× Ona Jarmalavičiūtė

 

Tomo Tereko nuotrauka.

 

Muzikologas ir kompozitorius Linas Paulauskis (g. 1969), baigęs Algirdo Ambrazo muzikos teorijos klasę LMTA, dirbo vyriausiuoju savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktoriumi (1994–2000) ir Lietuvos muzikos informacijos centro direktoriumi (2007–2014). Kaip kompozitorius, jis pasirodo įvairiuose Lietuvos ir užsienio šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Kaip muzikologas paskelbė apie 100 publikacijų Lietuvos bei užsienio spaudoje, dalyvavo rengiant leidinius „Lithuanian Music Link“, „World New Music Magazine“ ir „Glissando“. Tačiau jis toli gražu nelaiko savęs figūra, apie kurią reikėtų kalbėti. Beprecedentiškai atvirai teigia globalių muzikologinių vizijų neturintis, o gilių įžvalgų nepateiksiąs. Vis dėlto tikisi išleisti debiutinį CD „Ar būna pasaulyje taip?“

 

Kaip muzikologas esate „visada suderintas muzikos banga“. Kokį vaidmenį muzika atlieka jūsų kasdienybėje?

Per skambiai pasakyta buvo – juk kartais pasakome ką nors ir dėl teksto grožio. Kasdienybėje muzika – tiesiog mano darbas.

 

Kas yra jūsų, kaip muzikologo, idealas?

Galbūt tokie autoriai, kurių pagrindinė profesija nėra muzikologija, kaip antai rašytojas Milanas Kundera ar eksperimentinės muzikos kūrėjas (dalyvavęs ir mūsų jaunųjų kompozitorių renginiuose) Davidas Toopas. Stebina ir įtraukia jų įžvalgos apie muziką iš visokių netikėtų rakursų, ir jų esė rinkinius norisi perskaityti dar kartą kaip pirmą kartą.

 

Kokios muzikologo savybės jums atrodo vertingiausios?

Muzikologijos disciplinų daug – istorija, kritika, teorija ir analizė, organologija, etnomuzikologija, muzikos psichologija ir sociologija, populiariosios muzikos studijos... – ir kiekvienai jų svarbios vis kitos savybės. Man pačiam artimiausia tai, ką galbūt galima vadinti muzikos žurnalistika. O čia reikia gebėjimo atrasti balansą: pasakoti apie muziką patraukliai, intriguojamai, poetiškai ar su humoru – bet nepamirštant, kad muzika turi specifinių tik savosios srities detalių ir niuan­sų, kuriuos reikia aptarti, žinią apie kuriuos perteikti. (Nežinau, ar pasiekiu tokį balansą pats.)

 

Kaip pasirenkate muzikologines temas, kuriomis domitės, kurias tiriate?

Nesu tyrėjas. Ir šiaip tekstų dabar nedaug rašau. Tarkim, sulaukiu užsakymų parašyti į savo gimtąjį žurnalą „Lithuanian Music Link / Lietuvos muzikos link“ – redaktorės parenka kokių nors man tinkančių kompozitorių, kad apie jų kūrybą parašyčiau ar pokalbių su jais parengčiau. O tada kenčia, kad niekaip negaliu teksto pabaigti visiems terminams seniai praėjus. Bet, būna, į mane kreipiasi patys muzikai, norėdami, kad juos pakalbinčiau – nes jiems atrodo, jog suprantu, „apie ką yra“ jų muzika. Tai malonina.

 

Kokios temos ar problemos šiandienėje kultūrinėje scenoje jums labiausiai rūpi?

Dabar mano idée fixe – gal tai aktualu visoms meno šakoms, bet muzikoje, man regis, vis dar juntama smarkiausiai – „muzikos“. Neturint geresnių apibūdinimų: rimtoji, akademinė ir populiarioji muzika – kas tai? Ta pati meno rūšis ar skirtingi menai, skirtingos kalbos? Paklauskime žmonių, turinčių muzikinį išsilavinimą ir neturinčių, – kas jums yra šiuolaikinė muzika (ar elektroninė muzika), kokie vardai su ja asocijuojasi? Atsakymai bus radikaliai skirtingi ir primins Babelio bokšto nesusikalbėjimą. Todėl man įdomūs mūsų muzikos autoriai poliglotai, veikiantys abiejose šių barikadų pusėse. Kur kartais nežinodamas gali nuspėti, kad viską kuria tas pats žmogus, o kartais niekaip. Kaip jie suvokia skirtingas savo kūrybos puses ir jų sąveiką? Kita vertus, Babelio bokštas gal ir gerai – gal gerai, kad yra daug kalbų, o ne visiems viena?

 

Kokiais būdais skatinate žmonių susidomėjimą lietuviška muzika?

Stengiuosi, kad būtų įdomu skaityti, kas parašyta. Kad būtų įdomu ir kitų kraštų skaitytojams, nežinantiems tų mūsų kultūros ypatybių, kurios mums atrodo tarsi savaime suprantamos. Kad nesumeluočiau labai. Nors kartais – nelygu kontekstas – nedidelė švento melo dozė tiesiog būtina.

 

Kodėl labiausiai vertinate lietuvišką muziką?

Nes tai mūsų. Šį tą apie ją žinome ir kitiems galime papasakoti.

 

Studijavote pas profesorių A. Ambrazą. Kas labiausiai įsiminė? Ką svarbiausia išmokote iš muzikologijos dėstytojų?

Profesorius anksti suprato, kad jeigu įsikalu ką į galvą, manęs lengvai neperkalbėsi, man įdomu tik tai, ką pats susirandu. Taigi be žodžių sutarėme vienas kitam per daug netrukdyti. Bet rašant darbus jis visada padėdavo trumpais, konkrečiais ir taikliais patarimais, pvz., dėl bendros teksto struktūros ar atskirų formuluočių.

Iš kitų man svarbių mokytojų reikia minėti Oną Narbutienę – dar M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Muzikos istorijos pamokų programose neprifarširuodavo rusų ir „broliškų tarybinių tautų“ kompozitorių kūrinių, kaip buvo reikalaujama; vietoj to, vis duodavo paklausyti anuomet rizikingai nechrestomatinių XX a. muzikos pavyzdžių. Tikėjo, kad šitaip vaikai vėl pajus, jog muzika yra įdomi! Vėliau Konservatorijoje – Rūta Stanevičiūtė, stebinusi tuo, kad į studentus žvelgė kaip į visiškai lygiaverčius pašnekovus. Vis leisdavosi į diskusijas apie sofistikuotus estetikos ar semiotikos dalykus, apie kuriuos tada tiek ir tesupratome... Bet jai būdavo įdomu, o ką mes apie vieną ar kitą tų dalykų manome? Gali būti, kaip tik per šias neformalias diskusijas šioks toks supratimas į mūsų sąmones ir smelkėsi.

 

Kas jus patį labiausiai žavi pristatant kūrybingus žmones?

Žavi netikėtumai. Kai kompozitorių mąstyme, idėjose, pasaulėjautoje atrandi kažką, apie ką niekada nebūtum pagalvojęs. Arba, atvirkščiai ir egoistiškai, kai kalbėdamasis su jais pamatai, kad, pasirodo, kai kuriuos dalykus suprantame labai panašiai, abu itin mėgstame.

 

Kuriate daugiausia elektroninę muziką. Kaip atradote savo kūrybinę išraišką?

Neradau dar išraiškos. Bet dabar kuriu daugiau akustiniams instrumentams ir balsams (nors elektronika neretai atsiranda kaip vienas visumos sluoksnių). Ar ne Viktoras Gerulaitis kadaise dėstė: J. S. Bachas daug kūrė vargonams, nes neturėjo savo orkestro... Paskui kažin kas kitas išvedė paralelę – dabartiniai autoriai, kuriantys elektronikai, juk irgi neturi savo orkestro. Bet kuo čia dėtas Bachas, pajuokavom, ir gana.

 

Kas labiausiai motyvuoja kūrybai?

Dabar – atlikėjų asmenybės. Jeigu ir moku rašyti, pvz., vokalinę muziką, tai tik moteriškiems balsams. Dažniau rašau konkrečioms vokalistėms – svarbu pritapti tiek prie fizinių (įprasto diapazono, balso tembro), tiek prie psichologinių jų ypatybių. Jei ką nors pataikau, smagu.

 

Padedate atlikėjams ir renginių organizatoriams renkantis repertuarą. Pagal kokius principus formuojate repertuarą?

Čia tiesiog tokia dėlionė, kurios dėmenys – jau turimos atlikėjų sudėtys, pageidaujama stilistika ir organizatorių skoniai, bendra renginio idėja ir pan.

 

Šįmet planuojate autorinį muzikos CD albumą su dainomis pagal Sigito Gedos tekstus. Kas paskatino kurti šį projektą?

Paskatino Kompozitorių sąjungos pirmininkas Mykolas Natalevičius, prieš porą metų pasakęs, kad man jau laikas galvoti apie debiutinį albumą. (Su Linu Rimša 2009 m. išleidome albumą „Sutartinės Party“.) Tada tik pasijuokiau, kur jau ten. Paskui pradėjau galvoti – gal ir išeitų prikaupti muzikos, nors ir iki EP formato.

Jeigu moku rašyti vokalinę muziką, tai tik pagal S. Gedos eiles. Kiekvienas mūsų kompozitorių paant­rintų, kad būtent jo poezijos fantasmagoriški vaizdiniai ir itin muzikali eilėdara traukte traukia iš (pa)sąmonės motyvus ir melodijas.

Atlikėjų būrys būtų (ne, reikėtų sakyti, bus!) iš tų skirtingų muzikos pasaulių. Tarnybine padėtimi nesinaudoju (dirbdamas Lietuvos kompozitorių sąjungos dukterinėje įstaigoje, Lietuvos muzikos informacijos centre) ir įgyvendinu savarankiškai, gavęs projektu patikėjusių Lietuvos kultūros tarybos ir asociacijos LATGA paramą. Dėl įvairių asmeninių ir dabartinių mūsų visų aplinkybių tai užsidelsė – vis dėlto atsakymas į titulinės albumo dainos klausimą „Ar būna pasaulyje taip?“ tebus „būna“.

 

Ar yra kūrinių, kuriuos norėtumėte išgirsti kaip pirmą kartą?

Osvaldo Balakausko Koncertą obojui ir klavesinui, Algirdo Martinaičio „Gyvojo vandens klavyrą“, Nomedos Valančiūtės „Narcizą“, Ramintos Šerkšnytės „Misterioso“, Vidmanto Bartulio Koncertą fortepijonui, Andrzejaus Krzanowskio Simfoniją Nr. 1, Chicko Coreos albumą „Romantic Warrior“, Esperanzos Spalding albumą „Emily’s D+Evolution“, Bjellės albumą „Kas tu toks“... Galėčiau vardyti ir vardyti.

 

Kokių renginių dabar laukiate?

Visi laukėme grįžimo prie normalumo. Nes buvo galima įžvelgti ir tokių pavojų, kad kultūros politikos formuotojai nuspręs – matote, koncertai visai gerai gali vykti ir internetinėmis transliacijomis, ir drive-in formatu. O tada ir institucinės paramos projektams užtektų mažiau... Gali būti, šis maskaradų sezonas įkvėps dar kokių netikėtų kūrybinių idėjų. Bet dabar labiausiai laukiu tradicinių festivalių – vasaros pabaigai atidėtos „Druskomanijos“ (čia jau kaip prarasta meilė, kuri gal sugrįš) ir „Vilnius Jazz“ (jeigu šio nepasiglemš antroji banga...).

 

 

Linas Paulauskis / Sigitas Geda. Ar būna pasaulyje taip? (1996 / 2014)