Mudu su „Vilnius Jazz“ festivaliu esame bendraamžiai. Nuostabu ir neįtikėtina tai, kad jis gimė dar nelaisvos Lietuvos laikais. Iš tiesų pagrindinis, svarbiausias ir vienintelis mūsų šalies laisvojo džiazo festivalis tapo laisvės šaukliu. Festivalio organizatorius, taip pat išskirtinis žmogus Antanas Gustys sako: „Jaučiau Lietuvoje tvyrantį laisvos, įkvepiančios muzikos alkį.“ Toks reiškinys kaip „Vilnius Jazz“ turėjo atsirasti.

Muzika sujungia žmones. Koncertas – tai vieta, kur susirenkame būti kartu. Muzikinis, meninis garsas turi įtakos žmogaus jausmams, tai galingas gink­las, veikiantis mūsų sąmonę, formuojantis požiūrį į politiką, visuomenę. Kai kurie žmonės sako, jog anksčiau labiau branginome laisvę, nes jos neturėjome, ir gyvenome laisvės siekiamybe. Dabar kartais nebežinome, ką su laisve daryti. Kadaise nebūdavo sunku išsirinkti parodą, koncertą ar spektak­lį, kurį norėtųsi aplankyti, nes vienas renginys per vakarą ir tevykdavo. Taigi, kaip gyvuoja 30 metų sukaktį švenčiantis „Vilnius Jazz“ šiais masinės pasiūlos laikais? Ar dar kam nors įdomu klausytis tokio keisto stiliaus – free džiazo? Vis dėlto taip. Visus vakarus buvo džiugu stebėti gausiai prisirinkusią salę, nuoširdžiai besišypsančius, giedrus žmonių veidus. „Vilnius Jazz“ turi savito skonio klausytoją. Mes vis dar jautrūs subtiliam garsui, originaliai minčiai, scenoje besireiškiančiai išmonei.

Praėjusį savaitgalį į magišką Vilniaus Rusų dramos teatrą atvyko svečiai iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Islandijos, Italijos, Olandijos ir JAV. Būgnininkas Hanas Benninkas kaip tikras jaunuolis šventė 75-metį mušdamas ritmus tiesiog ant scenos grindų. Janas Maksimovičius, Dmitrijus Golovanovas ir Arkadijus Gotesmanas pristatė išleistą „The Infiltrators Trio“ albumą. Liudas Mockūnas, pasiėmęs gausų saksofonų ir klarnetų arsenalą, pirmą kartą bendradarbiavo su bičiulio Marco Ducret trio. Pašėlęs švedų saksofonistas Matsas Gustafssonas, scenoj – siaubūnas, o užkulisiuose – šiltas žmogus, šįkart atsivežė ugninį 13 žmonių kolektyvą. (tokiam koncertuoti spalio 13-oji, penktadienis, pati tinkamiausia). Čia tarp gausybės instrumentalistų sušvito du žiburėliai – dainininkės iš Stokholmo Sofia Jernberg ir Mariam Wallentin. O dainininkes visad smalsu pakalbinti.

Yra toks posakis: „Balso kaip instrumento naudojimas.“ Tai intelektualusis dainavimas, pasižymintis tembro vientisumu, sudėtingesnėmis melodijomis. Turi sąšaukų su Europos akademine muzika. Kartais įgauna bruožų dainavimo, kuris labiau naudojamas kaip efektas, norint atvaizduoti jūros ar miško ošimą, pamėgdžioti paukščius ar žvėris ir šitaip sukelti klausytojams savitų būsenų. Tokia dainavimo maniera turi sąsajų su experimental stiliumi. Dar viena šalia esanti sąvoka – extended vocal techniques, – kai kartais pasireiškia ekstremalios balso naudojimo galimybės, kraštutinumai. Free džiaze toks alternatyvus dainavimo būdas – dažnas reiškinys. S. Jernberg atstovauja experimental, extended vocal techniques, „balso kaip instrumento“ stilistikoms. Įdomu, kaip ji jaučiasi, būdama mažu varžteliu didžiulėje triukšmaujančioje „Fire! Orchestra“ mašinoje. Juk daugelis dainininkų mėgsta visą dėmesį atkreipti tik į save, o šiuo atveju, kai tave užgožia gausybė rėkiančių, klykiančių ir vaitojančių instrumentų, dainuoti tarsi nebelieka prasmės.

Tačiau Sofia neserga didybės liga: „Aš irgi galiu rėkti, jeigu noriu, bet nebūtinai. Klausantis koncerto gali išgirsti, kad kažkur ten, tarp instrumentų, yra balsas... Ir man patinka pozicijos keitimas, galimybė vokalistams pasirinkti: kartais būti solistais, o kartais tapti tarsi vienu iš daugybės elementų. Vokalistai ir instrumentalistai yra lygiaverčiai. Tiek vieni, tiek kiti padeda „statyti“ muziką. Toks muzikos stilius man tinka, nes nebūtinai turiu visąlaik būti dėmesio centre. „Fire! Orchestra“ pagrindas yra saksofonininkas, bosistas ir būgnininkas – jie atsakingi už dramaturgiją, o man patinka jiems padėti.“ Pačioje koncerto pabaigoje, kai ugninis 13 personažų kolektyvas jau išpažino visas nuodėmes ir išverkė visą pasaulio bjaurastį, suskamba skaidri „Blue Crystal Fire“ daina. „Ramioji dainuojanti saulės šviesa, apgaubk mane savo apklotu / Greitai tekantis kriokly, nušluostyk mano ašaras / Giliai miške aš lauksiu tavęs, mano meile, / Elnias su sidabriniais ragais, / Ateik ir pašok su manimi, mano meile“, – dainuoja Sofia ir Mariam dviem balsais.

Muzika – tai kibirkštis. Koncertuojant scenoje ji turi įsižiebti. Tai muzikanto ir dailininko Robo Mazureko filosofija. Lenkų ir kroatų palikuonis, gimęs Naujajame Džersyje ir ilgai gyvenęs Čikagoje, su garso bei vizualiojo meno projektais keliauja po pasaulį. Vakar jis grojo Vilniuje, rytoj – Pary­žiuje, poryt – Porte. Tas tiesa – jam patinka keliauti, bendrauti, pristatyti savo kūrybą, tačiau užvis laimingiausias būna galėdamas namuose sau vienas groti, tapyti, kurti didžiules litografijas ant akmenų. Štai kodėl prieš metus menininkas apsigyveno Teksaso valstijoje, viename nedideliame miestelyje su 2 tūkst. gyventojų. Čia ramybė ir daug erdvės mintims. Taip pat Teksaso dykumoje dar gali kažkiek jausti vietinių gyventojų – indėnų – dvasią... Paklausus, kaip jie gyvuoja, Robas atsako: „Sušiktai. Todėl, kad visa Amerika sušikta. Turiu omeny, politine prasme. Amerika niekada nebuvo draugiška indėnams...“ Kai kurie muzikantai tiesiog groja, o Robas brandina aiškų požiūrį į muziką ir gali paaiškinti, ką jo muzika reiškia: „Mano muzika yra šviesa. Svarbiausia, kad muzikoje būtų kibirkštis. Daugelis muzikantų mano, kad muzika yra tiesiog muzika. Man tai yra gerokai daugiau. Ar groju fortepijonu, ar piccolo trimitu, ar bet kuriuo kitu instrumentu, išreiškiu gyvenimo jėgą.“ Koncerto Vilniuje pabaigoje jis prie rampos, prie pat žiūrovų, akustiškai atliko dainą pagal poeto Wendello Berry’o eiles. Ta daina, tiksliau, rauda buvo skirta vienam mirusiam draugui. Robas visur su savimi vežiojasi nemažą pundą varpų – tokių, kokie karvėms ir avims po kaklu kabinami. Jie iš įvairių kraštų: Slovėnijos, Indijos, Maroko... „Bet tai nesvarbu, iš kur jie, ir apskritai nesvarbu, kad aš čia groju kažkokiais varpais. Svarbiausia, jog atsiranda energija. Kol tai gali būti energija, tol vežuosi juos su savimi.“ Varpai surišti virve, kurią nupynė jo amžinąjį atilsį mama.

Tačiau jeigu svajonių šalis Amerika sušikta, ar yra prasmė apskritai ką nors kurti? Juk viskas jau sukurta, įvyko, dabar tik kartojasi... Klausiu Robo, ar neturi kartais savyje šio beprasmybės jausmo. „Ne, niekas niekada nebuvo pakartota. Pasaulis sukasi, oras kitoks, tu pasuki galvą į kitą pusę. Viskas yra kitaip kiekvieną akimirką. Yra tiesiog neįmanoma ką nors pakartoti lygiai taip pat. Yra muzikantų, kuriančių vis tą patį, ir yra publika, kuriai tai patinka. Aš visada ieškau ko nors kito, naujo. Kadangi viskas ir taip sušikta, stengiuosi palaikyti optimistišką nuotaiką.“

R. Mazurekas studijavo architektūrą, o muzikos mokėsi privačiai pas mokytojus ir gatvėje. Robas domisi įvairiais stiliais. Jam patinka ir daro įtaką tiek džiazas, tiek minimalizmas, tiek noise muzika. O kai mes sutariame, kad Tomas Waitsas yra mūsų vienas mylimiausių menininkų, atrodo, nebelieka daugiau apie ką diskutuoti, lieka eiti pasivaikščioti po Vilnių. Tik vienas klausimas vis dar kirba: kas yra free džiazas, kurį taip mylime ir kuriam visas festivalis paskirtas? „Tai tiesiog terminas iš 6 dešimtmečio... Bet mes galim šį stilių vadinti kaip norim, pavyzdžiui, totalia patirtimi ar dar kaip nors.“

Žmonės bijo įgyti patirties, bijo jausmų, bijo draugystės, bijo įsipareigojimų, bijo tylos, įsiklausyti vienas į kitą, suvokti savo paskirtį, savo paskirtį šiame pasauly... Galbūt free džiazas gali padėti? Tikiu, jog „Vilnius Jazz“ festivalis, 2017 m. švenčiantis 30-metį – ilgą ir netikėtumų kupiną kelią, – buvo ta džiaugsmo, artumo, bendrumo, netgi akistatos su savimi akimirka.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1570159413077282.1073742045.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="750" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}