Lilijos Rakovos autoportretas

 

apleisti namai

 

anksčiau ar vėliau

teks mokėti už viską kas tikra

ant sienų jokios fotodrobės

jūros mėlio bateliai su kaspinu

mėtos koridoriuje

 

aš geriausias šio miesto vagis

melancholišku veidu

miniatiūrinėm pėdom

pro pravertas duris

įsmunku nepastebėtas

mane išlydi kaip kviestą

 

manęs neatspindi veidrodžiai

manimi nekvepės tavo rūbai

skrybėlėje nerasi mano plauko

tavo sunešiotos šlepetės  

neatrodys keistai įdubusios

 

aš liūdniausias vagis

renku trupinius iš tavo lėkštės

mano vardo neišduos netgi draugei

neįtartum kad gulėjau tavo lovoje

(iš kur šis kraujas –

ar susižeidei?)

 

vagiu paslaptis kurių nežinai

tai aš vonioje

išlaistau fiksažą ir ryškalus

gvelbiu ko nepasigesi –

plaukus iš šukų ir pasakojimus

 

kasryt susisupus į seną chalatą

tu sumoki kainą kurios nesuvoki

tu klausi

aš ją sumokėjau seniai

kai negimiau tavimi

dabar tik klausausi

 

 

Soliario šešėlis

 

valdove, paklausyk

dar vienos pasakos

iš krašto į kurį neužklysi

ten buriama paukščių kaulais

ir šokama su stiklo demonais

požemių puotosemiražų karalystėje

aš gyvenu

tu manęs nepažįsti

 

valdove, tu dar nežinai

bet mus ištiksianti lemtis

tokia pati

tad paklausyk jei tiki

kad tavyje jau tarpsta blogis

jei tau malonu

girdėt kaip mano balsas

išsiveržia lyg sėkla

iš delno

lyg kraujas ištrykšta 

tarp pirštų

 

valdove, kas patenka į mane

per amžius lieka manyje

esu tas kas apgaubia

įgauna vis naujuspavidalus

bet viešpatie

tam kas valgo ir geria mane

nereikia veidrodžių

tas nebetrokšta

būti žmogumi

 

 

pasimatymai

 

ar gali ilgėtis liūdesio

nežinios

raganos trobelėje

paliktos nakties

rūgščiam lietui tirpdant 

jos deginto cukraus sienas

 

manęs nerado ilgai

nors nuodugniai

šukavo miškus

kiaurai perlyti pėdsekiai

apsvaigę nuo kraujo

kai stipriausieji iškėlė duris

buvau tokia pat graži

gyvą rožę vis dar 

glaudžiau prie širdies

 

ar gali ilgėtis to

ką patyrei sapne

ko ieškojai naktis po nakties

tarsi pats

nežinotum kodėl

 

ir kodėl išėjęs į miškus

iš toli aplenki

senas trobeles

ir jos visos

dabar tau atrodo iš cukraus 

 

nežinai

už kurių durų ilgesys

už kurių liūdesys

tokie pat gražūs

nuogi žvakių šviesoje

 

iš kurios nėra

ir jau niekad nebus

išėjimo

 

 

Fatmė

 

nelieka jausmo

kad kažkas stovi po langu

raudonu kaspinu kėsinasi

supančioti tavo likimą

 

tai nutiko seniai

ir išnyko staiga

jai netiko daina

kurią išrinkai atminimui 

 

ji buvo viena iš trijų

eiliškumas nieko nereiškė

tavęs buvo daug

ko troško vienas

kiti neleido

 

ji neprašė antrąsyk

neatsisveikino

jos pėdsakai

išnyko

o manei kad tolsti

tik pats

turi pasirinkimo laisvę

 

bus dar progų – sakei

siuntinių bučinių 

pasivaikščiojimų

bus kitų 

jos šukuos

tavo žilstančius plaukus

 

pilnatys kabės

joms vietoj krūtų

joms tarp kojų

tavo rankos

įžiebs šaltą saulę

kol kalbėjai niekus 

kad artumas nedegintų

jausmas išsisklaidė

lemtis nebelaukė po langu

 

jai netiko raudona

ji vienintelė iš trijų

niekad neverkė

neišdavus paleido

 

ji nebuvo ji

nei silpna nei stipri

nei atmintina

nei beveidė

 

tik nostalgijos rašalu

ties tavo vardu

Akašos įrašuos

įrėžtas

mitinės moters fantazmas

 

 

Alegra 

 

neklausk kodėl

mano pusę veido dengia šydas

kas drumstė vandenis

kai kėliaus per devynias jūras

ar kiek stebuklų pamačiau

kol įveikiau tiek mylių

kur nugirdau kvietimą

nors trumpam įžengt

į tavo slaptą haremą

 

grožiu nesilygiuoju į jų kūnus

lyg nuometus

žeme besivelkančius tamsius plaukus

bet man užteks jėgų

išgirsti tiesą 

narsa pranokstu

Haruno al Rašido šmėklą

 

matau – tu netiki

kad šios mažytės pėdos

lyg saulės vėjai skrostų

tavo dykumas

neliesdamos aštriųjų

kopų keterų

išvengdamos lakiojo smėlio

kad po šiuo apdaru

kasnakt pražysta Jericho rožės

rečiausios blogio gėlės

 

 

vilkė Alisa virsta moterimi

 

tokia glotni tokia elastinga

kad tokia kalė

neįtartum sutikęs gatvėje

švariausias veidrodis

saugi žaidimų aikštelė

minkšta danga šiltos gleivinės

 

(man taip patinka tavo kvapas

vedi iš proto

vedi klystkeliais)

 

mažas drovus vilkeli

sakyk kas tave taip pavadino

kas sulaužė tavo fortūnos ratą

ir sutraiškė minkštąsias letenas

(esi tokia graži kai šoki 

kai ant veido

krinta mėnulio šešėlis)

 

piktas baugštus vilkeli

sakyk kas tau į pilvą

pripylė kvapniųjų aliejų

kas išlaužė šonkaulius

ir į krūtinę

įstatė marmurinę širdį

 

(tu neužuosi mano pėdų

nemylėsi nieko

tavy neišsiskleis 

brangiausias kraujo žiedas)

 

tokia ori tokia paslaptinga

iš kraujo purslų

pernakt gimusi

nė neįtartum kad tarp kojų

laiko prakąstą

raudoną obuolį

iš pragaro prieangio

 

 

Alisos tikėjimo išpažinimas

 

tikiu į mirusiųjų prisikėlimą

ir gyvųjų sugrįžimą vaiduokliais

skriaudėjų erzinti

šventos priesaikos sulaužymą

ir duoto žodžio nugarmėjimą

į amžiną užmarštį

kruvina avies kauke dengiamą

demono veidą dar kruvinesnį

siera varvančiomisatšipusiomis iltimis

 

į laiko triukšmą

ir mirusiųjų triukšmą

suteptą aktą

iš kurio viskas kyla ir baigiasi

nerūpestingą išniekinimą

mylinčios moters beginklės

kankinimus

žemiškąjį narcizo triumfą

išdavystės raitelį begalvį

skelbiantį išrišimą 

tikiu į savo vilkišką prigimtį

teisybę kuri visad užklumpa

jau maniusius kad jos išvengė

į kiekvieno teisę neatleisti

ir šviesią

keršto valandą

kurioje nužengsi atgal į pragarus

iš kurių atėjai

ir jie tau atrodys

tik seka tokių pat

niekam nereikalingų gyvenimų

 

Lilija Rakova – vis dar dirba su kalba, verčia ir redaguoja. Mokosi fotografijos ir šibari meno.