Berit Kaschan. Nuotrauka iš autorės asm. archyvo

 

Joninės

 

Klausytis fejerverkų ir žmonių klegesio

atsklindančio iš aikštės už kelių kvartalų

milijoniniam mieste,

kuriame nieko nepažįstu –

tokios pat pratybos, 

kaip apžiūrinėti paukščio skeletą

ir bandyti išsiaiškinti,

kaip skambėtų jo trelė.

Prisidegu cigaretę.

Ženklas, kad laimė vėl nepakenčiamai arti.

Kažko dar trūksta.

Bet ne tavęs,

šįkart nebe.

 

 

Savaitgalis Tartu

 

Tėčio pirštai storesni nei mamos

ir vos bukesni.

Aišku, ne striuki ir ne drūti,

tik atrodo nevikrūs.

Daug dalykų pačiupinėję,

pavyzdžiui, vaikystėje, kai buvau maža mergaitė,

prieš šokių pamoką bandydavo susukti man kuoduką.

Jo sumeistrauta šukuosena visada greit išsileisdavo.

Na, bent jau stengdavosi.

Tėtis švelniau ir galvą man glosto,

tarsi bijodamas vyriškom rankom

sumaigyti mano mergišką galvą;

ir visada – vos priliesdamas, taip švelniai,

kad, rodos, veikiau žinau, nei jaučiu.

 

Mamos pirštai dailesni negu tėčio,

o pirštų galiukai ir nagai apvalesni.

Kuoduką mama susukdavo baisiai kietai,

man akys kone ant kaktos iššokdavo,

bet toks aukštasis kuodukas ir laikydavosi ilgiau nei visoms kitoms.

Gal kiek ir per ilgai.

Mamos prisilietimai būdavo smarkesni,

ji pratusi mane laikyti savo dalimi. 

Dešiniam mamos delne ryškiai matyti

raidė M.

Tėčio vardas prasideda ta pačia raide.

Vìsa būsima – jų rankose.

Na, tikriausiai.

 

 

Diletantas karalius

 

Puiku, eime pašokti priešais mano rūmą,

bet turėsi ir juoktis kaskart juokui suskambus, 

ir prašyčiau rankovėn prisigrūsti

kozirių, tik teisingų atsakymų,

nes teks įveikti visas

komunikacijos problemas.

 

Ar tiki,

kad vienas žvilgsnis gali pakeisti gyvenimą?

Jei taip, tai kieksyk bandei jį pagauti?

Kokie tavo planai, perspektyva ir tikslas?

Kiek sunkumų verta amžinoji jaunystė?

Na, gerai, ko aš čia kabinėjuos, eikš arčiau,

tegu dosnumas šiandien – man priesakas!

 

Ar nesakiau?

Esu lošėjo duktė,

mano akys nevirpteli

anei rankos nesudreba,

augdama po kortų stalu

tiksliai išmokau skaityti

pinigus ir žmones.

Ir ne vieną karalių sutikus esu,

kai kuriuos – be šalies ir be sosto.

Dar daugiau pažinau juokdarių

stiklo karoliukų karūnom.

 

Giliai įkvėpk, apsimeski įtikinamai,

kad aukšti statymai tavęs nebaugina.

Taip, gali likti su kauke,

pabandyk sužaist vieną partiją

nebijodama kam į akį įkristi.

 

Vis dėlto ryt kitam buduare 

privalai pasirodyti dar gražesnė ir mokytesnė,

kad nepastebėtų – brangioji, tavo kortų kaladėn

svaidyt žvilgsnius ėmė pikų dama.

 

 

Pripažinkim, kad

 

riekė duonos,

bezdžionėlė sagučių akim

ir svetimų kelnaičių pora

yra pats blogiausias radinys,

kokį tik įmanoma aptikti vieną rytą gatvėj po langu

arba savo vaikino sportiniam krepšy.

 

 

Kelionių karštinė

 

Žmonės autobuso stotelėje laukia,

kada pakils alga,

sugrįžtant pražáidytą meilę,

kiek rečiau – ko nors naujo,

egzamino įvertinimo,

kito olimpinio aukso,

gyvenimo kokybės pakilimo,

sutuoktinio penkiasdešimtmečio,

kad galėtų vėl rėžti kalbą

ir dviprasmiškais juokeliais prajuokinti visą stalą,

ar veikiau laukia, kada galės eiti namo.

Laukiama nuolaidų ir pergalių,

iššūkių ir atgimusio gebėjimo įleisti šaknis,

pirmo griaustinio, kad galėtų sėdėti ant laiptų,

skambučio telefonu, patvirtinančio, kad suteiks paskolą,

Led Zepų sugrįžimo koncerto Estijoj,

pirmojo karto ir DNR tyrimo rezultatų,

vizito pas kirpėją ir palto iš cheminio valymo,

inspiracijos ir reinkarnacijos,

paskutinės dienos alinančiame darbe

ir visapusiško pripažinimo.

Ne taip jau paprasta

tiesiog laukt autobuso.

 

 

Falšstartas

 

Praėjusią savaitę man galiausiai paskambino ir tiesiai pasakė,

kad stebuklas, kurio laukiau visą gyvenimą,

neįvyks.

 

„Jūsų pasirinktam keliui pateikta per daug paraiškų.

Šiuo metu nebereikia nė vieno didvyrio“, –

tarė pro nosį pusdievis, įtariu,

su šiokia tokia piktdžiuga.

 

„Suklydote skaitydama sau iš delno, pasitaiko.

Bet dabar turbūt jau galite lengviau atsikvėpt?“

Netikėtas dangiškas spec. leidimas

užpildyti savo gyvenimą

itin paprasta kasdienybe.

 

Išsileisti plaukus iš spalvingų kaspinų gniaužtų,

nuo veido nuplauti pieštinę stiprybę.

Atsidavus stebėtis

akipločiu ir

pieno puta savam cappucino puodely.

 

Nebereikia

nuolat būti pasiruošus šuoliui.

Laukti kvietimo į vestuves vandenį vynu versti

ar į kurortą ant ežero kranto susikauti su Hidra.

 

Stebuklo nebus, nuotraukų nedarysime,

visi gali šypsotis.

 

Iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė