Didžių įvykių prisiminimai jau nuo senų senovės neįsivaizduojami be muzikos. Todėl jau tapo tradicija, kad svarbių mūsų šaliai švenčių progomis įvyksta koncertai, kurių metu skamba Lietuvos kompozitorių opusai. Šią tradiciją pratęsė ir šių metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Nacionalinėje filharmonijoje įvykęs šventinis koncertas.
Kaip ir pridera Vasario 16-osios šventė filharmonijoje prasidėjo V. Kudirkos Tautiška giesme, kurią kartu su scenoje esančiais muzikantais atliko ir salėje sustoję žiūrovai (gaila, tačiau pasirinkta nepatogi kūrinio tonacija daugelį norinčiųjų dainuoti privertė tik tyliai krutinti lūpas). Nuskambėjus Himnui publikai (ne tik salėje sėdinčiai –­ koncertą filmavo ir tiesiogiai transliavo LRT) buvo pristatyti dar 8-ių lietuvių kompozitorių opusai – trys simfoniniai kūriniai (J. Gruodžio simfoninės poemos „Iš Lietuvos praeities“ finalas, E. Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ fragmentas ir A. Malcio „Festus meae terrae“), dvi chorinės kompozicijos (A. Martinaičio „Žemaičių plentas“ ir V. Miškinio „Mano gimtinė“), dvi dainos balsui ir simfoniniam orkestrui (A. Kačanausko „Vai gražu gražu“ ir B. Dvariono „Žvaigždutė“) bei koncertą vainikavusi V. Augustino opuso premjera „Malda už Tėvynę“ dviem sopranams, dviem chorams ir simfoniniam orkestrui. Programa nemaža, tačiau koncertas neprailgo. Koncertą vedė Vytautas Rumšas – jis ne tik pristatė kūrinius, bet ir deklamavo lietuvių poetų Maironio, J. Marcinkevičiaus ir kt. eiles.
Juozo Gruodžio 1939 metais sukurtos poemos „Iš Lietuvos praeities“ finalas – gražus simfoninės poemos fragmentas, parašytas aiškia bei kompaktiška forma, naudojant raiškią muzikinę kalbą ir spalvingą instrumentuotę. Svarbu paminėti, kad J. Gruodis yra vienas pirmųjų Lietuvos kompozitorių, pradėjęs kurti stambių formų veikalus simfoniniam orkestrui. Manau, kad būdamas pirmasis jis pasiekė neblogų rezultatų, nes prabėgus beveik 80 metų nuo kūrinio parašymo dienos, galime džiaugtis įtaigiai skambančia ir jaunesniųjų autorių kūriniams savo menine verte nenusileidžiančia J. Gruodžio muzika.
Algirdo Martinaičio kompozicija pagal brolio Marcelijaus Martinaičio eiles „Žemaičių plentas“ chorui ir trims skudučiams iš 1982 metais sukurto ciklo „Paserbenčio dainos“ atskleidė subtiliąją, lyriškąją kompozitoriaus kūrybos pusę. Pradžiugino Kauno valstybinio choro artistų dikcija (nors dainininkai scenoje stovėjo pasisukę šonu, girdėjosi kiekvienas jų tariamas žodis). Taip pat nustebino plati dinaminė skalė. Kūrinio harmoningą atlikimą galbūt šiek tiek trikdė aštrūs ir monotoniški skudučiais išgaunami garsai, kurių dinamika nepasikeitė net chorui pasiekus vieningą ir subtilų pp, tačiau gal toks buvo autoriaus sumanymas?
Eduardo Balsio Eglės ir Žilvino duetas iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ papildė koncerte skambėjusių simfoninių kompozicijų sąrašą. Kūrinys parašytas 1960 metais, vėliau kompozitorius kelias šio kūrinio dalis aranžavo smulkesniems kameriniams ansambliams. Daugelis profesionalių Lietuvos kolektyvų yra įtraukę jį į savo repertuarus, todėl daugeliui akademinės muzikos mėgėjų kūrinys yra puikiai žinomas. Tačiau šiame koncerte jis nuskambėjo gana blankiai ir nesusilaukė išskirtinio dėmesio.
Vytauto Miškinio 2012 metais sukurtas chorinis kūrinys „Mano gimtinė“ truputį nuliūdino. Gražus Maironio tekstas, klasikinė harmonija ir patogios chorinės faktūros neišgelbėjo kūrinio. Lyginant su A. Mar­tinaičio kompozicija „Žemaičių plentas“ –­­ A. Miškinio „Mano Gimtinė“ skambėjo nuobodokai. Esu įsitikinusi, kad tokio šventinio ir iškilmingo koncerto programoje daug įtaigiau būtų skambėjusi Juozo Naujalio „Lietuva brangi“.
Energingasis Arvydo Malcio simfoninis kūrinys „Festus meae terrae“ („Mano kraštas švenčia“ savo skambesiu (ypač pučiamųjų instrumentų tutti) priminė I. Stravinskio kultinio kūrinio „Šventasis pavasaris“ epizodus. A. Malcio kūrinys iš visų kitų koncerto programoje skambėjusių kūrinių išsiskyrė savo energija (taškuoti ritmai, staigi dinaminė kaita) ir džiugiu optimistiniu skambesiu.
Merūnas Vitulskis kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko Aleksandro Kačanausko romansą „Vai gražu gražu“ ir Balio Dvariono dainą „Žvaigždutė“. Tiesą pasakius, nelabai supratau pompastiškojo Merūno vaidmens šiame koncerte. Negi jis pasikviestas siekiant pritraukti daugiau žiūrovų prie televizoriaus ekranų? Ir nepasakyčiau, kad likau sužavėta spaudoje taip giriamo solisto balsu. Mačiau daug vaidybos, tačiau balse trūko nuoširdumo. Kad ir kaip būtų keista, pasibaigus M. Vitulskio pasirodymui suskambusi aplodismentų jūra išdavė, kad dauguma salėje sėdinčių klausytojų liko sužavėti. Negi Lietuvoje nėra kitų, daugiau nusipelniusių solistų, kurie tokią mums svarbią dieną galėtų atlikti keletą kūrinių?
Pagrindiniu viso vakaro akcentu tapo Vaclovo Augustino vokalinio-instrumentinio kūrinio „Malda už Tėvynę“ premjera. Didelį įspūdį paliko autoriaus pasirinkta didelės apimties kūrinio sudėtis: du sopranai (Milda Baronaitė ir Lina Dambrauskaitė), du chorai (Kauno valstybinis choras ir Vilniaus m. kamerinis choras „Jauna muzika“), simfoninis orkestras (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras). Kūrinį sudarė aleatorinė įžanga ir 7 dalys, kuriose buvo panaudotos trys kalbos (kraštinėse ir cent­rinėje dalyse lietuvių, antroje ir šeštoje – lotynų, trečioje ir penktoje – anglų). Visos dalys tarpusavyje buvo sujungtos tęsiamomis natomis, tačiau pats kūrinys sudarytas kontrasto principu – lėta, greita, lėta ir t. t., tačiau kai kurios dalys su prieš tai buvusiomis kontrastavo keičiant kitus parametrus (instrumentuotės, harmonijos, atlikėjų, kalbos pasikeitimai). Kadangi tai proginis, šventinis kūrinys, skirtas plačiajai visuomenei, o ne siauram profesionalų ratui, kompozitorius naudojo gana paprastą, daugeliui suprantamą muzikinę kalbą. Kūrinyje panaudoti tekstai iš psalmių, Šv. Augustino „Išpažinimų“, lietuvių poezijos ir amerikiečių maldos už Tėvynę (beje per televizijos ekranus koncertą stebėję žiūrovai skundėsi, kad buvo labai sunku suprasti tekstą).
Simfoninis orkestras buvo papildytas kanklėmis, kurių partiją atliko viena geriausių Lietuvos kanklininkių Aistė Bružaitė. Atlikėjos judesiai ir pastangos matėsi puikiai, tačiau instrumento praktiškai nesigirdėjo. Klausantis kūrinio iškilo klausimas, ar tikrai kankles panaudoti šiame kūrinyje buvo būtina? Be visų kitų dalykų autorius „Maldoje už Tėvynę“ pasitelkė nestandartinį atlikėjų išdėstymą. Kitaip nei panašaus tipo kūriniuose. Simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras buvo scenoje, o kamerinio choro „Jauna muzika“ solistai stovėjo salėje koncerto klausytojus apsukę ratu. Taip buvo sugriautas standartinis scena – publika scenarijus. Ir chorus V. Augustinas naudojo įvairiai – kartais jie muzikuodavo kartu, kartais scenoje esantis choras dainuodavo ryškiau, o antrasis choras pritardavo tarsi aidas. 6-oje dalyje skirtinguose scenos kraštuose netikėtai pasirodžiusios solistės – geras, kūriniui šviežumo suteikiantis sprendimas (esame įpratę, kad tokio pobūdžio kūriniuose solistai stovi scenoje nuo pradžių iki galo).
Kūrinio paskutinėje dalyje į originalią V. Augustino muziką netikėtai įsiliejo Juozo Gudavičiaus ir Ksavero Sakalausko-Vanagėlio daina „Kur giria žaliuoja“. Pasak V. Augustino, ši daina tapo viso kūrinio apibendrinimu. Ir iš tiesų, kūrinio finale abu chorai, solistai, orkestro muzikantai ir netgi salėje sėdėję klausytojai užgiedojo kartu. Ir giedojo daug jausmingiau nei Tautišką giesmę koncerto pradžioje. Skambant paskutinei kūrinio daliai, pagaliau pajutau patriotiškai šventišką nuotaiką.
Vasario 16-oji turbūt yra pati tinkamiausia diena metuose pamąstyti apie savo santykį su Tėvyne, pabandyti suvokti, kuo ji kiekvienam mūsų svarbi ir ar tikrai ją mylime, o jeigu mylime, tai kaip savo meilę išreiškiame, kokius darbus nudirbame, ką sukuriame, kad čia gyventi būtų gera ir malonu. O gal praeitis pasiglemžė patriotizmo likučius ir šių dienų kosmopolitiškoje visuomenėje tautybės svarba pasislėpė socialumo šešėlyje kartu su savimi nužudydama meilę bei pasiaukojimo būtinybę?