Berniukai žaidžia karą

Atvažiavo vandentiekio remontuoti,
atvilko įvairiausios technikos,
kelias dienas nesiliovė –
išrausė tranšėją per visą kiemą,
didžiausi kalnai abipus.

Dabar tai jokių sušiktų šautuvėlių,
jokių griūk negyvas,
dabar tai jau – iš tikrųjų:

tupim skirtingose fronto pusėse –
žemių pilnom kišenėm,
molio pilnom širdim –
svaidom grumstus ir akmenis, svaidom
grumstus ir akmenis.

Sutemus –
jau visiškai sutemus –
išlenda motina pro virtuvės langą –
dairos girta, nemato,
pradeda žviegti kaip kiaulė:

– suuukos, namooooo, pasakiau!!!

Bet kur tau namai, jei fronte pats įkarštis –
švilpia grumstai ir akmenys, švilpia
grumstai ir akmenys,
žiežirbos pilasi iš ausų.

Galiausiai
liekam tik brolis ir aš:
guzas mano kaktoj,
ašara jo akyje,
juodas virtuvės langas
moja užuolaidom pasitikdamas.

O vidury nakties –
vidury giliausios nakties –
motina, staigiai pašokusi, mūsų tipena
žiūrėti: gulim tokie vienodi,
tokie vienodi vienodi,
kad vos beatskirsi, kuris labiau negyvas.

2013 sausio 13

 

Giesmė, atleidžianti tėvui

Kokios kintančios formos: kas vakar tik skleidėsi – vysta:
vos žiedadulkių spėjau įkvėpti, o vasara ši
jau voratinkliuos spurda be teisės ištrūkti; vaikystė –
atspindys atspindžių – vis mažiau į mane panaši;

bet yra turinys: puodus gramdančios motinos rankos;
vadovėlių tiesa – iškalta, užkalta aklinai;
šiepias tėvo dvasia, per krūtinę kirviu nusilenkus;
į ošimą sapnų – vaiko baimėm skiesti sakiniai;

jau išmokau nubust – tam tereikia ilgiau nekvėpuoti:
štai seselės griežtos įsakyta užeit be eilės:
kam – ugninių lašų, kam – drakono liepsnojančią votį:
vienas taps pelenais, ir liga jo jau niekad nelies;

kantriai mokaus numirt – tai beveik kaip taisyti diktantą
penktokėlio, kuris tyliai kūkčioja velniui naktim,
nes šventųjų būrys, – išbandyta, – maldų nesupranta:
žvaigždės krenta, ir tiek;
                                    mano tėve, jau virtęs manim,

mes apleidom namus daug vėliau nei namai mus apleido;
bet yra dar gelmė, ir joje – atspindžių atspindys –
tavo delnas grubus švelniai braukia man žvaigždę nuo veido;
viskas vysta perniek; niekas niekad perniek nenuvys.

 

Apie angelus   

        Dukrai Upei Magdalenai

         pasaulio pabaigos išvakarėse

Tai tokios būtybės bažnyčių vitražuose –
jos šimtmečius žvelgia į mus iš aukšto
ir netiki.

Ne ne, tai tokios nematomos tetos ir dėdės –
kai mes užmiegame, jie švelniai glosto mums plaukus bei
gina nuo alkanų baubų –
kad nepričiuptų, nesudraskytų
į skutelius:
tave, pavyzdžiui, šventoji Magdalena,
sesutę – šventoji Barbora.

Nors jei atvirai, krikštynos – akių dūmimas:
neva kunigas, kuriam iš tiesų nė motais,
pašaukia juos vardu,
neva mus, vilgomus šventintu vandeniu, prašo
apsaugot nuo ateities pavojų, klystkelių
bei saldžių pagundų,
neva nebėra šiems daugiau ką veikti.

Neva patikėjai –
tai, be abejo, pašaukia,
tai, be abejo, nebėra daugiau ką veikti,
todėl ir sutinka prašomi.

Todėl ir skamba kasdien, kur reikia ir kur nereikia –
tik ir girdi aplinkui: o Jėzau Kristau,
o šventas Juozapai,
o švenčiausioji mergele Marija...

Ankstyvą pavasarį,
sniegui beveik nutirpus,
angelas Deivis –
palyginus dar visai jauniklis –
užsilipa ant balkono krašto devintame aukšte
ir strimgalviais puola žemyn.

Teisingai, aukštyn –
čia šiaip, ėmiau ir prisiminiau iš mokyklos,
kad danguje kaip ir žemėje,
tai ir pasakiau – „žemyn“.

Tai ir pasakiau, kas labai skauda,
kas rauda manyje naktimis lyg vaikas, draskomas
alkanų baubų.

Gerai jau – visai nedraskomas,
gerai jau – aš irgi turiu, kas gina mane,
globoja,
gerai jau, gerai – nurimk, mieloji.

(Nors ne, meluoju).

Tamsus vanduo

Tamsus vanduo, aš palinkstu – jame
sidabro akys veriasi virš girios,
tenai, lyg ženklo kokio laukdama,
būtybė blaškos – nei gyva, nei mirus.

– Ką duosi jai, jei nieko neturi?
– Mylėjau kalbą, kaip mylėti dera
vaikus bei žmoną senstančią, kuri
many poeto nekentė.
– Ko gero,

ji bus teisi, nes – amžiams išduota –
vaikus sūpavo, auklėjo, slapta
tavy tavim žavėjosi iš tolo,

kol tamsią girią kantriai auginai.
– Tamsus vanduo bei tamsūs šuliniai,
sidabro akys, reginčios vien žolę.