškojimų, ekspresyvių riksmų džiazo scenos kontekste. Taip jau nutiko, kad turim savo nacionalinėj savasty ir šviesiąją pusę.

Siekianti kažko daugiau... Dmitrijus Golovanovas ir Janas Maksimovičius gali tiesiog išeiti į sceną ir spontaniškai sugroti koncertą, kurio žmonės klausysis užgniaužę kvapą ir vėliau ilgai aptarinės, ką išgirdo, ir nešiosis savyje muzikos pažadintą pakilumo jausmą, jaudulį. Tai, ką jie daro, yra ypatinga, ir kartu susiję su, manau, visiems Lietuvos menininkams ar daugumai jų būdingu siekiu ištirpti kūryboje, būti visiškai švariam ir perduoti žinią, kuri neužgesta vos įžiebta. Šį kartą tai vėl įvyko.

Vedama perfekcionizmo, darbštumo ir skaidrių vizijų. Dainiaus Pulausko „Acoustic Group“ yra tokio pat kalibro, kaip ir „Dainius Pulauskas Group“. Pirmąją sudaro Valerijus Ramoška, Liutauras Janušaitis, Armanas Isojanas ir Augustas Baronas, pats D. Pulauskas prie fortepijono, tad spalvos, be abejo, kitokios nei fusion kolektyvo, nors tokios pat sodrios. Pagaunu save, šią muziką traktuojančią lyg savaime suprantamą, kiekvieną festivalį puošiančią ir nuspėjamai tobulą.

 

Dainiaus Pulausko „Acoustic Group“

 

Atsiprašinėjanti dėl savo tobulumo. Kuklumas žmogų puošia, bet gal Viktorija Pilatovič galėtų leisti sau nepasakoti klausytojams, kas kur nėra tobula, iškelti galvą ir didžiuotis savimi tiek pat, kiek ir savo scenos partneriais Alberto Palau, Miqueliu Alvarezu ir Mariano Steimbergu. Ispanijoje gyvenanti lietuvių vokalistė man imponuoja pirmiausia kaip kompozitorė. Sukurti turtingą intonacijų, unikalios harmonijos dainą, kuri būtų dar ir įsimintina, vis iškiltų atminty paniūniuojamais motyvais, nėra paprasta. Viktorija kuria dainas tarsi instrumentines kompozicijas, nes turi puikų instrumentą – plataus spektro balsą, paslankų ir tikslų, kurį, tikiuosi, dažniau išgirsime tėvynėje.

Pasaulio bendruomenės narė. Kęstutis Vaiginis – muzikantas, palaikantis džiazą tuo etaloniniu pavidalu, kokiu jis atpažįstamas ir pripažįstamas visam pasauly. Jis groja originalias kompozicijas, į kurių erdves pasikviečia vis kitų partnerių. Šį kartą jo bendražygiai buvo suomių pianistas Joonas Haavisto, su kuriuo sieja jau ilgametė sceninė draugystė, kontrabosininkas Juuso Rinta ir latvių būgnininkas Kasparas Kurdeko. Jeigu džiazo policija vis dėlto lankytųsi Birštono festivalio koncertuose, šiame galėtų sudėti „paukštukus“ prie visų tikrojo džiazo reikalavimų: nuo svingo iki tinkamo instrumentarijaus, tvarkingos formos, deramos kokybės improvizacinių solo ir t. t.

Atvira ir bendradarbiaujanti. Geriausias būdas ko nors pasisemti iš kito yra groti kartu su juo. Kauno bigbendas visus 30 gyvavimo metų vertino progas dirbti su iškiliais pasaulio džiazo kūrėjais, todėl ir Birštono festivalyje pasirodė su danų smuikininke Line Kruse. Jos muzika – rafinuota, daugiasluoksnė, dosni įvykių ir nepaliekanti orkestro be veiklos. Kauno bigbendas atėjo tinkamai paruošęs namų darbus. Tačiau teiginys, kad bigbendinei kultūrai mūsuose esama erdvės tobulėti, galioja ir po šio pasirodymo, nors šio orkestro dinaminė skalė, viešnios kūrybinės stilistikos pajauta, energija, azartas ir tonusas maskuoja viską, kas teoriškai galėtų kenkti pasirodymo suteiktam įspūdžiui.

Kartais netenkanti saiko. Grupę „CinAmono“ visuomet mėgau ir žavėjausi, kaip jie skaniai balansuoja tarp rimto ir nerimto, abstraktesnių idėjų ir žaismingų istorijų, poezijos, ilgų improvizacijų, teatrališkumo ir pokštų. Bet kažkas sugedo – Birštone balansas persisvėrė į žaidimo pusę. Programoje beveik neliko Vyčio Nivinsko kūrinių, puikų Jano Maksimovičiaus solo Laura Budreckytė kiek atskiedė šokiu, o jos pačios dainavimas, nors techniškai geras, buvo kupinas nemotyvuotų puošmenų – growl efektų, įvairių manipuliavimų balsu, nepadedančių perteikti kūrinių. Galbūt norėta suteikti klausytojui terapinio poilsio, bet aš mieliau rinkčiausi tradicinį koncertą.

Nepamainoma tarptautinėje bendruomenėje. Italų saksofonininko Claudio Jr. De Rosos kvartetas Birštone grojo todėl, kad prie būgnų jame sėdi Augustas Baronas. Kiti du nariai yra Mauro Cottone ir Wajdi Riahi, ir šis kvartetas yra dar vienas gyvas įrodymas, kad džiazas – tiek pat kosmopolitiškas, kiek ir nacionalinis. Kvartetas pažėrė puikaus šiuolaikinio bopo: išraiškingos, melodingos kompozicijos, daug virtuoziško, spartaus ir kaitraus improvizavimo, pozityvių emocijų.

Keista, einanti savitu keliu ir nesigręžiojanti. Jeigu reikėtų nurodyti festivalio kulminaciją, ji, žinoma, įvyko per „Improdimensijos“ koncertą, kuriame Liudo Mockūno ir Arno Mikalkėno vadovaujamas kolektyvas atliko prancūzų gitaristo Marco Ducret kompozicijas. Kulminacija nebuvo triukšminga, bet įvyko būtent čia, skambant neįprastos sudėties orkestrui, pavienių narių soliniams monologams, M. Ducret atrastiems struktūriniams dariniams ir roko rifus primenantiems tutti įsisiūbavimams. Šia muzika individo išskirtinumas atidengiamas tiek, kiek tik įmanoma. Ir tai yra ta estetika bei kalba, kuri mūsų džiazo scenoje išpuoselėta labiausiai.

Maištaujanti, bet ne visada. Dar kartą apie balansą privertė susimąstyti „Castor Stetson“. Tai įdomi grupė, kurią teko girdėti grojančią ir kiek agresyviau, ir kiek švelniau, ir „pasinešusią“ į laisvą improvizaciją. Jauna grupė festivalio scenoje, matyt, neišvengiamai turėjo rodyti santūresnįjį pavidalą – kompozicijos sustyguotos, surepetuotos, saugiai paruoštos atsakingai situacijai, nors ta pati grupė gali skambėti visiškai kitaip. Saugusis šiuolaikinio fusion stilistikos kompozicijų atlikimas įtikino ir nejučia priartino finalinį festivalio momentą.

Mėgstanti gerą vakarėlį. Festivalio finalo uždavinys – smagumas. Arvydo Joffės „AfroKayffee“ front­menas – jo mokinys Kenas Cassie iš Ganos – ir visas afrolietuviškasis kolektyvas šokdina festivalio publikos likučius, nesuinteresuotus gilintis į etnomuzikologinę veiksmo scenoje vertę ir neprašančius autentiškumo sertifikato.

 

Arvydas Joffė. Vytauto Suslavičiaus nuotraukos

 

Birštono džiazo festivalis visuomet yra netolygus ir margas, bet toks iš tiesų lietuviškasis džiazas, tokie esame mes patys. Birštonas niekuomet neuždraus kokiai nors muzikai egzistuoti, net jeigu kokias nors sąlygas iškeltų įsivaizduojamoji džiazo policija ar dar kokios nors aplinkybės. Jeigu džiazas yra tautos at­spindys, tai Birštone jis parodo mūsų tautą sveiką, augančią ir laisvą.

Fotoreportažas iš festivalio „Birštonas Jazz“ ČIA